Tylia vaga tekantis pensininkų gyvenimas – ne jiems. Pora keliasi anksti ir papusryčiavę vienas skuba į darbą, kita užsiima mėgstama veikla, rašo „Lietuvos ryto“ šeštadienio priedas „Gyvenimo būdas“.
Inžinierius A.Bartaška jau 54 metus dirba Kauno sporto halėje. Prieš kelerius metus su tuometės Lietuvos veterinarijos akademijos Sporto katedros lektorės pareigomis atsisveikinusi J.Bartaškienė nesiskundžia, kad jai trūksta užimtumo.
Moteris veda aerobikos treniruotes pačios įkurtame klube, organizuoja visoje Lietuvoje vykstančius sporto renginius, ją dažnai galima pamatyti vakarėliuose ir televizijos laidose.
Prieš penkerius metus J.Bartaškienė su partneriu Deividu Meškausku laimėjo šokių projektą. Ilgos ir varginančios treniruotės nenumalšino kaunietės noro imtis naujų iššūkių.
Jau kelis mėnesius J.Bartaškienę kasdien galima išvysti ir baseine, kur ruošdamasi televizijos projektui „Šuolis“ moteris šokinėja nuo įvairaus aukščio bokštelių ir tramplino.
Treniruotas buvusios Lietuvos gimnastikos čempionės kūnas, kurį prieš televizijos kameras ji išdrįsta demonstruoti vilkėdama atvirus ryškių spalvų bikinius, priverčia pavyduliauti net gerokai jaunesnes moteris.
Kaip reaguoja viešumoje besisukančios ir jaunų dailių vyrų apsuptos moters sutuoktinis? Ar jam nepavydu?
Albinas: Man patinka, kad Joana graži, linksma, ryški, sugebanti stebinti kaip jaunystėje. Iš šokių projekto grįžo gyva, sveika, laiminga ir dar su piniginiu prizu. Partnerio Deivido neįsimylėjo. Vis mane tikina, kad jai jaunesni vyrai nepatinka.
Eidama į „Šuolį" testamento nesurašė, todėl tikiuosi, kad taip pat grįš nenusilaužusi sprando. Pirmoje laidoje ją palaikiau baseine, tarp žiūrovų. Kitas šio projekto laidas žiūriu per televiziją namuose.
Joana: Ne kartą juokaudamas vyras yra sakęs: „Tu dar tiktai pagalvotum apie kitą, o aš jau žinočiau.“
Neabejoju, kad taip ir nutiktų, nes jis puikiai mane pažįsta. Be to, esu žinomas veidas. Turbūt įsivaizduojate, kokiu greičiu pasklistų ir Albiną pasiektų žinia, jeigu įsitaisyčiau kokį kavalierių. Į namus nespėčiau grįžti, o jam jau būtų pranešta. Juokauti ar bruderšaftą išgerti su kitais vyrais galiu, bet ne daugiau.
Albinas: Joaną pažįstu iki panagių. Nors ji mėgsta pramogas ir naujus iššūkius, yra atsidavusi šeimai. Visada žinau, kur ir su kuo ji yra, todėl pavydo, nepasitikėjimo tarp mūsų nėra.
– Kaip judu susipažinote?
Albinas: Iš matymo Joaną pažįstu nuo 16 metų. Tada dar visai mergaičiukę ją matydavau besitreniruojančią Kauno sporto halėje.
Po treniruočių eidavo būrys mokinukių, priekyje visada būdavo Joana. Neatkreipti į ją dėmesio nebuvo įmanoma, ji visada buvo tvirta, greita, spinduliavo gera energija.
Joana: Albiną pastebėjau gerokai vėliau – maždaug prieš keturis dešimtmečius. Su pirmosiomis šeimomis ilsėjomės tuomečio Kūno kultūros instituto sporto viloje. Tada pasisveikindavome, ir tiek.
Artimiau susipažinome, kai Sporto halėje 1988-aisiais organizavau aerobikos šokėjų ir dainininkų pasirodymą, o Albinas rūpinosi renginio įgarsinimu: lyg koks didžėjus valdė juostinę magnetolą.
Už puikiai suorganizuotą koncertą kaip paskatą gavome kelionę į Vokietiją. Vykome drauge su nusipelniusiais Lietuvos sportininkais.
Kelionės metu daugiau pabendravome, tačiau vienas į kitą ir toliau kreipėmės „jūs“. Po kelionės Albinas du mėnesius vis kvietė į svečius kelionės nuotraukų pažiūrėti ir įspūdžių aptarti. Žinoma, viena nėjau, kitų keliautojų draugijos laukiau.
Kai iširo mūsų abiejų pirmosios santuokos, prasidėjo draugystė. Buvome senamadiški, todėl kartu gyventi iš karto nepuolėme, pustrečių metų vaikščiojome į pasimatymus.
– Kada atšokote vestuves?
Joana: Šįmet gruodį švęsime sidabrines vestuves. Nors po skyrybų su pirmuoju vyru apie antrąsias vestuves negalvojau, Albinas buvo kategoriškas.
Sakė, kad su manimi norėtų kartu gyventi.
Tačiau apie tai, kad būsiu jo meilužė ar sugyventinė, negalėjo būti jokių kalbų. Galbūt bijojo, kad esu jaunesnė, į santykius žiūriu nelabai rimtai.
