Koncertai baigiasi po vidurnakčio, bet prodiuserių pora rytais keliasi apie septintą valandą. Anksti pusryčiauja, veža dukterį Gabrielę (9 m.) į mokyklą.
„Biologinis laikrodis užsuktas taip, kad niekada nepramiegame“, – patikino M.Tyla.
N.Zeleniūtė rytais nejaučia mieguistumo. O jos žvalumo receptas, regis, paprastas: „Vitaminai, kokybiškas maistas, gyvenimas be alkoholio ir teigiamas požiūris į daugelį dalykų.“
Pramogų pasaulyje besisukanti prodiuserių pora nesižavi vakarėliais ir turi valios atsispirti svaigalams.
„Nevartoti alkoholio – ne valios išraiška. Mes neturime jam poreikio“, – tikino N.Zeleniūtė.
M.Tyla paantrino: „Daug kas mano, kad pramogų pasaulyje sunku susilaikyti nuo alkoholio. Ne paslaptis – kai kurie atlikėjai įklimpsta. Nesakau, kad neišgeriu, bet tai darau saikingai. Jei vartočiau daug, būtų gaila kitos dienos – ji iškristų iš gyvenimo.“
Kol M.Tyla dar nepažinojo N.Zeleniūtės, tvirtai tikėjo, kad su gyvenimo moterimi drauge nedirbs. Bet ši lemtinga pažintis sulaužė jo nuostatas. Kokie privalumai ir trūkumai išlenda porai dirbant kartu?
Martynas: Daug kas sako: „Su kuo gyveni, su tuo nedirbk.“ Ilgą laiką laikiausi tokios politikos. Bet paskui sulaužiau stereotipus: „Kam pinigus atiduoti svetimam, jeigu galiu savam.“
Neringa: Nekūrėme dviejų bendrovių ir dviejų verslų – dirbame šeimyniškai Martyno Tylos agentūroje. Kartu pradėjome dirbti, kai dukteriai suėjo vieni metai.
Nebuvo svarstymų: „Gal nedirbti kartu, nes kartu gyvename.“ Nebuvo kada mąstyti, natūraliai susiklostė.
– Jums buvo lengva pasiskirstyti darbus: Martynas globoja vyrus atlikėjus, o Neringa – merginas.
Neringa: Taip tik iš šalies atrodo. Iš tiesų nesame pasiskirstę atlikėjais. Abu žinome, ką aš darau, ką – jis.
Nėra taip, kad aš to nedarysiu, nes tai – tavo atlikėjas. Jeigu negaliu vykti į koncertą, vyksta Martynas.
Martynas: Kai atlikėjas pasiekia karjeros viršūnę, jam labiau reikia vyriškos rankos. Bet Neringa rūpinasi dainininkų drabužiais, įvaizdžiu.
Neringa: Esu mažiau matoma negu Martynas. Nors abu ir Sashą Songą (Dimą Šavrovą), ir Donatą Montvydą lydėjome į „Eurovizijos“ dainų konkursą.
Dirbant šį darbą kartais norisi būti nematomai, kartais – matomai. Nenoriu būti labiau žinoma už atlikėjus. (Juokiasi.)
– Kodėl nutrūko jūsų bendradarbiavimas su Egidijumi Dragūnu-Selu?
Martynas: Kai 2005 metais pradėjome dirbti su Sasha Songu, netrukus išsiskyrėme su Selu. Bandėme dirbti, bet nepavyko.
Neringa: Nenorėjome veltis į atlikėjų asmeniškumus. Tai jų problemos, mums nerūpi, kas ką užkniso.
Martynas: Priešiškumo nėra, su Selu bendraujame. Tai nebuvo pirmas išsiskyrimas su juo. Tai natūralus darbo procesas: pavargsti, todėl geriau išsiskirti.
Norinčiųjų bendradarbiauti daug, bet ne su visais puolame dirbti.
Neringa: Renkamės tuos atlikėjus, su kuriais matome darbo perspektyvą. Norime, kad jie kiltų aukštai, o ne stovėtų vietoje.
Martynas: Šiuo metu globojame D.Montvydą, Sashą Songą, Moniką Linkytę, Giedrę Kilčiauskienę, „Pinup Girls“ ir vaikinų grupę „Rollikai“.
Patirtis rodo: dvejus metus turime dirbti su atlikėju, kad jis įeitų į muzikos rinką. Iš šalies gali atrodyti, kad išgarsinti atlikėją paprasta, bet iš tikrųjų taip nėra.
– Žinote visas atlikėjų asmenines paslaptis, todėl išgarsėti vestuvėmis ar nėštumu, atrodytų, nėra sunku.
Martynas: Ne visada žinome arba sužinome pirmieji.
Neringa: Kas kiek nori, tiek pasisako. Kartu aptariame, ar atlikėjas nori gerbėjams pranešti apie asmeninio gyvenimo permainas.
Jei nenori, prievartos nėra. Iš to reklamos nedarome.
