Nuvilnijus savaitgalio euforijai po šurmulingo apdovanojimų vakaro ir sveikinimų bangos Anastasija pirmadienį išėjo į mokyklą.
Laimėjimas su gedulo ženklu
Su tituluota aktore sutarėme susitikti po pamokų jos motinos Galinos siuvykloje.
Liauna džinsuota mergina į susitikimą iš namų atvažiavo taksi automobiliu, mat buvome prašę, kad atvyktų su Sidabrine gerve, o ji smulkutei paauglei buvo gerokai per sunki atsinešti ant peties krepšyje.
G.Vasilenko įkurta nedidelė siuvykla Žvėryne labai jauki. Čia stovi dvi siuvamosios mašinos, gausu spalvingų siūlų ritinėlių, pasienyje – stovai su pasiūtais moteriškais drabužiais.
Tarp jų – ir dvi Anastasijos suknelės. Vieną ji vilkėjo per filmo „Ekskursantė“ premjerą, kitą – per ceremoniją „KINFO apdovanojimai 2014“.
Šventei „Sidabrinė gervė 2014“ Galina savo dukteriai pasiuvo ilgą kreminės spalvos suknelę. Apdaras buvo sukurtas vos per tris dienas.
Galina spyrėsi nenorinti su dukterimi fotografuotis jaukioje siuvykloje, nes esą čia jai pabodę. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad prieš dvejus metus šią siuvyklą ji įkūrė kartu su gyvenimo draugu, su kuriuo praleido ketverius metus, o prieš keturiasdešimt dienų jį palaidojo.
„Negaliu siuvykloje nei būti, nei dirbti. Prisiminimai slegia“, – liūdnai šyptelėjo Galina, kai pokalbio įsitaisėme šalia esančioje kavinėje.
Anastasija, Vilniaus Aleksandro Puškino vidurinės mokyklos dešimtokė, pirmiausia pasidžiaugė, kad klasės draugai jai įteikė gėlių puokštę, o mokyklos direktorė su pavaduotojomis pasveikino asmeniškai.
„Daugelis sutiko mane geranoriškai, nors iš kai kurių moksleivių pajutau pavydo dvelksmą. Niekas nieko pikto nesakė, bet tam tikras nuotaikas pajutau vidumi. Tačiau mane tas pavydas ne skaudina, o stiprina“, – kalbėjo geriausia šių metų aktore tituluota moksleivė.
Namuose ta proga mergina puotos nekėlė, tiesiog su artimaisiais pasivaišino tortu ir arbata.
Mama neabejojo filmo sėkme
A.Marčenkaitė režisieriaus Audriaus Juzėno režisuotoje juostoje „Ekskursantė“ sukūrė pagrindinį Marijos vaidmenį. Filmas buvo kuriamas pagal tikrą istoriją paauglės, kuri pabėgusi iš tremtinių perpildyto krovininio traukinio, vežusio jos šeimą į Sibirą, įveikė šešis tūkstančius pavojų kupinų kilometrų ir nuo Uralo grįžo namo į Lietuvą. Anastasija filmuotis pradėjo būdama 11 metų.
Merginai jau vien filmavimasis prilygo didžiausios svajonės išsipildymui, apie apdovanojimus ji nė nesvajojo.
O kas pasikeitė po filmo premjeros ir puikaus jos vaidmens įvertinimo?
„Šis apdovanojimas suteikė man daugiau vidinės stiprybės ir skatina svajoti apie profesionalios aktorės karjerą“, – šypsojosi Anastasija.
Kai per apdovanojimų ceremoniją „Sidabrinė gervė 2014“ buvo paskelbta geriausios metų aktorės pavardė, Anastasija užsidengė veidą rankomis. Ji labai norėjo verkti, bet stengėsi tvardytis. Išpuikėlių nemėgstanti ir pati tokia neatrodanti Anastasija kartais tampa net per daug drovi.
„O aš net neabejojau, kad Anastasija taps geriausia aktore, todėl į ceremoniją važiavome atlikti misijos – atsiimti Sidabrinės gervės“, – drąsiai kalbėjo jos motina G.Vasilenko.
