Dizainerė Indra, pamėgusi žodžių junginį „be saiko“, svajoja kada nors įrengti dizaino viešbutį. Pastaruoju metu jos sukurtos kėdės, išsiskiriančios savitu stiliumi ir drąsiu spalvų deriniu, apkeliavo Singapūrą, Japoniją, JAV, Daniją, Švediją, Prancūziją, Šveicariją, Rusiją.
Tokia kelionių geografija negali pasigirti jos vyras, kuriam teko garbė įamžinti Danijos karališkąją šeimą.
Ištikimas portretui, klasikiniam žanrui Vilmantas negaili patarimų Indrai, kai ji imasi kurti žaismingas, į nieką nepanašias kėdes, veidrodžius, kilimus, sofas, stalus.
Taip sutapo, kad tą pačią dieną Indros kėdės iškeliavo į Daniją, o Vilmanto drobės ir piešiniai – į Vilniaus senamiestyje esančią galeriją. Suskaičiavęs, kad nauja paroda „Der Traum: neliesk mano sapnų“ turbūt trisdešimtoji, Vilmantas apgailestavo, kad ne viskas tilpo, ką jis buvo sumanęs.
Vokiškas žodis parodos pavadinime atsirado neatsitiktinai. Jį parinko parodos kuratorė, nes galerija yra sostinės Vokiečių gatvėje, o sapnas atskleidžia slapčiausius troškimus.
Toks paaiškinimas man atrodė įtikinamas, bet tada kilo kitų klausimų: „Kas tuos sapnus analizuoja? Kas šioje šeimoje yra sapnų aiškintojas?“
Įteikdama vizitinę kortelę Indra pakuždėjo, kad ji – svajotoja, nes čia anglų kalba įrašytas žodis „Dreamer“.
Prieš 19 metų už Vilmanto ištekėjusi Indra nė karto nesuabejojo, ar nesuklydo. Tris dukteris auginantys menininkai randa bendrą kalbą.
Šiems Pavilnyje gyvenantiems menininkams nėra jokio pavojaus, kad jų darbus užklos užmaršties dulkės.
Pasipuošusi mėgstama pinigine – stikliniais karoliais nusagstytu vėžliuku – Indra neabejojo, kad ateityje vėžliukas jai atneš daug pinigų.
Indra mėgsta skaityti horoskopus, nes jie dažnai išsipildo. Moteris nešioja įspūdingus aksesuarus, nes jie nubaido piktą žvilgsnį. Metams bėgant Indra įsitikino, kad tokie papuošalai kur kas labiau patraukia pašnekovo žvilgsnį, todėl jis nepradeda tyrinėti raukšlių ant jos veido.
Indra impulsyvi, o jos vyras kur kas santūresnis. Dėl tokio skirtumo menininkų gyvenime būna daug netikėtumų. Pavyzdžiui, sykį Indra vyko į vieną prekybos centrą pirkti šluotos, o namo grįžo su dideliu vazonu žydinčių orchidėjų.
Tai buvo neplanuotas pirkinys, nors įspūdingi žiedai iki šiol puošia svetainę. Kai į svetainę įsiveržia augintiniai – vienų metų pudelis Artimonas ir dvejų metų vengrų vižlas Krepas, ji nerimauja, kad nenuverstų vazono.
Neseniai paaiškėjo, kad gausioje vadoje gimęs pudelis turi retą ligą – jam gresia aklumas.
Šį negalavimą Indra įtarė pastebėjusi, kad prieblandoje šuo ėmė kliūti už sode augančių krūmų.
Dėl šuns ligos sunerimusi moteris viliasi, kad jis nepraras orientacijos. Baldų dizainerė neslėpė, kad jų šeimoje – dvi partijos, viena – Džiaugsmo, kurią sumanė su drauge Aušra Lukošiūniene, kita – Liūdesio.
– Ar priklausydami priešingoms stovykloms nesibaiminate, kad vieną dieną gali kilti mirtina nesantarvė. Kai taip atsitinka valstybėje, kyla valdžios krizė. Ar toks pavojus gresia jūsų šeimai?
Indra: Aš džiaugiuosi gyvenimu ir visada tai stengiuosi įrodyti, todėl save priskiriu Džiaugsmo partijai, o jei žmogus mėgsta paliūdėti, gali jungtis prie Liūdesio partijos.
Kadangi Lietuvoje labai daug liūdinčiųjų, nutarėme, kad tokią partiją reikėtų apmokestinti, pavyzdžiui, kasmetinis mokestis galėtų siekti 10 tūkstančių litų.
Lietuviai mėgsta pataupyti, neabejoju, kad ilgainiui perbėgs į Džiaugsmo partiją, tada optimizmas įsigalės visoje šalyje.
– Ar jūsų šeima jau gavo naudos iš pesimistų?
