Dovanotu aparatu fotografuos bites
Baigiantis metams Panevėžio rajono policija aktyviausiems pareigūnų rėmėjams ir pagalbininkams įteikė padėkos raštus bei dovanas.
Vienas iš šiemet apdovanotųjų buvo 26 metų Gražvydas Dapkus. Už savo pilietišką poelgį jaunas vyras dovanų gavo fotoaparatą.
„Sulauksiu pavasario ir padarysiu fotosesiją bitėms“, – dovana džiaugėsi didžiulį bityną turintis diplomuotas statybų inžinierius.
Pamatė, kad nėra numerių
G.Dapkus su ilgapirščiais susidūrė žiemos pradžioje vienoje iš rajone esančių degalinių.
Iš degalinės pastato išeinančio panevėžiečio dėmesį atkreipė prie kolonėlės pririedėjęs motoroleris be numerių.
Jį vairavo jaunas, kaip vėliau paaiškėjo, vos 18 metų sulaukęs vaikinas, už jo sėdėjo trisdešimtmetis vyras ir viena ranka laikė tuščią kanistrą.
„Iš karto kilo įtarimas, kad kažkas ne taip, abu su šalmais, bet transporto priemonė be numerių“, – aiškino G.Dapkus.
Vyrai atvyko į degalinę, nulipo nuo motorolerio, pirmiausiai pripildė jo baką, o tada prisipylė degalų pilną 20 litrų kanistrą.
Vyresnysis, nešinas kanistru, suvaidino, kad eina prie kasos susimokėti, o jaunesnysis tuo metu ėmė lėtai sukti ratą nuo kolonėlės pastato pusėn. Kai tik motoroleris priartėjo prie durų, antrasis bendrininkas šoko į keleivio vietą ir motoroleris šokčiodamas išrūko iš teritorijos.
Pareigūnams diktavo, kur vagys važiuoja
Šalia durų stoviniavęs G.Dapkus akimirksniu susigaudė, kad jo akyse vyksta vagystė. Sėdantįjį į keleivio vietą jis dar spėjo sugriebti už kupros ir bandė nutraukti žemyn, bet vyras išsisuko.
Vagys įsuko į plentą ir nuskriejo Šiaulių link.
G.Dapkus šoko į savo automobilį, pasivijo motorolerį ir ėmė riedėti šiam iš paskos. Tuo pat metu jis paskambino pagalbos telefonu ir pranešė apie savo akimis regėtą vagystę.
Rajono policijos ekipažo arti nebuvo, G.Dapkui buvo pasakyta, kad užtruks keliolika minučių, kol atskubės pareigūnai.
Panevėžietis neišleido motorolerio iš akių, važiavo šiam įsikirtęs į uodegą ir nuolat informavo pareigūnus, kur vagišiai suka.
Šie nuo persekiotojo bandė pabėgti, pasuko laukais. G.Dapkus nuo jų neatsiliko.
Kuro vagys laukais pasiekė Daukniūnus, o ten leidosi sukiotis per gyventojų kiemus. Tas, kuris laikė kanistrą, viename kieme nušoko nuo transporto priemonės ir įbėgo į namą. Vairuotojas vėl nuzvimbė į laukus, pralėkęs per purvynę bandė sprukti kitos kaimo pusės kiemais, bet pakliuvo į spąstus: įsuko į iš visų pusių aptvertą sodybą.
Numetęs motorolerį jis pasileido bėgti ir papuolė pareigūnams tiesiai į rankas.
Tvarkos reikėtų mokytis iš bičių
Iki šiol G.Dapkui niekad nebuvo tekę matyti atviros vagystės.
Vyras nė akimirkos nesvarstė, kaip elgtis, jam atrodė normalu bandyti sulaikyti vagis. Jis negalvojo, kad pačiam gaudyti nusikaltėlius gali būti pavojinga. Neturėjo reikšmės ir tai, kad nugvelbtas degalų kiekis nėra didelis. Svarbu buvo pats faktas, kad nesąžiningi žmonės būtų sulaikyti ir atsakytų už netinkamą poelgį.
„Visuomenė privalo laikytis įstatymų, gyventi pagal taisykles, net menkas pažeidimas turi pasekmių, kurios, esant nebaudžiamumui, auga. Kas yra gerai sureguliuota tvarka, matau pažiūrėjęs į bites“, – šypsosi G.Dapkus.