Anastasija nėra vakarėlių mėgėja. Šventinės ceremonijos jos gyvenime buvo vos kelios. Bet per apdovanojimus „Sidabrinė gervė 2014“ moksleivė nesijautė svetima: „Visi žmonės buvo malonūs, šypsojosi. Gal tik iš pradžių pasijutau nejaukiai, bet vėliau atsipalaidavau.“
Panaši į aktorę Natalie Portman
Nuo filmo „Ekskursantė“ kūrimo pradžios praėjo penkeri metai. Per tą laiką jaunoji aktorė užaugo. Filmo siužetas jau seniai nebesisuka jos galvoje. Tik per premjerą Anastasija mintimis leido sau grįžti į praeitį ir dar kartą išgyventi filmo kūrimo virtuvę.
„Šis filmas pakeitė mano mąstymą. Anksčiau nesvajojau būti aktore, bet dabar tvirtai žinau, kad sieksiu šios profesijos. Juk gavus šią likimo dovaną reikia priimti kaip ženklą, kad tai man skirta misija“, – sakė mergina.
Ji puikiai prisimena, nuo ko viskas prasidėjo. Per pamoką buvo išdalinti lapeliai, kviečiantys į atranką laisvai lietuvių ir rusų kalbomis kalbančius paauglius, norinčius filmuotis.
Anastasija be akcento kalba abiem kalbomis, nes lenkiškų ir lietuviškų šaknų turinti jos motina kilusi iš Baltarusijos, o tėvas turi rusiško ir ukrainietiško kraujo.
Kai Anastasija pasakė mamai norinti pabandyti patekti į filmą, Galina neprieštaravo. Ji buvo pastebėjusi dukters aktorinius gebėjimus, kai ji, būdama gal ketverių metų, žiūrėdavo televizijos laidą „Nomeda“ ir bandydavo pamėgdžioti laidos vedėją Nomedą Marčėnaitę.
Po penkių atrankos turų, per kuriuos buvo vertinama išvaizda, charakteris, aktoriniai gebėjimai vaidinant filmo scenas lietuvių ir rusų kalbomis, Anastasija dar kelis mėnesius laukė režisieriaus sprendimo.
Po to ji staiga atsidūrė iki tol nepažintame kino pasaulyje.
Anastasija filmavosi keturiasdešimt dienų, šešis kartus per savaitę po dvylika ir daugiau valandų. Neretai filmuotis tekdavo ir naktį. Šalia dukters visada buvo motina.
Mergaitė tiesiog veržėsi į filmavimo aikštelę, o kūrybinė grupė ją labai pamilo. Režisierius A.Juzėnas pastebėjo, kad Anastasija ne tik panaši į Holivudo aktorę Natalie Portman, bet ir tokia pat talentinga.
Vienuolikametei ankstyvą pavasarį reikėjo plaukti, šokti į upę nuo tilto, skęsti. Aktorės motina, stebėdama dukters iššūkius, žegnojosi, meldėsi: „Labai bijojau, kad ji nesusirgtų. Ačiū Dievui, viskas buvo gerai.“
G.Vasilenko patardavo dukteriai, kaip geriau atskleisti reikiamas emocijas. Pavyzdžiui, kai reikėjo apsiverkti, mama Anastasijai pasiūlė galvoti apie ką nors liūdno, priminė žiurkėno, kurį ji labai mylėjo, žūtį.
Daugeliui žiūrovų atrodė neįtikėtina, jog mergaitė, auganti kompiuterių, mobiliųjų telefonų pasaulyje, sugebėjo suvokti tremties siaubą, žmonių, gyvuliniais vagonais tremiamų į Sibirą, lemtį.
„Apie tremtį man pasakojo mama. Kaip pasakydavo, taip ir padarydavau“, – kukliai nusišypsojo mergina. Ji džiaugiasi, kad žiūrovus jos vaidmuo įtikino.
Honoraro užteko kelionei į Ameriką
„Mama per filmo premjerą verkė. Paskui ėjo žiūrėti su močiute. Grįžo namo abi apsiverkusios. Ir tėvas, ir brolis vos susilaikė neapsiverkę“, – kalbėjo Anastasija, už vaidmenį gavusi apie 20 tūkstančių litų honorarą.
Už šiuos pinigus Anastasija kartu su motina nuskrido į Ameriką pasisvečiuoti pas vyresniąją seserį Iriną.
