R.Šimašiaus žmona Agnė: „Svarbiau gyventi gerai, o ne atrodyti“

Santykiuose svarbiausia partnerystė ir lygiavertiškumas, o stulbinančios karjeros pagrindas – sėkminga šeima. Taip mano naujai išrinkto Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus žmona, socialinių mokslų daktarė Agnė Matulaitė.

A.Matulaitė pritarė vyro R.Šimašiaus ketinimams tapti meru, nepaisydama to, kad jo atlyginimas gerokai sumažės.<br>N.Lysenkovo nuotr.
A.Matulaitė pritarė vyro R.Šimašiaus ketinimams tapti meru, nepaisydama to, kad jo atlyginimas gerokai sumažės.<br>N.Lysenkovo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Rugilė Ereminaitė, („Lietuvos rytas“)

Mar 28, 2015, 11:30 AM, atnaujinta Jan 8, 2018, 2:22 AM

Darbo prestižiniame Kembridžo universitete atsisakiusi moteris įsitikinusi, kad meilė ir laimė šeimoje labai smarkiai prisideda prie jos profesinio gyvenimo pasiekimų.

Apie buvusio teisingumo ministro ir naujai išrinkto sostinės mero žmoną iki šiol daugelis žinojo nedaug. Tačiau A. Matulaitė – ne tik laiminga šeimos moteris, bet ir pasaulyje Lietuvą garsinanti mokslininkė.

Dr. A. Matulaitė mokslo pasaulyje labiausiai išgarsėjo nėščių moterų kūniškumo psichologijos tyrimais. Būtent šia tema ji gilinosi disertacijos rašymo tikslais. Vilniaus universitete ji yra baigusi klinikinės psichologijos studijas, o Londone krimto psichoterapijos mokslus.

Per savo mokslininkės karjerą jai teko dėstyti Londono (UCL), Paryžiaus, Kembridžo ir Oksfordo universitetuose. O šiuo metu ji dėsto Vilniaus universitete Filosofijos fakultete ir yra Londono Birkbeko universiteto tyrimų garbės narė. Beje, šiais metais jai teko skaityti paskaitą bei uždaryti ir apibendrinti pirmąjį „TEDx Kids“ renginį Lietuvoje. Ko gero, nedaug kas žino, kad A. Matulaitė labai prisidėjo ir prie Vaikų telefono linijos Lietuvoje atsiradimo. Taip pat, ji nuolat veda privačius seminarus ir užsiima privačia psichoterapeutės praktika.

- Kartu su pasikeitusiu vyro statusu visuomenėje, jūsų, tikriausiai, taip pat laukia nauji iššūkiai. Kaip manote, nuo šiol pasikeis jūsų viešas ir asmeninis gyvenimas?

– Sunku pasakyti, kaip jis pasikeis. Iki šiol daug kas net nežinojo, kas mano vyras. Dabar tokių, šio fakto nežinančių, žmonių gali gerokai sumažėti. Tačiau, manau, vis dėlto turiu ir nemažą galimybę pati spręsti dėl savo viešumo. Ypač todėl, kad nesu politikė. Su vyru dar iki jo dalyvavimo aktyvesniame politiniame gyvenime esame sutarę, kad čia, visų pirma, jo profesinis pasaulis. O aš jame dalyvauju tik tiek, kiek tai nesikerta su manuoju.

– Galima įsivaizduoti, kad rinkiminis laikotarpis buvo įtemptas ne tik vyrui, bet ir jums?

– Jis buvo įtemptas emocine prasme. Šiuo periodu jautėme, kad mums svarbiausia būti šeimoje, būti kuo daugiau kartu. Tad nors mano kasdieniai darbai nesustojo, tačiau kai kuriuos darbus teko šiek tiek atidėti. Norėjau kuo daugiau būti kartu su savo vaikais, šeima. Tad dabar tikiuosi grįžti prie tų darbų ir juos ramiai pabaigti.