Mėgsta ekstremalias pramogas
Kauno technologijų universitetą baigęs G.Dapkus bitininku tapo atsitiktinai.
Prieš stojamuosius egzaminus jis vasarą plušėjo lentpjūvėje Ukmergės rajone, nes ten gyvena seneliai. Vieną vakarą močiutė pasakė, kad į prie namų esančią eglę susimetė bitės, ji apskambino visiems bitininkams, bet spiečiaus niekas nenorėjo paimti.
„Pasakiau, kad man tų bičių reikia, nors apie jas supratimo neturėjau. Močiutės draugė paaiškino, kaip spiečių susemti, dėdė atidavė seną avilį“, – atsiminė G.Dapkus.
Taip prasidėjo jo kelias į bitininkystę.
Šiandien jaunas ūkininkas turi 95 bičių avilius. Jis turi ir bitininko profesionalo pasą.
Laisvalaikiu G.Dapkų vilioja ekstremalios pramogos: šuoliai parašiutu, motociklai, keturračiai. G.Dapkus gerai nusimano apie techniką, pats važinėja sportiniu motociklu.
Pirmas pasimatymas baigėsi bauda
Dažnais gyvenimo atvejais G.Dapkus sprendimus priima akimirksniu, tačiau kuriant šeimą paskutinį žodį tarė jo mylimoji Irina.
Gražvydas ir 26 metų Irina susituokė rugpjūtį. Iki vestuvių pora draugavo 5 metus.
Paklaustas, kodėl taip ilgai delsė ir nemainė aukso žiedų, G.Dapkus kvatodamas paaiškina: „Bitės trukdė, su jomis daug darbo, vis nebuvo laiko. Bet šiemet Irina prispaudė: arba tuokiamės, arba skiriamės. Neturėjau pasirinkimo.“
Gražvydas ir Irina susipažino per internetinį pažinčių portalą „Draugas.lt“. Pildydami anketas abu rašė, kad ieško draugų. Susirašinėjo neilgai, kadangi abu buvo panevėžiečiai, nutarė susitikti gyvai.
Pirmas pasimatymas įvyko prie parduotuvės „Vasaris“, ten abiem buvo pusiaukelė nuo namų.
Gražvydas į pasimatymą atvažiavo su tėčio ką tik pirktu automobiliu. Skubėdamas nespėjo net numerių prisukti.
Panelė patiko iš pirmo žvilgsnio, tad pasiūlė pasivėžinti iki Berčiūnų, o ten juodu sustabdė policija ir už važiavimą be numerių įsūdė baudą.
Vestuves pakartojo dėl egzotikos
Kartą ryžęsis vesti, G.Dapkus atlaikė ne vienas, o pusantrų vestuvių.
Oficialus žiedų sumainymas vyko Panevėžio civilinės metrikacijos skyriuje.
Vestuvinė puota buvo surengta kaimo turizmo sodyboje šalia Vilniaus.
Jaunavedžiai jokios povestuvinės kelionės neplanavo, po šventės iš karto kibo į darbus. G.Dapkui buvo pats darbų įkarštis prie avilių, o I.Dapkienė, kavinės „Galerija XX“ darbuotoja, irgi neturėjo atliekamų laisvadienių.
Po mėnesio, kai jauna pora gavo vestuvines nuotraukas, abu vienbalsiai nutarė, kad trūksta egzotikos. Taip gimė ekstremalus planas dar kartą suorganizuoti vestuves Graikijoje, Kretos saloje.
Panevėžiečiai žaibiškai susirado viešbutį, fotografą, į lagaminus susikrovė vestuvinius apdarus ir išskrido į saulėtąją salą.
Nuotakai – didžiulis dėmesys
„Prieš skrydį draugai kraipė galvas ir nesuprato užmojo, sakė, kad už tokius pinigus sočiai pramogų ir Lietuvoje. Bet dabar nesigailiu nė vieno išleisto lito“, – netikėto ir staigaus sprendimo nesigaili G.Dapkus.
I.Dapkienei neišdildomą įspūdį paliko vietinių salos gyventojų šilta reakcija į jaunavedžius. Nuotakos suknia pasipuošusią jaunamartę lydėjo gausybė sveikimų, linkėjimų ir keistų dovanų.
