- Kokį vaidmenį atlieka verbos katalikiškose tradicijose? Kokie ritualai yra siejami su jomis? - paklausėme E.Bakšienės.
- Verba yra verbų sekmadienio simbolis. Jas bažnyčioje pašventinus vieni kitus plaka per petį ar galvą linkėdami sveikatos. Dzūkijoje dar kai kur išlikusi tradicija pasigirdus pirmai perkūnijai Verbų sekmadienį šventintą kadagio šakelę padeginti, kad namus apsaugotų nuo ugnies. Verbų sekmadienį reikia kuo anksčiau už namiškius atsikelti ir juos dar miegančius su verbų šakele paplakti sakant žodžius: „Ne aš plaku, verba plaka. Kiek duosi margučių, tiek per Velykas pažadu jų atiduoti“.
- Ar dzūkiškos verbos skiriasi nuo kitų etninių Lietuvos regionų verbų?
- Dzūkijoje žmonės labiau mėgsta natūralių žemės spalvų verbas. Labai daug kas čia riša jas iš kadagio šakelių, papuošdami džiovintomis gėlėmis. Suvalkijoje verbos visuomet buvo rišamos iš kadagio šakelių, tik pastaraisiais metais ten pradėjo populiarėti ir iš įvairių žolynų rištos verbos. Aukštaitijoje prie kadagio dar žmonės prideda išsprogusio berželio ar žilvičio šakutę su „kačiukais". Pietryčių Lietuvoje buvo mėgstama ant medinio kotelio surišti įvairiaspalvių popierinių gėlių puokštę. Labai išsiskiria Vilniaus krašto verbos. Jos būna labai ryškiai dažytos ir įvardijamos kaip pačios puošniausios.
- Nuo seno verbų rišimui buvo naudojamos kadagio, karklų šakos. Kodėl būtent šie augalai? Ar dabar tai jau tapo nebemadinga?
- Tikrai nėra taip, kad iš kadagio šakų padaryta verba jau nebemadinga. Žymiai daugiau žmonių verbas riša iš kadagio šakelių nei nešasi dekoratyvines. Tikima, kad žalia kadagio šakelė teikia atgaivą. Be to, kai kurios moterys iki šiol savo verbelę perjuosia raudonu vilnoniu siūlu, mat tikima, jog tuo siūlu per rugiapjūtę apsirišus juosmenį, neskaudės stuburo.
- Iš kur atėjo tradicija verbas pinti iš džiovintų gėlių?
- Šios tradicijos pradininkas yra Vilniaus kraštas. Ištakos siekia kelis šimtmečius.
- Kokius žolynus dažniausiai naudojate verbų rišimui? Kada ir kaip juos renkate, ruošiate?
- Apie dešimt rūšių žolynų renku laukuose, pievose – meldus, motiejukus, smilgas, kraujažoles, gaidžio ašarėles ir kitus. Dažniausiai renku birželio mėnesį. Dar apie penkiolika augalų rūšių auginu darželyje. Kai liepos mėnesį augalai ima žydėti, einu į darželį kas antrą dieną jas skinti. Surinktus augalus surišu ir pakabinu kur nors palėpėje, kad negautų saulės spindulių. Saulė labai išblukina spalvas.
- Kokia verbos vieta namuose, ją parsinešus iš bažnyčios?
- Šventintas verbas žmonės jau nuo seno ištisus metus iki kito verbų sekmadienio laiko stoginėje užkištas už „balkio“. Ten jas paprastai pralaikydavo ištisus metus, o po to jas sudegindavo. Išmesti jų negalima. Butuose dekoratyvines verbas labiau naudoja kaip dekoracijas, interjero detales.
- Kaip susidomėjote verbų rišimu?
- Dažnai važiuodavau į Kaziuko mugę Vilniuje. Ten su didžiausia nuostaba gėrėdavausi verbomis. Keletą jų buvau nusipirkusi. Vis pažiūrėdavau, kaip jos rišamos. Tada pati ėmiau bandyti tai daryti. Pirmosios, atsimenu, ne kokios gaudavosi. Pakalbėdavau vis su kitomis verbas rišančiomis moterimis. Pavarčiau knygų apie verbų rišimą. Per atkaklumą ir praktiką galiausiai išmokau ir pati.
- Verbų sekmadienį nešatės savo rištą žolynų verbą, ar tradicinę, surištą iš kadagio?
- Kol mano vaikai buvo maži, jiems nupindavau dekoratyvines verbas. O pati sau rišdavau iš kadagio šakų, pridėdavau karklo šakelių, prikaišydavau džiovintų gėlių. Dekoratyvinės verbos man daugiau kaip interjero detalė. Man iki šiol mielesnės natūralios, tradicinės kadagio verbos.