– Rinkimų kampanijos metu buvo galima įsitikinti, kaip politika braunasi į asmeninį gyvenimą. Jūsų atveju, tai nemaloniai palietė šeimą. Skaudžiai išgyvenote ant jūsų šeimos pilamą purvą, ar visgi pavyko emociškai atsiriboti?

– Nei taip, nei taip. Jau seniai nebesistengiu atsiriboti nuo to, kas sunku. Siekiu išgyventi.

Jūsų, kaip mamos, neskaudino negražūs vieši pareiškimai apie vaikus?

– Žinote, gal paradoksalu, tačiau nepriėmėme to pernelyg asmeniškai. Juk tik mes patys geriausiai žinome, kokia iš tiesų yra mūsų gyvenimo ir mūsų šeimos istorija. Didžiuojuosi tuo, ką mums su Remigijumi pavyko pasiekti. Džiaugiuosi begaline pagarba ir supratimu. Auginame tris vaikus ir kiekvieną savo vaiką mylime vienodai. Smagu ir tai, kad mūsų vaikai sugebėjo iš šios istorijos pasijuokti.

Atsisakėte karjeros Kembridžo universitete. Kas lėmė tokį jūsų sprendimą?

– Jau tapusi žinoma dėl savo disertacijos ir su ja susijusių pranešimų, vis važinėdavau po garbingas Europos švietimo institucijas. Ir štai, paskaičiusi pranešimą Kembridžo universitete, gavau pasiūlymą, kurio atrodė laukiau visą savo gyvenimą.

Man buvo pasiūlyta trejiems metams likti dirbti tyrėja Kembridžo universitete. Su galimybe šį darbą pratęsti dar vienerius metus. Siūlyta toliau tęsti tyrinėti savo disertacijos ir gretutinėmis temomis. Man siūlė suteikti gyvenamąją vietą universiteto profesoriams skirtuose apartamentuose. Tačiau reikalaujama, kad būčiau pasiekiama visą darbo savaitę, kad dalyvaučiau akademikų ir studentų pasitarimuose ir taip toliau.

Tiesą sakant, vos sulaukusi šio pasiūlymo, jau žinojau, kad turėdama tokią šeima kaip manoji, vargu, ar šia galimybe galėsiu pasinaudoti. Visų pirma, mes visi jaučiamės didžiuliais Lietuvos patriotais. Po beveik dešimties metų gyvenimo Anglijoje, grįžau į Lietuvą. O sutikusi Remigijų, supratau, kad niekada daugiau į Angliją gyventi nebegrįšiu.

Antra, bijojau, kad tai būtų sunku mūsų vaikams, o ir vyras – be galo įsitraukęs į aktyvią, būtent su Lietuva susijusią veiklą. Tad, nors grįžusi dar mėginau kalbėtis su Remigijumi, tačiau pati tuo mažai tikėjau. Jam sakiau: „Važiuojame, tu juk galėtum būti namų šeimininkė. Gal knygą parašytum. O aš dirbsiu prie savo tyrimų“. (Šypsosi) Įdomu, kad kaip tik visai netrukus, jis man ir pasakė, kad galvoja kandidatuoti į Vilniaus merus. Taigi, gal tai ir buvo vienintelė tokia man skirta galimybė gyvenime. Tačiau, kai reikia rinktis tarp šeimos ir profesijos, visada rinksiuosi šeimą.

Tačiau sulaukėte kito labai vertingo pasiūlymo.

– Taip... Praėjusį gruodį Londono Birkbecko universitetas man pasiūlė garbės tyrėjos vietą. Kaip mane informavo vėliau, Lietuvoje toks pasiūlymas psichologui ir net mokslininkui buvo pateiktas pirmą kartą. Šiuo atveju, man tai yra palankesnis pasiūlymas, nes šiame Londono universitete neprivalau būti nuolatos. Tačiau ten nuvykusi dirbti, gaunu galimybę džiaugtis visomis profesorių privilegijomis. Darbo vieta, nuostabia universiteto biblioteka.

