Alicios romanas – tarsi ilgas meilės laiškas, kurių šiais laikais žmonės neberašo. „Kūriau dovaną ypatingam žmogui, bet atsitiko taip, kad knyga buvo išspausdinta ir tapo visiems prieinama“, – sakė romano „Mėlynas rūkas“ autorė ir prisipažino, kad su pagrindine heroje niujorkiete reklamos specialiste Ema turi daug panašumų.
Tiesa, rašytoja Niujorke niekada nėra buvusi. „Daug įvykių knygoje yra autentiški, bet naudojausi ir vaizduote. Tie, kuriems reikės, iškart supras, kur mano gyvenimo realybė, o kur išmonė“, – paslaptingai kalbėjo Alicia.
Rašytoja tapusi finansininkė papasakojo apie gražią, geidulingą jauną moterį, kuri audringus meilės nuotykius nori palikti ateičiai ir atsiduoti karjerai. Bet sutikusi savimi pasitikintį ir aistra kunkuliuojantį barmeną Metą pameta galvą.
Ema trokšta meilės ir stiprių jausmų, tačiau jaučia, kad partneriui svarbesnis jos kūnas. Kai ji nutaria pamiršti brangų, bet sudėtingą Metą ir ištekėti už nemylimo Maiko, likimas viską sudėlioja kitaip. Į Emos gyvenimą grįžta mylimasis.
Nors Alicia romano nevadina autobiografiniu, jį neįvardintam vyrui parašė todėl, kad norėjo būti geriau jo suprasta.
Jie vienas kito ėmė nebegirdėti. Tada moteris ryžosi savo išgyvenimus ir lūkesčius perkelti ant popieriaus.
„Kartais kalbant apie meilę kelių paprastų žodžių neužtenka – reikia ją aprašyti. Galima aprašyti su mylimuoju vykusį nemalonų ar malonų dialogą ir įteikti jam. Jis pamatys, ką ir kaip kalba. Taip pat partneriai gali kartu pasiimti po lapą popieriaus ir išdėstyti savo jausmus, lūkesčius.
Aš mėgstu rašyti ranka. Savo pirmąjį romaną, kurio rankraščiai dar guli stalčiuje, parašiau ranka. Taip rašydama jaučiuosi labiau susiliejusi su žodžiais. Manau, kad rašymas yra savotiška psichologinė terapija tiems, kurie nesusikalba“, – įsitikinusi erotinio romano autorė.
– O kaip jūsų erotinį kūrinį įvertino artimieji? Ar jie suprato, kokia asmenybė gali slėptis po slapyvardžiu?
– Daugelį toks mano žingsnis nustebino, girdėjau įvairių nuomonių. Kai kurie teiginiai nuliūdino.
– Ar dabar gailitės išleidusi erotinį romaną?
– Nesigailiu, kad artimam žmogui įteikiau tokią dovaną. Tačiau aplanko mintys, kad gal reikėjo kaip nors kitaip save išreikšti. Bet jei galėčiau laiką atsukti atgal, elgčiausi taip pat. Juolab kad žinau, jog knyga davė tokius rezultatus, kokių ir tikėjausi. Lapkričio pabaigoje pasirodys antroji šios knygos dalis.
Jeigu negali garsiai sudėlioti minčių, kad jos pasiektų kito žmogaus širdį, sėdi ir rašai. Gal partneris žodžių neišgirs ir nueis nekreipdamas dėmesio, bet yra tikimybė, kad laišką perskaitys.
– Ar pati išgyvenote tai, ką aprašinėjote erotiniame romane?
– Nesu absoliuti pagrindinės veikėjos prototipė, tačiau mudvi esame panašios.
– Kalbate apie tai, kad pagrindinė herojė siekia stiprių jausmų, tačiau jos mylimajam svarbesni kūniški geiduliai. Ar norite pasakyti, kad moterys nori daugiau meilės, o vyrai erotikos?
– Nežinau, ko nori visi vyrai. Rašydama nestudijavau erotikos veikalų. Ta knyga atsirado iš širdies. Išsirėkiau ir parašiau. Orientavausi į vieną žmogų, o ne į šimtus santykių. Žinau, ko nori jis, ko noriu aš.
Pagrindinė herojė neturi didelės erotinės patirties. Ji, prieš tai išgyvenusi nevykusius santykius, sutinka žmogų, kurį pamilsta.
– Bet jeigu santykiai ir su nauju mylimuoju klostosi nesėkmingai, ar knyga padės?
– Gyvenime daug kas keičiasi gludinant kampus. Juk prisitaikai prie kito žmogaus. Gal nori būti jam geresnis, gal atsisakai žalingų įpročių.
– Reikėtų pripažinti, kad erotinius romanus moterys skaito dažniau nei vyrai.
– Vyrai turėtų skaityti erotinius romanus. Tai jiems būtų savotiškas gidas, nurodantis, kaip patenkinti, suvilioti, puoselėti moterį. Tiksliau sakant, vyrai lengviau suprastų, ko moteris nori.
Taip, moterys daugiau rašo ir daugiau skaito. Jeigu kalba sukasi apie jausmus, vyro logika dažnai būna kieta. Vyras turi turėti stiprią moterišką pusę, kad gebėtų išreikšti jausmus. Todėl vyrai ir nerašo erotinių, meilės romanų.
