Aktorė ir naujos „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Šeima – jėga!“ vedėja E.Užaitė laiko pokalbiui randa tik pakeliui į teatro gastroles. Susisodinusi į automobilį trejų metų dukrą Mariją su drauge, ji įsijungia laisvųjų rankų įrangą: „Dabar galime kalbėtis.“
Turime palaukti, kol mažylės liausis tarškėjusios. „Vykstame į Šiaulius, ten gyvena Marijos seneliai. Ji paviešės pas juos, o aš pagastroliuosiu“, – juokiasi „Domino“ teatro aktorė, kuriai dažnai tenka keliauti po Lietuvą su trupe.
Kai Edita dirba vakarais, dukrą prižiūri auklė. Bet mergaitė dažnai būna ir su tėvu. Jau ilgiau nei metus ji lanko darželį.
„Dėl to nebuvo jokių rūpesčių. Jau antrą dieną Marija man parodė duris ir pasakė, kad čia pasiliks“, – juokėsi E.Užaitė.
„Būti šeima man reiškia būti visiems kartu, nepaisant nieko. Mylėti vienas kitą taip, kad ir tu, ir kitas žmogus jaustųsi laisvas“, – savo šeimos filosofiją dėstė E.Užaitė, neseniai kartu su Timūru Augucevičiumi pradėjusi vesti šeimoms skirtą televizijos žaidimą.
– Kokia ta laisvės riba? – paklausiau aktorės ir laidų vedėjos.
– Kartais būna, kad artimą žmogų gali užspausti begaliniu rūpinimusi ar dėmesiu. Reikia leisti jam eiti ten, kur nori, veikti ką nori ir laisvai kvėpuoti.
Kiekviena pora turi nusistačiusi savo laisvės ribas. Tai individualu – arba susitari, kokia ta riba, arba pajunti ją be žodžių.
– Kur slypi jūsų šeimos jėga?
– Vienybėje. Kai visi žiūri viena kryptimi, dirba viena kryptimi ir stengiasi dėl to paties tikslo.
– Dukra Marija ekrane jus mato ne su tėčiu, o su kitu vyru – Timūru Augucevičiumi. Kaip ji reaguoja?
– Marija matė mane „Lietuvos ryto“ televizijos sezono atidarymo renginyje, kurį vedžiau taip pat su Timūru. Ji žiūrėjo į mane ir sakė: „Mama, čia tu.“ O štai mano scenos partnerio ji net nepastebėjo.
– Regis, ant jūsų pečių gula vis daugiau darbų ir rūpesčių – teatras, kinas, televizija, namai, šeima.
– Viskas vyksta pakaitomis. Vienas projektas televizijoje baigiasi, kitas prasideda. Vieną spektaklį baigiame repetuoti, tuomet vykstame į gastroles. Po kokio pusmečio prasideda naujas spektaklis.
Nepasakyčiau, kad esu labai apkrauta darbais, greičiau pati jų susigalvoju. Esu iš tų žmonių, kurie nemoka ramiai pasėdėti.
– Jūsų energija niekuomet neišsenka?
– Jos nuolat įsikraunu.
– Ar lieka laiko sau?
– Su seserimi neseniai diskutavome apie vis spartėjantį gyvenimo tempą. Visiems trūksta laiko, tačiau tie, kurie skundžiasi, kad paroje per mažai valandų, tiesiog nemoka planuoti savo laiko. Nėra gerai, jei visuomet reikia bėgti kaip voverei rate.
– Kam labiausiai trūksta laiko?
– Ramiam pabuvimui. Norisi neskubant papusryčiauti, nelėkti į darbą, prieš išleidžiant į darželį ramiai pabučiuoti dukrą. Tačiau visa tai vyksta greitai, paskubomis, bėgte.
– Be tokio bėgimo, dar savo noru bėgate maratonus.
– Bėgiodama gamtoje aš bent jau nebėgioju mintyse. Bėgdama krosą stengiuosi negalvoti apie tai, ką darysiu vėliau, bandau taisyklingai kvėpuoti ir atsiriboti nuo visų reikalų.
Kasdieniam bėgiojimui laiko neturiu, bet stengiuosi tai daryti bent tris kartus per savaitę. Dažnai išeina ir keturissyk.
– Kokį didžiausią atstumą įveikėte?
– Mano pasididžiavimas – 21 kilometras. Tai buvo ne tik pasiekimas, bet ir išgyvenimo reikalas. Po to organizmas buvo labai nusilpęs.
– Esate ekstremalė?
– Ne. Kartą iškyloje su „Domino“ teatro aktoriais skraidžiau lėktuvais. Man tuomet buvo svarbu nugalėti savo baimę. Buvo smagu, nors negalėčiau teigti, kad nebaisu.
Ekstremalai ieško aštrių pojūčių, o aš jų neieškau.
Dar yra tekę skristi malūnsparniu. Kai pilotas mums šiek tiek paįvairino programą, buvo labai baisu. Kyboti padangėje man nelabai patinka.
– Kur dabar jūsų daugiausia – teatre, televizijoje ar namuose?
