Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, saksofono virtuozas P.Vyšniauskas scenoje nenustoja stebinti muzikinėmis staigmenomis, o jo nuopelnai įvertinti daugybe apdovanojimų. Muziko sūnus D.Vyšniauskas taip pat nemažai koncertuoja, vyksta į gastroles ir veržiasi iš garsaus tėvo šešėlio.
Tačiau tėvui ir sūnui nėra ankšta ir vienoje scenoje – jie kartais groja drauge.
– Ar niekada neatkalbinėjote sūnaus nuo muzikos? Juk muzikanto darbas nepastovus, koncertai – vakarais, savaitgaliais, tai sudėtinga suderinti su šeimos poreikiais.
Petras: Mano giminėje iš mamos pusės daug meniškos sielos žmonių, tad ir Dominykui nebuvo problemų renkantis gyvenimo kelią. Atkalbinėti nuo muzikos nereikėtų nieko, nes muzika, ypač klasikinė, daro teigiamą poveikį jaunam žmogui.
– Ar tėvas buvo jūsų muzikos pedagogas? Kodėl rinkotės trimitą?
Dominykas: Rinkausi senokai, tad nepamenu priežasčių. Be abejo, man šis instrumentas patiko. O iš tėčio dažnai pasimokydavau. Dar ir dabar pasimokau.
– Apie ką dažniausiai kalbatės – tik apie muziką, koncertus?
Petras: Pokalbis muzikoje turi ypatingą reikšmę. Tai – duetas, o jį mes ypač mėgstame. Kas tai yra? Tai panašu į pokalbį susitikus ar atsidūrus bet kurioje situacijoje, vietoje ar erdvėje.
Juk kalbėtis pučiamaisiais instrumentais scenoje nėra paprasta – reikalingas didžiulis pasirengimas, platus muzikos žodynas, patirtis, susiklausymas ir dar daug dalykų, kurie ir daro tą pokalbį kokybišką.
Apie buitį mes beveik nesikalbame, ji ir taip kiekvieną dieną pati mus kalbina, todėl dažniausiai bendraujame muzikos kalba.
Dominykas: Mėgstame kalbėtis apie maistą.
Žinoma, mėgstame ir skaniai pavalgyti. (Juokiasi.)
– O koks Dominykas buvo vaikystėje – išdykęs, ramus, pareigingas?
Petras: Mes visi iš protėvių perimame vienokias ar kitokias savybes ir būsenas, kurios brendimo metu pasireiškia įvairiais būdais. O muzikai dar turi unikalią galimybę savo originalius bruožus parodyti per gebėjimus, kurie vaikystėje pasireiškia garsinėmis išraiškomis. Tai darė ir Dominykas.
Sūnus yra puikus trimitininkas, labai nuoširdus ir dėmesingas artimam žmogus. Tai girdėti ir jam grojant.
– Ar tėvai jus griežtai auklėjo? Mamai ar tėčiui dažniau patikėdavote savo paslaptis – net ir širdies reikalus?
Dominykas: Jei ko nors nenorėdavau sakyti, abiem nesakydavau.
– Užaugote muzikų šeimoje – tėvas saksofonininkas, motina Dalia – B.Dvariono muzikos mokyklos pedagogė. Ar jūsų išrinktoji taip pat muzikė?
Dominykas: Mano žmona Ditė nėra muzikė ir už tai dėkoju Dievui.
– Retai susitinkate vienoje scenoje. Kitą savaitę kartu grosite Vilniaus Šv.Kotrynos bažnyčioje rengiamame koncerte. Koks jausmas tėvui ir sūnui groti kartu?
Petras: Mažiausiai kartą per metus susitinkame kokioje nors pasaulio scenoje. Praėjusiais metais tai buvo jubiliejinis džiazo festivalis „Jazz Junas“ Pietų Prancūzijoje.
Festivalyje su kolegomis grojome lygiai prieš 20 metų, tad ta proga net gatvė buvo pavadinta mano vardu.
Kai buvau Dominyko metų, neturėjau tiek galimybių gastroliuoti po pasaulį, kiek jis turi dabar. Kiti laikai buvo. Gastrolių maršrutai driekėsi į Maskvą, Krasnojarską, Jaroslavlį. Žodžiu, į kitą pusę važinėdavome.
Dominykas: Kartu groti vienoje scenoje labai jauku. Tai šiek tiek primena popietę svetainėje gurkšnojant arbatą prie to paties stalo.
– Petras Vyšniauskas Lietuvoje vadinamas saksofono legenda, jo vardas ir pavardė skamba tarp geriausių pasaulio saksofonininkų. Ar muzikos pasaulyje nesijaučiate esantis tėvo šešėlyje?
Dominykas: Nesijaučiu. Turiu savo šešėlį. O jei labai karšta pasidaro, taip, kad kepina viršugalvį, geriau į kokią bažnyčią užeinu ar po medžiu prisiglaudžiu. Ir šiaip šešėlis juk nuo apšvietimo priklauso.
Iš kurios pusės pašviesi, ten ir atsiras. (Juokiasi.)
– Norint valdyti pučiamąjį instrumentą reikia turėti ne tik gerus plaučius, bet ir stiprias lūpas. Ar, be repeticijų, yra ir kokios nors treniruotės? Kur semiatės energijos?
Dominykas: Manau, kiekvienam žmogui yra panašiai, kad ir ką jis gyvenime darytų.
Kiekviena išaušusi diena kaskart vis atneša tos motyvacijos. Jeigu nepramiegi dienos, dažniausiai spėji tos paskatos pasisemti.
Grojimą lyginu su keliavimu. Kai pradedi eiti keliu, nebenori sustoti tol, kol nepasieki tikslo. Taip ir einu sau toliau.
– Scenoje nemažai improvizuojate, o kaip gyvenime?
Dominykas: Nuotaikos ir emocijos tikrai manęs neaplenkia.
O improvizuojantys esame visi be išimties. Kasdienybėje ir buityje. Kiekviename žingsnyje.
Net ir tuomet, kai ką nors skrupulingai planuojame.
– Kokio buities darbo namuose dažniausiai norite išvengti?
Petras: Visada mėgstu juokaudamas sakyti, kad man gyvenime patinka trys dalykai: skaniai pavalgyti, gerai išsimiegoti, smagiai pagroti.
Dominykas: Jei ko nors stengčiausi išvengti, tikriausiai nesijausčiau, jog esu savo namuose.
Būna, kad atidėlioju kai ką, bet išvengti nepavyksta.
– Dažnai rengiate gastroles užsienyje. Kurioje šalyje klausytojai priima šilčiausiai? Kokios šalies gamtovaizdis jums gražiausias? Koks patiekalas skaniausias?
Dominykas: Šilčiausi yra smalsūs klausytojai. O vieta ne tiek jau ir svarbi. Lietuva laikui bėgant man vis gražesnė. Antroje vietoje gal būtų Islandija.
Koks patiekalas skaniausias, priklauso nuo metų laiko ir nuo žmonos nuotaikos.
Petras: Maisto mano aplankytose šalyse ragavau visokio. Pirmenybę teikčiau pietų korėjiečių, vietnamiečių, japonų ir kinų virtuvei. Bet skanu ir lašinukai, rauginti kopūstėliai, bulvytės.
– Kokie būna jūsų šeštadienio pusryčiai?
Petras: Stipresni nei bet kurią dieną, nes dažnas šeštadienis būna paskendęs muzikos garsuose, o kad tuos garsus suvirpinčiau, reikia iš ryto stipriau užkąsti.