Žaislai juda, kruta, rieda
Tokių žaislų, kokius iš medžio išdrožia ir sukonstruoja J.Grigalionis, nerasi nė vienoje parduotuvėje. Malkas pjaunantys meškučiai, rankas ir kojas kilnojantys kiškiai, lesalą kapnojančios vištos, sparneliais plakantys paukštukai, nuo lapės sprunkančios žąsys sutupdyti ant medinio pagrindo. Judinant specialias svirteles visi padarėliai kruta ar dar ką nors daro.
Tokie žaislai tinkami žaisti jau ūgtelėjusiems vaikams. Mažesniesiems mokytojas yra pridaręs žvėrelių ir paukštelių ant ratukų. Pasispirdamas rateliais „bėga“ zuikis ir šuoliuoja arklys, su ratų pagalba juda ir raudonskiauteris gaidys.
Medinukų karalystėje dar gyvena šiek tiek paspalvintos storapilvės žuvys, kubilėlį vandens nešanti ožka, gintarine akimi varlę stebintis gandras, gausi viščiukų šeimyna, kelios meškos, įvairiausių paukštukų armija.
Mažučiame palėpės kambarėlyje apgyvendinti ką tik išdrožti ir jau kelis dešimtmečius skaičiuojantys medinukai. Vienais jų žaidė Grigalionių vaikai, kitais – anūkai. Mažyliai labiausiai mėgo į vežimą pakinkytą, medinio žmogučio vadeliojamą zuikį. Tą drožinį mokytojas sukūrė prisiminęs paties turėtus vaikystės žaislus.
„Anūkams labiausiai patiko Buratino nosis“, – prisimena J.Grigalionis.
Su mokytojo kurtais medinukais augdami žaidė du sūnūs ir dukra, 5 anūkai, juos rankose laikė ir 4 proanūkiai.
Vienos šakos jau neliko
Mokytojas drožia nuo pat jaunystės, jo kūrinių parodos buvo surengtos Kupiškyje ir Vilniuje. Ten nagingas šepetiškis rodė įvairius buičiai pritaikytus medinius drožinius: ažūrines lėkštes, druskines, rankšluostines, prieskoniams laikyti skirtas medines ornamentais išdrožinėtas dėžutes, kočėlus.
Medinių žaislų parodos J.Grigalionis niekada nėra rengęs, nes jie buvo skirti vaikams žaisti.
Ne visi per vaikų rankas perėję žaislai išliko sveiki. Tai lapės uodega nulūždavo, tai žirgo koja ar kiškio vežimo ratas nusmukdavo. Vienus mokytojas suremontuodavo, kitus droždavo iš naujo.
Žaislų J.Grigalionis jau seniai nebedrožia. Kai vaikai ir anūkai užaugo, medinukus apgyvendino palėpėje ir paliko.
„Šiuolaikinių vaikų žaidimai kitokie, nieko nepadarysi, laikai keičiasi. Jauniausiai kartai gal bus smalsu pažiūrėti, kokius žaislus turėjo jų tėvai ir seneliai“, – šypsosi pedagogas.
Šeimos svetainėje kabo kruopščiai nupieštas giminės genealoginis medis. Prie jo šaknų įklijuota senutėlė išlikusi fotografija su skarele apsigobusia giminės pradininke.
Iš trijų Grigalionių vaikų šakų likusios tik dvi. Architektūros mokslus baigęs sūnus jaunas žuvo statybose per nelaimingą atsitikimą.
Šaukšto gale – į save lenkti nagai
„Nuo drožimo rankos skauda, žmona barasi, bet be darbo sėdėti negaliu“, – sako J.Grigalionis ir ant stalo pažeria naujausius savo kūrinius, įvairiausiais raštais, ornamentais ar figūrėlėmis išgražintus šaukštus.
Skuba jų padaryti tris dešimtis, kad būtų ką parodoje parodyti, bet kai tik reikiamas skaičius artėja, pasimaišo svečias ar koks vietinis, kuriam medinio šaukšto kaip tik reikia, ir naujausias drožinys iškeliauja į kitus namus.
„Šaukštais jis visą Šepetą apdalino, nėra dviejų vienodų, kiekvieną pagražina vis kitaip. Toks įrankis nepamainomas uogienėms virti, ragaujant iš medinio niekad nenudegsi“, – sako A.Grigalionienė.
Šaukštą, kurio gale išdrožti į save lenkti pirštai, J.Grigalionis vadina „bobutės paskola“. Mintis kilo pamačius reklamą per televiziją.
„Visų skolintojų pirštai į save lenkti“, – iš lengvatikiams peršamų neva lengvų kreditų juokiasi šepetiškis.
Svarbiausius įvykius išraižė medyje
J.Grigalionis rodo savo kambarį. Viena siena nukabinėta fotografijomis iš vaikų ir anūkų šeimų gyvenimo, o virš jų kabo apvalūs mediniai paveikslėliai, kuriuose išraižytas visas sutuoktinių gyvenimas nuo pat susipažinimo momento. Pora kartu gyvena jau 55 metai.
Iš Pasvalio rajono Vaškų miestelio kilęs J.Grigalionis baigė Panevėžio pedagoginę mokyklą ir gavo paskyrimą į Kyburius prie pat Latvijos sienos. Mokykla buvo ką tik atidaryta, J.Grigalionį paskyrė direktoriumi. Čia dirbti atvažiavo ir pradinių klasių mokytoja Adelė iš Anykščių rajono.
„Iš pradžių mokykloje nebuvo elektros, šviesa kaime atsirado tik apie 1965-uosius. Pirmais darbo metais jokio transporto nebuvo, kolūkis neturėjo net sunkvežimio, visas judėjimas vyko arkliais. Klasės buvo didžiulės, po 40 mokinių“, – senus laikus prisiminė pedagogas.
Per Kyburius ėjo kelias į Bauskę, lietuviai ten važiuodavo į turgų. Latviai gyveno geriau, bet Latvijoje įsikūrusių lietuvių šeimų vaikai, per sieną ateidavę į lietuvišką mokyklą, buvo gerokai skurdesni, pradinukai ateidavo basi, prastai apsivilkę.
„Pirmi pirktiniai drabužiai atsirado Rygoje, latvių ekonomika buvo aukštesnio lygio nei mūsų. Važiuodavom pirkti medžiagos. Audinys suknelėms vadinosi „Saulutė“, o kostiumams „Pipytė“, labai geri kostiumai išeidavo“, – pasakojo mokytojas.
Mediniame paveikslėlyje pavaizduotos ir jaunos šeimos atžalos, ir Šepetos mokykla, į kurią Grigalioniai atėjo dirbti prieš 45 metus, ir momentas, kai abu sutuoktiniai atsisveikino su mokiniais ir išėjo į pensiją.