Indra: Ne, Vilmantas dar neseniai tai sugalvojo, jis yra liūdesio šalininkas, bet, manau, gali turėti kur kas daugiau sekėjų nei aš.
Aš nemėgstu skųstis, aimanuoti, liūdėti. Apie šią idėja prasitariau draugams, kai vieną savaitgalį pas mus susirinko apie 60 žmonių. Iš jų tik du užsirašė į Liūdesio partiją, jie tikino, kad sumokėjus mokestį bus ramiau gyventi, nes džiaugtis sunku.
Vilmantas: Norintys labai rimtai liūdėti taip pat nelieka nuskriausti, pavyzdžiui, metų pabaigoje jie galėtų gauti rimtą paveikslą. Dvi stovyklos privalo turėti ir apdovanojimų, pavyzdžiui, liūdesio atstovai galėtų pasidovanoti po kryžių, o džiaugsmo – po saulę, o gal po žvaigždę.
– Kodėl parodos pavadinime „Neliesk mano sapno“ greta įrašėte vokišką žodį „Der Traum“?
Vilmantas: Tai nėra trauma, nors mūsų ausys labiausiai pripratusios prie tokios prasmės. Ieškojau skambaus žodžio.
Bėda ta, kad angliški pavadinimai atsibodę, prancūziški – pikantiški, o vokiški – dar neįprasti.
Iš tikrųjų mano darbai toli nuo to, ką būtų galima tiesmukai pavadinti trauma, aš mieliau kalbėčiau apie sapną ar svajonę.
– Ar Indra ateina į jūsų parodų atidarymus?
Indra: Visada, aš – jo palaikymo komanda.
– O kas šeimoje yra banginis, laikantis keturis kampus?
Vilmantas: Neabejoju, kad Indra.
Indra: Ne, ne, mano vyras viską laiko, nes verčiamės tik iš pajamų, gaunamų iš jo tapybos.
– Kas skirsto lėšas, o kas – išneša šiukšles?
Vilmantas: Kiemsargis ir šiukšlių tvarkytojas esu tik aš.
Pas mus įvedė naują tvarką, todėl šiukšlių konteinerį privalau išstumti sekmadienį 8 valandą ryto. Tai labai blogai, nes savaitgalį negaliu išvykti, negaliu netgi ilgiau pamiegoti, privalau keltis ir bėgti stumti konteinerio į gatvę.
– O kas ruošia valgį?
Vilmantas: Šį darbą patikiu Indrai, nes ji labai kūrybiška. Ji mėgsta gaminti, neprisiriša nė prie vieno recepto. Netgi nevarto kulinarijos knygų.
Indra: Nieko negalėčiau pagaminti laikydamasi tiksliai vieno recepto. Ne viską, ką gaminu, valgo mūsų dukterys, joms verdu atskirai, bet man tai nesunku. Joms darau tai, ką esu jau išbandžiusi, o kai susirenka svečių, mėgstu eksperimentuoti virtuvėje.
– Yra šeimų, kuriose žmona neturi teisės įeiti į vyro dirbtuvę be jo sutikimo, nes genialus menininkas nerimauja, kad tai jam gali pakenkti. Ar jūs slepiate vienas nuo kito savo sumanymus?
Indra: Aš žaviuosi Vilmantu, nes jis labai kūrybingas. Jis turi gerą humoro jausmą. Dėl „Patrioto kambario“ negaliu net miegoti.
Vilmantas: Negaliu Indros nuraminti, nes dar nemačiau, kaip atrodo ta idėja. Tyliu, kai nežinau, kas bus.
Indra: Viskas prasidėjo nuo kėdės – geltona, žalia, raudona. Vėliau kilo mintis apie 29 kėdes, šis skaičius nėra atsitiktinis – Europos Sąjunga turi 28 nares. Dar viena balta kėdė – būsimai kandidatei. Be to, prie šių kėdžių būtinas kilimas.
Jei tai pavyktų įgyvendinti, būtų nuostabu. Kas pusmetį ES pirmininkauja vis kita valstybė, todėl ši idėja gali įsikūnyti ne tik Lietuvoje.
Vilmantas moka oponuoti, kartais supykstu, bet išklausau jo patarimų, nes jis išmintingas vyras.
– Ar jums patinka, kai žmona taip giria?
Vilmantas: Kai viešai tai sakoma, būna nejauku.
Indra: Tai – tiesa, tai – faktas, aš kartu su Vilmantu gyvenu jau 19 metų. Man iki smulkmenų aiški programa: „Gulk, stok“, ji man įaugusi į kraują. Vilmantas mane suvaldo, jei negaučiau kritikos, gal jau seniai būčiau sustojusi, guosčiausi – na, nepavyko, tai nepavyko.
Daug kur klydau, bet galiu mokytis tik iš savo pačios klaidų.
