Kaip rašo "Lietuvos ryto" priedas "Gyvenimo būdas", princas Henrikas sėdėjo rūmų menės viduryje, greta stovėjo molbertas, uždengtas tamsiai raudonu audeklu. Po sveikinimo žodžių princas Henrikas pasidžiaugė ne tik savo portretu, bet ir tuo, kad su dailininku V.Marcinkevičiumi matosi ne pirmą kartą.
Portretas, vaizduojantis princą, vilkintį kariška uniforma ir su apdovanojimais ant krūtinės, buvo iškilmingai įteiktas gegužės 28-ąją Danijos karališkajai šeimai priklausančioje Fredensborgo pilyje maždaug 30 kilometrų nuo Kopenhagos.
Tai buvo oficiali sveikinimo ceremonija, į kurią buvo pakviesta vos 12 žmonių, tarp jų – ir lietuvių tapytojas. Dovanojant portretą dalyvavo keli pulkininkai, du bankininkai, Kopenhagos galerijos NB savininkas, trys merai – Viborgo, Skivės ir Holstebro miestų, kur dislokuoti princo Henriko garbės pulkai.
„Skridau į audienciją pas princą, tai buvo netikėta, didžiosios iškilmės planuojamos rudenį, bet šis pasveikinimas buvo labai svarbus“, – pasakojo iš kelionės grįžęs V.Marcinkevičius.
95x105 cm portretas – Danijos kariuomenės dovana princui Henrikui.
Šios idėjos sumanytojas buvo pulkininkas Jensas Christianas Lundas, buvęs Danijos parlamento narys, jis turėjo garbę sakyti kalbą.
Dar vienas asmuo, kuriam buvo suteikta teisė kalbėtis su princu, buvo lietuvis tapytojas. Dailininkas įteikė princui Henrikui Modernaus meno centro leidinį apie Lietuvos tapybą.
Meno albumus jis labai vertina. Kai sausį vilnietis darė portreto eskizus, atsisveikindamas princas Henrikas su Danijos karaliene Margrethe II jam įteikė leidinį, pasakojantį apie jųdviejų kūrybą.
Viena skulptūra iš baltojo marmuro dailininkui atrodė drąsi ir erotiška, bet labai meniška. Paaiškėjo, kad tai eiles rašančio princo dovana žmonai karalienei Margrethe II, kuri tapo, daro koliažus, kuria scenos kostiumus, kala iš metalo skulptūras.
Tapusi pripažinta menininke Danijos karalienė iliustruoja knygas, pavyzdžiui, danų kalba išleistą J.R.R.Tolkieno „Žiedų valdovą“.
2013-aisiais viename garsiausių Danijos „Trapholt“ meno muziejuje buvo surengta paroda „Karalienė ir jos šeima“. Ji sulaukė didelio susidomėjimo, nes pirmą kartą buvo viešai eksponuojami kūriniai, saugomi privačiai.
Tarp garsių karališkosios šeimos narius tapiusių Danijos menininkų į renginį buvo pakviestas ir V.Marcinkevičius.
Danijos karališkoji šeima sugrąžino portretą į šiuolaikinį meną ir suteikė jam naujų galimybių, nes jau keturiasdešimt metų užsako įvairiems menininkams savo portretus, mat juos kolekcionuoja.
„Primirštas šiuolaikinėje dailėje portretas vėl atgijo. Bet jau nepakanka tiksliai nutapyti, reikia naujos interpretacijos, naujo žvilgsnio, perteikiančio pozuojančio žmogaus vidinį pasaulį“, – sakė Danijoje pripažinimo sulaukęs vilnietis.
Susidomėjęs lietuvišku albumu princas atsivertė kaip tyčia tą puslapį, kur buvo V.Marcinkevičiaus paveikslo „Kareivis ir valstietė“ reprodukcija. Šis darbas atsirado iš keršto žemės ūkiui, kai 1993-iųjų vasarą V.Marcinkevičius skynė braškes Anglijoje ir negalėjo tapyti.
Sutrikęs, kad Danijos kariškiai užsakė portretą dailininkui, vaizduojančiam kareivį kaip smurtautoją, V.Marcinkevičius tąkart lengvai išsisuko, nes princo Henriko negąsdina drastiškas menas.
„Gerai, kad princas nepaklausė manęs, kokios tautybės karys smurtautojas. Nenorėjau, kad kiltų kalbų apie tai, koks karys geras, o koks – blogas“, – sakė tapytojas.
Pasibaigus sveikinimams, visi buvo pakviesti į kitą salę išgerti taurės šampano. Princas Henrikas prisidėjo vėliau, nes turėjo priimti dar vieną delegaciją.
V.Marcinkevičius ne pirmą kartą tapė Danijos karališkosios šeimos narį. Prieš 10 metų vilnietis sukūrė princo Henriko sūnaus Joachimo portretą.
Tada jam pozavęs princas Joachimas dar buvo neišsiskyręs su tuomete žmona Alexandra. Vilnietis taip pat nutapė jųdviejų sūnus Nikolai bei Felixą. Šeima iširo, bet lietuvio darbai liko Danijoje.
Tėvo ir jo sūnaus, įamžintų su karine uniforma, portretai turi daug panašumų. Visi simboliai, kurie susiję su Danijos karališkąja šeima, turėjo būti tiksliai perteikti. Reikėjo neapsirinkti tapant princo apdovanojimus, svarbu buvo ir karinė kepurė, kurios jis nemėgsta.
Todėl heraldika portrete liko atpažįstama, nors nėra tokių detalių kaip herbas su trimis liūtais ar herbas su šerno galva, o tik asociacijos.
„Tai leistina – mačiau rūmuose Danijos karalienės Margrethe II tėvo portretą – senovine maniera nutapytame karaliaus portrete nebuvo tikslios herbo kopijos“, – aiškino dailininkas.
V.Marcinkevičius džiaugėsi, kad pavyko pagauti princo žvilgsnį, – išraiškingos akys, kurias dengia akinių stiklai, portrete atrodo kaip gyvos. Tai patvirtino karališkosios šeimos vienas giminaičių.
Danijoje išgarsėjęs lietuvių menininkas šį portretą kūrė keturis mėnesius, o princas negailėjo laiko pozuoti. Darbas prasidėjo šiemet sausį, kai V.Marcinkevičius atvyko į Danijos karalienės žiemos rezidencija vadinamus Amalienborgo rūmus ir čia kasdien po dvi valandas dirbdavo karališkuosiuose apartamentuose.
Karališkosios šeimos apartamentai, kuriuose viešėjo vilnietis, stebina išsaugota laiko dvasia ir antikvariniais baldais, tačiau juose nėra didelės prabangos.
„Maskvoje, Kremliuje, galima pamatyti daugiau aukso nei Danijos karališkajai šeimai priklausančiuose rūmuose, tauriuosius metalus čia dengia laiko patina“, – sakė tapytojas.
Kad lietuvis galėtų sukurti princo portretą, viskas turėjo būti suderinta su įvairiomis institucijomis. Tačiau jam pačiam tuo nereikėjo rūpintis.
„Lietuvoje būtų neįmanoma, jei koks nors užsienietis imtų ir sugalvotų nutapyti prezidentės portretą.
Pirmiausia reikėtų suderinti su Viešųjų pirkimų tarnyba, o teisę tapyti, ko gero, gautų tapytojas, pasiūlęs mažiausią kainą“, – juokavo V.Marcinkevičius, kuriam dirbant Danijoje nereikėjo atlikti tokių formalumų.