Skaitydamos meilės romanus moterys numalšina jausmų alkį, užpildo savotišką vidinę tuštumą.
Jei knygą skaito vieniša moteris, kūrinio herojų ji neretai įsivaizduos kaip savo partnerį. Taip ji gauna emocijų bangą – su jausmais, erotiškumu, dėmesiu.
Jei knygą skaito vyrą turinti moteris, tuomet jos reakcija priklauso nuo esamų santykių. Jei santykiai puikūs, intymus gyvenimas ją tenkina, tuomet ji gal ir neskaito tokių romanų. Bet kokiu atveju knyga yra pabėgimas į iliuzijų pasaulį.
Jei vyrai viską darytų, kad įtiktų moterims, ir suteiktų joms reikiamą malonumą, gal nebūtų tiek erotinių romanų.
– Dažniau nusiviliate santykiais ar jums sekėsi meilės srityje?
– Patyriau ir gražių akimirkų, ir nusivylimų.
– Kaip nebijoti atskleisti savo seksualumą? Kaip nebijoti atvirų pokalbių, įvairių pozų?
– Tai ateina įgijus patirties ir su tinkamais žmonėmis. Kai su tavimi bendraujama atvirai, sąžiningai, norisi atsakyti tuo pačiu.
– Kokių turite tabu lytiniame gyvenime? Ar esate tokia drąsi kaip ir jūsų knygos herojė?
– Tarp vienas kitą mylinčių ir gerbiančių žmonių neturi būti jokių tabu nei lovoje, nei gyvenime.
– Kaip vertinate kai kurias šiuolaikines moteris, kurios gali vyrą susirasti vienai nakčiai ir taip praskaidrinti savo kasdienybę.
– Nieko bloga nematau, jei žmogų tai tenkina. Bet man priimtini rimti, ilgalaikiai santykiai. Noriu šeimos, vaikų.
– Kur jūsų gyvenime vykdavo lemtingi susitikimai? Pavyzdžiui, jūsų knygos herojė prisigėrė bare ir iš ryto nubudo žavaus barmeno lovoje.
– Aš partnerių neieškau. Mane susiranda. Ir tai įvyksta parduotuvėje, autobusų stotelėje.
– Esate graži moteris, jeigu vyrai jus net autobusų stotelėse užkalbina?
– Nelaikau savęs gražuole, bet tikriausiai kažkokią vidinę trauką spinduliuoju.
Manau, kad moteriškumas yra įgimtas dalykas. Galima bandyti jį suvaidinti, bet jei to iš vidaus nespinduliuoji, jei tavo akys nežiba, ilgai nepavyks apsimetinėti.
Žinoma, geriausiai erotiškumas atsiskleidžia, kai žmogus yra įsimylėjęs. Moteriškumui skleistis labai padeda šypsena. Net sakoma: „Šypsokis, nes kas nors gali įsimylėti tavo šypseną.“
– Ar jūsų apranga spinduliuoja erotiką?
– Nemėgstu suknelių. Dažniausiai mūviu kelnes. Kasdienybėje esu kuklus žmogus.
– Kaip nuo jaunystės skleidėsi jūsų erotiškumas? Ar lengvai sekėsi bendrauti su priešingos lyties atstovais?
– Paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje buvau kompleksuota, uždaroko būdo. Ir dabar tokia esu, bet kūryba, fantazijų ir iliuzijų pasaulis man padeda atsiverti, pamatyti save tarsi iš kitos pusės.
– Ar nekilo psichologinių sunkumų, kai ėmėte aprašinėti erotines scenas?
– Kai priartėjau prie pirmos sekso scenos, iš tikrųjų sprendžiau dilemą, ką akcentuoti – techniką ar jausmus. Pasirinkau jausmus. Kuo toliau, tuo įdomiau buvo rašyti. Kadangi rašiau neturėdama užmačių leisti knygą, buvau atvira.
– Ar intymumui jums svarbi vieta? Pavyzdžiui, seksas tik namų aplinkoje ir miegamojo lovoje.
– Esu už aplinkos paįvairinimą. Nemėgstu rutinos.
– Jūsų manymu, kokias didžiausias klaidas daro moterys, bendraudamos su vyrais, ir kokias klaidas dažniausiai daro vyrai, bendraudami su moterimis?
– Ir vieni, ir kiti turi mokytis tarpusavio supratimo, įsiklausyti į vienas kito norus. Linksėjimas galva nėra girdėjimas. Šiuolaikinė visuomenė labai skuba, neranda laiko puoselėti santykių. Visi nori greito rezultato.
Pagrindinis dalykas – nesusišnekėjimas. Jei mes manome, kad partneris mūsų nemyli ar negerbia, tai nereiškia, kad taip ir yra. Tiesiog mes norime, kad partneris pagal mūsų dažnius išreikštų jausmus.
– Esate atvira savo knygoje, bet uždara gyvenime. Nemėgstate net fotografuotis.
– Iš tiesų neturiu nė vienos šių dienų nuotraukos. Man patinka būti kitoje fotoaparato pusėje. Kai pati stoviu prieš kameras, jaučiuosi taip, lyg kas nors į mane būtų nutaikęs ginklą. Neturiu profilio jokiame socialiniame tinkle.
– Jei kada nors tekėsite, irgi nesifotografuosite?
– Tada jau teks.