Stabtelėję nusifotografuoti viename mažame uoste jaunavedžiai susipažino su graiku, kuris į tėviškę atskrido iš Niujorko. Pusamžis vyras pasakojo, kad Amerikoje gyvena jau 20 metų, beveik tiek laiko nebuvo gimtinėje. Išsiskiriant jis apgailestavo, kad neturi jokios dovanos nuotakai. Vėliau graikas pasivijo porą ir jaunamartei įteikė havajietiškų cigarų.
Turistų pilname Chanijos mieste lietuvaitę jaunamartę vietiniai graibstyte graibstė. Į gatvę išbėgęs žilagalvis graikas sustabdė porą, išliejo ilgiausią tiradą sveikinimų ir spausdamas rankas linkėjo trijų atžalų.
Pro šalį einanti močiutė su anūke liepė mažajai paliesti nuotakos suknios kraštelį, esą sekmadienį pamatyti nuotaką yra labai geras, sėkmę ir laimingą gyvenimą lemiantis ženklas.
Pramoginio laivo kapitonas siūlė jaunavedžius paplukdyti be mokesčio.
Pačiame centre šurmuliavusi sporto šventė lietuvių poros irgi nepaliko be dėmesio. Specialiai jiems buvo paleista muzika, šokantys panevėžiečiai kelioms minutėms tapo viso renginio centru, juos iš visų pusių apgulė sporto renginio fotografai. Čia pora dovanų gavo „Adidas“ firmos sportinę aprangą.
Graikai tuojau pat išaiškino, kad vardas Irina reiškia taiką. Buvo parodytas ir tokiu vardu pavadintas laivas.
Teritoriją, kur kadaise gyveno, nuklojo lavonai
I.Dapkienė yra ukrainietė, gimusi Donecke. Kadaise jos močiutė ištekėjo už lietuvio ir atsikraustė į mūsų šalį. Jos dukra, I.Dapkienės mama Gražina Oleinikova, gimė Lietuvoje, tačiau kai mergaitei buvo 5 metai, pora išsiskyrė ir močiutė grįžo į Ukrainą. Šeima įsikūrė netoli Donecko, rajone tarp Snižnės ir Šachtarsko miestų. Kaip tik toje vietoje neseniai buvo numuštas Malaizijos lėktuvas.
G.Oleinikova ten baigė mokyklą, ištekėjo už ukrainiečio ir su juo grįžo į Lietuvą, į savo tėvo gimtinę. Porai gimė sūnus, o tada jie sugalvojo kraustytis į Ukrainą. Irina gimė Ukrainoje.
Tėvai išsiskyrė, kai Irinai tebuvo 3 metai. Tada jos mama grįžo gyventi į Lietuvą, kartu parsivežė ir savo mamą.
„Tėvas liko gyventi Donecke, jį atsimenu tik iš nuotraukų“, – sako I.Dapkienė.
Prieš kurį laiką motina bandė ieškoti savo buvusio sutuoktinio, tačiau jokių jo pėdsakų neaptiko.
Išvažiavo tėvo ieškoti
Prieš porą metų Irina ir Gražvydas buvo sugalvoję važiuoti surasti jos tėvą. Jaunuoliai į Ukrainą išsiruošė su draugais, važiavo keliais ekipažais.
Pervažiavus pusę Ukrainos, sugedo vienas automobilis. Kol jį sutaisė, kompanija nebeturėjo laiko toliau keliauti, baigėsi atostogos, tad nieko nepešus teko grįžti į Lietuvą.
Kai Ukrainoje užvirė kruvini įvykiai, I.Dapkienės šeima prilipo prie televizoriaus, reportažuose ieškojo giminaičių veidų. Vilčių, kad netikėtai pamatys savo tėvą, I.Dapkienė beveik neturėjo, jo nematė 23 metus, tad vargu ar atpažintų.
Per Kalėdas sėdęs prie stalo su žmonos gimine, G.Dapkus klausė uošvės pasakojimų, kaip jų šeima gyveno teritorijoje, kurią išdegino numuštasis lėktuvas. Lietuviai giminaičiai prisiminė irgi ten viešėję, pro namų langus žvelgę į tą lauką, kuris dabar po klaikios katastrofos buvo nusėtas žmonių kūnais.
Donecke prasidėjus susišaudymams G.Dapkaus uošvė bandė susisiekti su ten likusiomis pusseserėmis ir pusbroliais, dėdėmis ir tetomis, bet jokių žinių iš karo zona virtusio rajono gauti nepavyksta.