Sostinėje, šalia Vanaginės miško, įsikūrusiems menininkams prieš Velykas pagalbininkų netrūksta. Be trijų sūnų, vašku marginti kiaušinių čia neretai susirenka Aistės ir Roko tėvai, brolio šeima. Pasiruošimą pavasario šventei jie moka paversti smagiu bendravimu, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Gyvenimo būdas".
Aistė ir Rokas susituokė prieš 15 metų. Per tą laiką jau paminėjo grupės „Skylė“ kūrybinės veiklos dvidešimtmetį, išleido apie 20 albumų, natų knygą „Skylėnų dainynas“. Toks kūrybinis derlius gali ne tik sujungti, bet ir išskirti ambicingus kūrėjus.
O koks yra iš Žemaitijos kilusios Aistės ir vilniečio Roko duetas?
Kilęs iš menininkų šeimos, tačiau nagingas kompozitorius sugeba daug darbų pasidaryti pats. Jo į medžius įkelti inkilai neliko be skrajūnų ir šį pavasarį.
Dar vieną namą medyje su kopėčiomis Rokas sumeistravo sūnums. Populiarios grupės „Skylė“ kūrėjams ryšys su gamta labai svarbus.
Jų svetainėje kabo iš šiaudų surišti sodai, stovi rekonstruotos senos spintos, nušveistos iki baltumo. Senos kėdės vėl parodė savo siūles ir kniedes, nes prie jų prisilietė Roko rankos.
Jis moka išsaugoti seną daiktą ar darbo įrankį, kurį kadaise sumeistravo kaimo žmonės.
Velykų švęsti šeima dažniausiai važiuoja į Žemaitiją, kur greta namų esančiame miške irgi yra įrengtos sūpuoklės. Ant jų per Velykas supasi visi šeimos nariai ir draugai.
– Kodėl per Velykas supatės?
Rokas: Su velykine supimosi tradicija mane supažindino draugai etnologai. Supantis ypatingomis progomis, tariant ypatingus linkėjimus, tai tampa panašu į apeigas. Nuo seno tikima, kad smarkiai įsisupus geriau užderės javai, varpos bus pilnesnės ir sunkesnės, o šiaudai – ilgesni.
Kartą viešėdami per Velykas pas Aistės tėvus taip pat pakabinome sūpynes ir kasmet einame ant jų suptis. Jos yra dvivietės, kad vienu metu galėtų atsisėsti pora ar net visa šeima.
Plungėje augusi Aistė anksčiau apie šį seną Velykų paprotį nieko nežinojo. Supame jaunas poras dainuodami ir linkėdami jiems gausos, vaisingumo.
Svarbu, kad žmonės švęstų Velykas ne tik sėdėdami prie stalo ir sočiai valgydami. Kiekviena šventė turi turėti savo turinį, tradicijas. Vienas man svarbių dalykų šventėje yra žmonių bendrystės jausmas – išsibarsčiusios po šalį giminės susiėjimas, visų kartų buvimas šalia, dainavimas. Netgi kiaušinių dažymą galima paversti kūrybingu bendrystės aktu.
– Nuo seno kaime žmonės dalydavosi ir darbais, niekada moteris neprižiūrėdavo vien savo vaikų – jos jungdavosi, tad vaikų priežiūra būdavo kolektyvinė.
Aistė: Seniau žmonės vienydavosi, kad galėtų išlikti. Bendrumo ir susitelkimo reikalavo ano meto gyvenimo būdas. Talkos, bendri darbai – tai jau savaime vienijo kaimo žmones.
Dabar gyvename kitokį gyvenimą ir tenka daryti sąmoningus žingsnius, kad žmonės, gyvenantys artimoje aplinkoje, vienytųsi, jaustųsi bendruomene. Senolių naudoti būdai veikti kartu gali puikiai tikti ir dabar – pavasarinė kaimynų talka, bendras inkilėlių gaminimas ir įkėlimas. Visa tai esame išbandę.
Taip pat kartais buriamės šeimomis į šeštadienio ryto liaudiškų dainų dainavimą. Artėjant Kalėdoms namie prie ugnelės mokomės to laikotarpio dainų, o šiuo metų laiku dainuojame lauke tarp žaliuoti pradedančių medžių.
Prieš Velykas atsimename ir sūpuoklines dainas, taip pat Jorį, atrakinantį žemę, ir laisvai pasileidžiantį pavasarinį vandenį.
Didžiausias akstinas visa tai daryti yra vaikai – kokį pasaulį jiems parodysi, tokį jie ir matys. Norėtųsi, kad jų sąmonėje apsigyventų darnaus pasaulio vaizdinys – žemė ir dangus, gamta ir žmogus, senas ir jaunas – visa tai sugyvena kartu.
– Lietuviai didžiuojasi, kad yra paskutiniai pagonys Europoje. Esate diplomuotas istorikas, bet ne kartą prisipažinote, kad nemėgstate žodžio „pagonybė“. Kodėl?
Rokas: Nemėgstu, nes žinau, iš kur jis kilo, – istoriškai tai buvo nepagarbus, žeminantis žodis, kuriuo krikščionys vadino likusias neapkrikštytas tautas.