Anastasija gyvena tik su motina. Jos tėvai prieš šešerius metus išsiskyrė, tačiau mergina su tėvu palaiko ryšius. Brolis ir sesuo iš pirmosios Galinos santuokos (pirmasis jos vyras mirė) jau sukūrė savo šeimas.
33 metų sesuo Irina, su vyru gyvenanti Jungtinėse Amerikos Valstijose, augina ketverių metų sūnų. 31 metų brolis Vitalijus, su žmona įsikūrę Vilniuje, sūpuoja vienų metų dukterį.
„Sesuo mane mažą prižiūrėdavo, bet žaisdavo su broliu, nes mus skyrė didelis amžiaus skirtumas“, – kalbėjo šeimos pagrandukė.
Šeimos gyvenimas nebuvo saldus
G.Vasilenko, augindama du paauglius, ištekėjo antrąkart, bet neplanavo daugiau gimdyti. Trečioji atžala buvo netyčiukas – Galina Anastasiją pagimdė būdama keturiasdešimtmetė.
Tačiau moteris tikino, jog trečią vaiką nebuvo sunku auginti. Vyresniuosius vaikus ji maitino mišinėliais, nes neturėjo pieno. O Anastasiją motina savo pienu maitino daugiau kaip dvejus metus. Galina prisimena, kaip vargdavo su pirmagimių vystyklais, o jaunėlė užaugo su sauskelnėmis.
Pėsčiomis iš Sibiro sugrįžusią heroję įkūnijusi aktorė niekada nemėgo žaisti su lėlėmis. Kiek save prisimena, visada mąstė kaip suaugusi.
„Nebuvau kaprizinga, išranki. Mama pasakojo, kad kai parduotuvėje pasiūlydavo nupirkti kokį nors žaislą, pasakydavau, jog man nereikia“, – sakė Anastasija.
Galina prisimena, kad mažametė duktė mėgo biografinę knygą apie operos dainininkę Galiną Višnevskają.
„Nė vienos kitos į rankas neimdavo, o be šios negalėjo gyventi. Vis vartydavo ir vartydavo. Jei tik pradėdavo verkti, tuoj į rankas jai įbrukdavau tą knygą. Iškart nusiramindavo. Svarsčiau, gal šis vaikas yra koks genijus“, – kalbėjo G.Vasilenko.
Iš profesijos Anastasijos motina – inžinierė, tačiau pašaukimą rado modeliuodama ir siūdama drabužius. Galina nuo penkerių metų įgudo naudotis adata ir siūlu. Dabar gailisi, kad kadaise nepasirinko drabužių dizainerės specialybės. Anastasijos tėvas dirba baldų restauratoriumi.
Kalbėdama apie tėvų skyrybas mergina prisipažino jaučianti kartėlį, kad jiems nepavyko sukurti darnios šeimos.
Ir Galina neslėpė, kad šeimos gyvenimas nebuvo saldus.
Nuo taurelę kilnoti mėgstančio ir ūmaus būdo nevaldančio vyro Nikolajaus jai su dukterimi kartais tekdavo slėptis pas tėvus.
„Nuo mažų dienų visada būdavau tik su mama. Ji – artimiausias žmogus, o tėtis yra tėtis. Buvau maža, kai tėvai išsiskyrė. Didelių pokyčių mano pasaulėjautoje neįvyko, nes ir taip mano gyvenime dominavo mama.
Galbūt dabar daugiau susimąstau apie šeimą kaip vertybę. Matydama kartu pasivaikščioti išėjusią visą šeimą, pagalvoju, kokie jie šaunuoliai. Kai užaugsiu, sieksiu sukurti darnią šeimą“, – vylėsi Anastasija.
Tačiau mergina savo tėvui nuoskaudos nejaučia. Atvirkščiai, didžiuodamasi papasakojo istoriją, kaip jos tėvas tapo didvyriu. Jaunystėje jis sėdėjo Vingio parke prie upės ir pamatė valtimi plaukiančius mažus vaikus.
Staiga jų valtis ėmė skęsti. Buvo ankstyvas pavasaris. Anastasijos tėvas puolė į upę ir išgelbėjo vaikus. Jo žygdarbis buvo parodytas per televizorių, vyras už drąsą gavo medalį.
Siuvykloje išgyvena netekties skausmą
Po skyrybų Galina ketverius metus gyveno su širdies draugu Eugenijumi, jis Anastasiją mylėjo lyg tėvas, rūpinosi ja ir vežiojo į filmo įgarsinimą.