Albinas: Net minčių negalėjo būti apie gyvenimą susimetus. Esu įsitikinęs, kad jeigu vyras myli ir gerbia moterį, privalo ją vesti. Kaip atrodytų, jeigu po 25 bendro gyvenimo metų ją pristatinėčiau kaip draugę ar sugyventinę?
– Kuo vienas kitą žavite?
Albinas: Išvaizda, būdu, veiklumu Joana labai panaši į mano seserį Salomėją. Man patinka, kad namuose ji tokia pat linksma kaip ir viešumoje, žavi jaunatviškumas, aistra gyventi, rizikuoti. Jos gyvenimo šūkis: „Nerizikuosi – negersi šampano“.
Joana: Jis labai vyriškas, o ne pliuškis, kaip nemaža dalis šiuolaikinių vyrų. Santūrus, išsiauklėjęs, prieš ką nors sakydamas pagalvoja. Be to, tai meniškos sielos žmogus, turintis gražų balsą ir mokantis dainuoti. Ligi šiol neapkiauto, mėgsta aktyvų gyvenimo būdą, sportą.
Albinas: Jeigu mane viešai taip girsi, buvusios gerbėjos pradės laiškus rašyti. (Juokiasi.)
– Žinote paslaptį, kaip sulaikyti vyrą, kad jis nebėgtų pas kitas?
Joana: Visada sakiau ir sakysiu, kad vyrai bėga nuo moterų, kurios prastos šeimininkės, draugės ir meilužės. Todėl svarbu vyrui skaniai ruošti maistą, palaikyti namuose švarą ir tvarką, būti artima siela ir suteikti malonumą lovoje.
Kitaip pastebėsite, kad jūsų antroji pusė iš pradžių mintyse nurenginėja kiekvieną gatvėje sutiktą gražuolę. Po to tai gali nutikti ne tik mintyse.
Kaip gimnastikos trenerė, neseniai ėmiausi mokyti moteris Norvegijos fizioterapeutės Kari Bo sukurtos pilvo, sėdmenų, dubens ir nugaros raumenų mankštos. Silpni dubens raumenys gali būti ne tik prastos laikysenos, nugaros skausmų, bet ir intymių santykių nesėkmės priežastis. Dubens raumenis tvirtinančius pratimus galima atlikti net ritmingai siūbuojant klubais prie viryklės – ne tik pasimankštinsite, bet ir sugundysite vyrą.
– Ko pasimokėte iš ankstesnių savo santuokų?
Albinas: Niekada nedaryti kitam to, ko nenorėtum, kad jis tau darytų.
Joana: Pagarba, supratimas ir atsidavimas yra svarbiau net už meilę.
– Nepykstate viešumoje pavadinama močiute? Galbūt norėtųsi būti pristatomai solidžia dama?
Joana: Su vyru iš viso turime 8 vaikaičius. Aš – tris, jis – penkis. Albinas jau turi ir provaikaitę. Kodėl turėčiau pykti, kai esu pavadinama močiute? Tai labai gražus žodis. Džiaugiuosi, kad esu jaunatviška ir pašėlusi močiutė, o ne kokia nors aimanuojanti ir nuobodi bobulė.
– Buities darbus į vyriškus ir moteriškus skirstote?
Joana: O kaipgi kitaip? Mėgstu suktis virtuvėje, ruošti valgį, tvarkyti ir puošti namus, sodinti gėles. Albinas moka dirbti visus vyriškus darbus. Man nereikia kalti vinių, kasti daržo ar rūpintis malkomis židiniui kurti.
– Turite bendrų pomėgių?
Albinas: Abu degame aistra keliauti. Autobusais esame išmaišę Europą, lėktuvais – tolimesnius kraštus. Prieš kelerius metus įsigijome namelį ant ratų. Su dar keliomis šeimomis kemperiais apvažiavome visą Lietuvą ir kaimynines šalis. Dažną vasaros savaitgalį įsirengiame stovyklavietę kur nors paežerėje ar keliaujame po įdomias vietas.
– Puoselėjate namus, mėgstate keliauti, esate neabejinga puošniems drabužiams, ryškiems papuošalams. Vyras dėl išlaidumo nepriekaištauja?
Joana: Dažniausiai būna taip, kad kiek uždirbu, tiek išleidžiu. Noriu gerai gyventi čia ir dabar. Vyras šiek tiek mane bando pristabdyti.
Kai prieš trylika metų užsimojome statyti namą, siūliau imti paskolą, viską daryti greitai. Albinas prieštaravo. Žinoma, dabar džiaugiamės, kad skolų neturime.
– Gal išduotumėte savo ateities planus?
Albinas: Joana jau penkiolika metų žada sustoti aktyviai gyventi ir namuose kasdien pyragus pradėti kepti, tačiau į priekį ji tiek visko suplanavusi, kad dar kelis dešimtmečius tų kasdienių pyragų nebus. (Juokiasi.) Artimiausiu metu žadame vykti į kelionę po Jungtinius Arabų Emyratus.
Joana: Vyras prižadėjo: kai išeis į pensiją, kartu lankysime sportinius šokius. Tai turbūt irgi buvo prieš penkiolika metų. Kol tai įvyks, pasidairysime po pasaulį.