Esame pakankamai sąmoningi, kad rastume savo žodį, neprimestą pašalinių, – mieliau sakau: prigimtinis tikėjimas ar prigimtinė kultūra. Bet atsargiai žiūriu į bandymus iš to sukurti kažkokią naują religiją.
Kita vertus, baltų, lietuvių kultūra ir istorija man atrodo kaip neišsemiami klodai, juose randu medžiagos kūrybai. Nesiimu atkartojimo, bandau užčiuopti šerdį ir lipdyti aplink.
Pradėjęs savarankišką gyvenimą, siekiau turėti pragyvenimo šaltinį, man buvo svarbu turėti amatą ir pagrindą po kojomis. O atsitiko taip, kad grįžau prie to, nuo ko bėgau, – prie kūrybos. Savaime suprantama – nuo savęs nepabėgsi.
Matyt, negalėjau nekurti, nes pati kūryba ėmė mane persekioti. O kai atsiranda kūriniai, jau pasidarai atsakingas už jų likimą.
Taip įsiveli į užburtą ratą.
Aistė: Bet juk tu neužleidai istorijos, parašei knygą „Lietuvos roko pionieriai“, rinkai medžiagą kaip istorikas tyrinėtojas, matyt, tau tai buvo svarbu.
Matyt, esi vis tiek istorikas, bet einantis netradiciniu keliu. Tau svarbu surinkti medžiagą rūpima Lietuvos roko istorijos tema ir tu tai darai, nes jauti – uždelsus nebebus žmonių, kurie galėtų viską papasakoti.
Juk jau ir dabar ne vienas roko pradininkų anapilyje, galbūt net sukūrė ten bigbito grupę, vadovaujamą Vytauto Kernagio...
Rokas: Taip, istorija man vis dar įdomu.
– Ką, be muzikos, būtumėte dar pasirinkusi?
Aistė: Man dar artima filologija. Iki šiol rašau tekstus dainoms, bet grynosios poezijos nesiimčiau, mane tenkina sudainuoto eilėraščio pavidalas.
Nors turiu parašiusi eilių, publikuoti neketinu.
– Ar baigęs istoriją manėte, kad dirbsite pagal specialybę?
Rokas: Man visada rūpėjo žmones suburianti veikla. Kad nebūsiu istorikas, supratau baigęs pirmą kursą Vilniaus universitete. Archeologija mane suformavo kaip žmogų, nes aš nuo šeštos ar septintos klasės per vasaros atostogas dalyvavau archeologų ekspedicijose prie Kretuono ežero.
Archeologija – romantiškas darbas. Kitas dalykas, kai reikia teoriškai aprašyti atrastas šukes, – tai manęs nelabai domino.
Mane užvaldydavo vaizduotė, kaip galėjo atrodyti tas akmens amžius, kaip žmonės galėjo gyventi, pavyzdžiui, prie ežero kasinėdami rasdavome didžiulių žuvies stuburo slankstelių, beveik kaip žmogaus. Tai mane įkvėpdavo apmąstymams.
– Ar dar prisimenate, kaip susipažinote?
Aistė: Kur čia užmirši.
Rokas: Susipažinome universiteto bibliotekoje. Mus suvedė lotynų kalba. Man reikėjo korepetitoriaus, kuris padėtų išmokti šią kalbą.
Aistė: Aš netyčia bibliotekoje atsisėdau prie to paties stalo, kur jau sėdėjo Rokas. Kartu sėdime iki šiol.
– Ar šeimyna netrukdo kurti?
Aistė: Jauniausiam mūsų sūnui – beveik pustrečių metų. Nors jis darosi vis savarankiškesnis, dėmesio vis tiek reikalauja.
Kad galėčiau sukurti dainą, kartais rašau ne tik tekstus, bet ir muziką – man reikia atsiriboti, būti vienai. O Rokas yra kitoks. Jis gali kurti, nors aplink tvyrotų šeimos chaosas.
Rokas: Buvau prisiekęs, kad negyvensiu iš meno, nes esu kilęs iš menininkų šeimos.
Man atrodė, kad svarbu turėti amatą, praktišką požiūrį į gyvenimą. Aš nesibodžiu darbo – galiu rekonstruoti senus baldus, mėgstu drožinėti, man brangus medis.
Bet gyvenimas pasisuko taip, kad pradėjau komponuoti dainas. Kai jos atsirado, pasijutau atsakingas už jų likimą. Taip ir įklimpau. Kasmet surengiame keletą gerų koncertų, bet viską darome patys. Stengiamės suburti tvirtą komandą, kuri padėtų įgyvendinti sumanymus, tačiau su Aiste liekame už viską atsakingi.
Aš nesu lepus, nebėgu nuo buities, galiu kurti bet kur ir bet kada, man nereikia išskirtinių sąlygų, išankstinio nusiteikimo. Kai kuriu dainą, nebūtinai turiu groti, ji lindi galvoje – mąstau apie idėją, tekstą. Daina mezgasi širdyje, ji gali augti dieną, o gali – metus. Man nereikia, kad mūza nusileistų iš dangaus.