– Ant plento. (Juokiasi.) Visiškai rimtai – daugiausia laiko praleidžiu kelyje. Nors man patinka keliauti, kartais to būna per daug. Jau nebesirašau spektaklių pavadinimų – žymiuosi miestus, kuriuose turėsiu vaidinti. Spektakliai vyksta dažnai, todėl nuolat keliauju.
– Antrą sezoną esate TV laidų vedėja. Jums patinka šis darbas?
– Šiame darbe aiškus vienas dalykas – supratau, kad privalu duoti interviu. (Juokiasi.)
Darbas televizijoje smagus, o ypač dėl to, kad dirbu su gera kūrybine komanda. Puikiai sutariau su laidos „Viskas bus gerai!“ merginomis Renata Mikailionyte ir Raminta Stanaityte. O mano naujasis partneris Timūras – mielas ir malonus žmogus.
– Vienoje iš laidų „Viskas bus gerai!“ jūsų kolega aktorius ir režisierius Gytis Ivanauskas pasakojo, kad svajojote tapti drabužių dizainere. Gal slapta juos ir kuriate?
– Kartais ką nors sau susikurpiu, bet dabar daugiausia siuvu dukrai. Galiu šį tą sukurti ir buityje, pavyzdžiui, aptraukti medžiaga fotelius arba pasiūti patalynę.
Kai užeina noras, tai ir darau. Tik nevadinčiau to savo neišsipildžiusia svajone. Laiku suvokiau, kad šis užsiėmimas – ne man.
– Savo pasirinkimu tapti aktore neabejojote?
– Man patinka mano darbas. Galbūt norisi rimtesnių vaidmenų, bet, matyt, viduje dar esu tam nepasirengusi, dėl to jie ir neateina. Viskam savas laikas.
– Kas jums yra gyvenimo pamokos?
– Tai gali būti bet kas – ir artimo žmogaus poelgiai, ir mano pačios sprendimai. Pamokos yra tai, iš ko nori mokytis, tobulėti, kol dar nesi pasenęs.
Juk žmonės, kuo darosi vyresni, tuo labiau nenori mokytis ir klausyti kitų. O kol sugebi išgirsti pastabas ir reaguoti į kitų žodžius, tol esi pasirengęs mokytis ir esi jaunas.
– Jaučiatės jauna?
– Ne. Bet ir nesijaučiu brandi. Brandi – tolygu išmintinga, o aš dažnai jaučiuosi kvaila. Bet ne jauna. Pamenu, kaip jaučiausi, kai buvau 18-os ar 20-ies, nemanau, kad tai didelis pliusas.
– Ar šeima jus pakeitė?
– Žinoma. Jauti daugiau atsakomybės už vaiką, už kitus žmones.
Jeigu kas nors mane labai siutina ar supykdo, stengiuosi tą žmogų įsivaizduoti mažą ir kad esu jo mama. Tuomet man viskas pasirodo kitaip. Pasikeičia ir mano elgesys.
– Esate iš tų, kurie netranko durų?
– Oi, ne, priešingai! Kartą susipykome su seserimi, tai ir durys garsiai trinksėjo, ir riksmai sklido. Manęs nepavadinsi netemperamentinga.
– Ir su vyru kivirčijatės?
– Žinoma, ir tai normalu. Konfliktų kyla dėl to, kad žmonės skirtingai supranta tas pačias situacijas. Kas man yra labai aišku, kitam gali būti visiškai nesuvokiama. Net ir režisieriaus reikalavimus aktoriai suvokia skirtingai.
– Kaip jūsų šeimoje įsivyrauja taika?
– Reikia kalbėtis ir mokėti atsiprašyti. Mes tai galime padaryti abu. O visa kita aiškinamės per humorą.
– Ką atrėžtumėte sakantiems, kad darbą televizijos laidose gaunate tik dėl to, kad jūsų vyras yra „Lietuvos ryto“ televizijos direktorius?
– Jei žmonės neturi ką veikti, tegul kaltina. Esu gavusi pasiūlymų vesti laidą ir iš kitų televizijų, tik tuomet to labai bijojau. Bijojau televizijos, nes maniau, kad ji mane pagrobs. Maniau, kad tuomet nebegalėčiau būti teatre, kad televizija mane išsunks, atims mano visą laiką ir mane pačią.
Dabar į viską reaguoju ramiau, nes suprantu, kad manęs be mano noro ir valios pagrobti niekas negali. Tuomet buvau žalia, bet turbūt elgiausi teisingai, kad vos baigusi studijas nepuoliau į televiziją.
– Į jūsų namus retsykiais ateina ir Lino dukra Elena iš pirmos santuokos, o su jo pirmąja žmona Gabija Jaraminaite-Ryškuviene kartu vaidinate teatre. Kaip pavyksta išlaikyti gražius santykius?
– Mūsų visų santykiai tikrai puikūs. Su Gabija kartu vaidiname dviejuose spektakliuose – „Daktaras“ ir „Diena be melo“. Viename mes keičiamės, o kitame vaidiname kartu.