„Buvo geras žmogus. Nežinau, ar pajėgsiu dirbti salone, kurį kartu su juo įkūrėme. Vienai čia man nemiela“, – skausmo neslėpė Galina, neseniai palaidojusi nuo širdies ligos mirusį Eugenijų.
Paskutiniai jo žodžiai buvo: „Myliu ir visada mylėsiu Anastasiją kaip savo dukterį.“ Po valandos jo gyvybė užgeso.
Galina netrukus vėl skris į Ameriką pas dukterį.
Ten pagyvens per vasarą ir tikisi, kad kančia dėl netekties atlėgs. Šešiolikametė pritarė motinai, kad ji turėtų kuriam laikui pakeisti aplinką ir pailsėti.
O su kuo Anastasija liks namuose? Dešimtokė dėl to neišgyvena, nes turi senelius, gerų mamos pažįstamų, tris drauges.
„Sugebėčiau gyventi ir viena. Tapau savarankiška, nebijau atsakomybės. Man net norisi pabūti vienai, nesu iš tų, kuriems reikia nuolatinio dėmesio, linksmybių“, – pasakojo moksleivė.
Duktė įkvėpė kurti poeziją
Anastasijos, kaip aktorės, sėkmė, pasirodo, tapo akstinu ir jos motinai kurti eiles. Kai buvo baigti filmavimo darbai, Galina pajutau įkvėpimą eiliuoti rusų kalba.
„Būna, einu gatve ir mintyse žodžiai pradeda dėliotis. Sustoju ir užsirašau. Mano eilės apie meilę, gyvenimą, gamtą. Net apie filmą „Ekskursantė“ parašiau trijų puslapių poemą“, – pasakojo Galina.
Jau ketverius metus savo poeziją moteris publikuoja interneto tinklalapyje Stichi.ru, kuriame yra įsiregistravę pusę milijono rusų kalba poeziją kuriančių asmenų iš viso pasaulio.
Kasmet Galina iš Maskvos gauna rinktinę, kurioje spausdinamos trijų šimtų geriausių poetų eilės. Šiemet kovą G.Vasilenko buvo pakviesta vykti į iškilmingą literatūros pokylį Maskvoje, kur laureatams buvo teikiami apdovanojimai. Galina ne pirmą kartą pateko tarp nominantų.
Galina neretai įsiklauso į dukters nuomonę, patarimus.
„Kai bardavomės su Anastasijos tėvu, ji man visada sakydavo: „Mama, neleisk savęs skriausti. Kam leidi, kad jis ant tavęs rėktų?“ Ji skatino nenuleisti galvos, nepasiduoti“, – prisimena Galina.
Galina niekada dukters nespaudė prie mokslų, netikrino namų darbų, bet Anastasija pati tam skiria daug laiko.
„Neretai išvydusi Anastasiją, sėdinčią prie knygų iki dvyliktos ar pirmos valandos nakties, prašau liautis ir eiti miegoti, nes man svarbiau jos sveikata, o ne pažymiai“, – sakė aktorės motina.
Laisvalaikiu Anastasija šoka baletą Vilniaus mokytojų namuose, o baleto pamokas lanko nuo šešerių metų.
Svajoja apie ištikimą draugą
O kaip meilės reikalai? Ar po filmo premjeros, apdovanojimų ceremonijos dešimtokė sulaukia daugiau vaikinų dėmesio?
„Anksčiau turėjau draugą, bet nusprendžiau, kad reikia daugiau dėmesio skirti mokslams, siekti karjeros. Vaikinų dėmesio nepadaugėjo, bet dėl to nenusimenu. Vaikinų daug, bet aš noriu ištikimo draugo, o tai dabartiniams berniukams ne visada būdinga“, – kalbėjo Anastasija.
Nemažai jos bendraamžių tuščiai švaisto laiką užsiimdami banalybėmis – slankioja po miestą, žaidžia kompiuterinius žaidimus, kalba apie nieką.
„Man jau teko nemažai patirti, nebuvau lepinama ir tuo džiaugiuosi. Jaučiu, kaip iš manęs auga žmogus. Sugebu mamą palaikyti, suprasti. Tenka būti stipriai“, – kalbėjo šešiolikametė, tarsi jau būtų suvalgiusi nemažai gyvenimo druskos.