Martynas: Mūsų verslui atlikėjo asmeninio gyvenimo viešinimas neturi reikšmės – dėl to, kad jis paskelbs apie vestuves, bilietų į jo koncertą nebus nupirkta daugiau.
– Ar sunku išlaikyti garsenybių paslaptis?
Martynas: Manęs kolegos arba biografijų rašytojai dažnai klausia, ką galėčiau papasakoti apie dainininką, su kuriuo dirbau.
Iš pagarbos žmogui, su kuriuo dirbau, niekada neatskleisiu kokių nors jo paslapčių, ydų ar įpročių.
Kiekvienas žmogus turi ir gerų, ir blogų savybių. Ne paslaptis, kad populiarumui augant žmogus keičiasi.
– Apsišarvuojate auksine kantrybe, nes dirbant su žvaigždėmis to neišvengiamai reikia?
Neringa: Nei mes ramūs, nei kantrūs. Visko pasitaiko: visi turime ambicijų, pykstamės, taikomės. Ir mus atlikėjai gali toli pasiųsti, ir mes juos.
– Kaip judu susipažinote?
Martynas: Vasarą dirbau pajūryje. Buvo geri orai, nuėjau į paplūdimį. Neringa irgi mėgsta kaitintis saulėje. Ji man krito į akį.
Neringa: Abu esame paplūdimio mėgėjai: patinka jūra, maudynės.
– Kuo Neringa patiko? Juk prieš tai pažinojote nemažai dainininkių, su kuriomis dirbote.
Martynas: Visada laikiausi auksinės taisyklės: su kuo dirbi, su tuo nemiegi. Su Neringa juk susipažinome ne darbe. Tik po to pradėjome dirbti.
Neringa: Buvau vadybos studentė. Darbo santykiai tuo metu mūsų nesiejo. Gyvenau ir studijavau Klaipėdoje, Martynas dirbo Vilniuje.
Būdama dvidešimties metų susilaukiau dukters.
– Kodėl nesigirdi jūsų vestuvių varpų?
Martynas: Daug kas mano, kad jau skambėjo – juk esame kaip šeima.
– Nė karto nebuvote vedęs?
Martynas: Bet aš ir ne senbernis. Juk yra įrodymai – turiu dukterį.
– Ar tėvai nespaudžia?
Martynas: Tėvai apie vestuves seniai nebeklausia.
Neringa: Tai mūsų gyvenimas, ne tėvų. Juk man – ne aštuoniolika, ir tėvai neprivalo iškelti man vestuvių.
Martynas: Gerai būtų, ar ne? Juk tėvai savo vaikams iškelia vestuves.
Neringa: Rimtai kalbant, neturime tam laiko.
– Namie turbūt kalbatės ne apie vestuves, o apie darbus?
Neringa: Neišvengiamai apie darbą kalbamės daug. Pasibarame, pabambame, apsisukame ir dirbame toliau. Bet gal geriau namuose pyktis dėl darbų negu dėl asmeninių santykių? Būtų sunkiau susitaikyti, jei kuris nors iš mūsų susirastų kitą mylimąjį.
– Kaip pasidalijate buities rūpesčius?
Neringa: Buitis – mano. Esu auklė, virėja, namų tvarkytoja, tarnaitė.
Martynas: Aš tik kartais dulkių siurbliu išsiurbiu kambarius.
Neringa: Prižiūrėti Gabrielę padeda tėvai. Niekada nesamdėme auklės. Patys visur vežamės dukterį. Jai patinka scenos užkulisiai: stebi, kaip dainininkės prieš koncertą dažosi, šukuojasi, barasi. Vaikas išmoksta bendrauti su suaugusiaisiais.
Martynas: Ji muzika nelabai domisi, užkulisiai jai įdomiau. Gabrielė lanko plaukimo ir aikido treniruotes.
– Ar turite laiko pomėgiams?
Neringa: Penkias arba šešias dienas per savaitę rytais einame į treniruoklių salę. Tuomet lekiame dirbti.
– Dėl ko tiek daug liejate prakaito sporto salėje?
Martynas: Kadangi buvau profesionalus sportininkas, manęs širdis prašo sportuoti. Esu pasiekęs rekordų, buvau daugkartinis šalies plaukimo čempionas, bet dabar retokai nueinu į baseiną, nes tam reikia daugiau laiko nei dirbant su treniruokliais.
Treniruokliai – irgi gerai. Pakelia tonusą, nelieka mieguistumo.
Neringa: Anksčiau niekada nesportavau, nes puikiai atrodžiau. (Juokiasi.). Bet pagimdžiusi dukterį norėjau išlaikyti dailias kūno linijas. Martynas mane užkrėtė sporto virusu.
– Kokie jūsų šeimos šeštadienio pusryčiai?
Neringa: Kiaušinienė, omletas, apkepas. Kas ko prašo, tą kepu.
Martynas: Neringa skaniai ruošia valgį. Aš net neinu prie viryklės.