Tai buvo daroma, siekiant įvertinti tai, ką padariau ir norint užtikrinti kolegišką bendradarbiavimą. Dabar didžioji dauguma darbų yra atliekama internetu. Tad net nelabai svarbu, kur tuo metu esu fiziškai.

Taip, tai nėra Kembridžas. Tačiau Birkbecko Londono universitetas patenka tarp vieno procento geriausių pasaulio universitetų. Jame profesoriauja vienas žymiausių kokybinių fenomenologinių tyrimų psichologijoje autorius, profesorius Jonathanas A. Smithas. Tad gyvenimas susidėliojo ir džiaugiuosi, kad niekur nepabėgau, likau su savo šeima, likau Lietuvoje.

– Neseniai savo socialiniame tinkle rašėte, kad iš pradžių nesutikote su vyro sprendimu kandidatuoti į sostinės mero postą. Kodėl persigalvojote?

– Viena vertus, man norėjosi savo vyrą apsaugoti, nes jis linkęs atsidurti ten, kur sunku, jei tik mato, kad reikalinga ir jis gali kažką pakeisti. Jis iš tiesų yra ne apie savo politinę karjerą ar populiarumą, bet apie gelbėtiną ar netoleruotiną situaciją galvojantis žmogus.

Kita vertus, supratau, kad Remigijaus meilė mums, apima ir tą rūpestį, kokioje vietoje, kokiame Vilniuje ir kaip, mes ir mūsų visų vaikai gyvena ir gyvens. Tad pritariau, nepaisant to, kad netgi Remigijaus būsimas atlyginimas gerokai sumažės ir man teks nešti didžiąją mūsų paskolų naštą. Suprantu, kad mano vyras daro tai, kas mums visiems – Jums ir man – labai labai svarbu. Kad jei nori pokyčių, kartais tenka pradėti nuo savęs. O tai, kas įvyko kovo 15 dieną, man priminė tam tikrą atgimimą. Tiesos ir sąžiningumo pergalę. Tapo akivaizdu, kad vilniečiai pasiilgę tikrumo, nuoširdumo, kad nori būti išgirsti, nori skaidrių sprendimų.

Palaikote jo norą traukti Vilnių iš skolų?

– Palaikau jį visame tame, ką jis darys. Šiuo metu absoliučiai suteikiu jam savo pasitikėjimo kreditą. Dar kartą pakartosiu – nesu politikė. Man artimesnis žmonių vidinis, o ne išorinis pasaulis. Tačiau žinau, kad dabar Remigijus yra ten, kur nori ir gali būti. Kur jaučiasi galintis kažką svarbaus padaryti. O aš juo tikiu. Žinau, kad žmogus gali nuversti kalnus, jei jis yra laimingas. Jei mato tame prasmę. Remigijus – be galo stiprus žmogus. Tačiau taip pat ir žmogus su didele, jautria širdimi ir labai švariomis teisingomis mintimis. Jis taip pat kažkada paaukojo savo mokslininko, analitiko karjerą tam, kad eitų gelbėti pasaulio...

- O ar nesunku vienu metu puoselėti šeimą ir siekti karjeros? Juk tokia stulbinanti mokslinė karjera, tikriausiai, reikalauja tam tikrų išteklių?

– Manau, teiginys turėtų būti priešingas – tik labai geras šeimyninis gyvenimas gali sukurti tiek daug gėrio ir profesine prasme. Jei būčiau vieniša, niekas manęs nemylėtų, niekas nelauktų manęs ir neapkabintų vos uždarius namų duris ar jei nesijausčiau tiesiog apgaubta tos begalinės savo artimųjų meilės, galbūt kaip tik jausčiausi bejėgė. O tuo pačiu gal net ciniška, sarkastiška ar ironiška ir tokių rezultatų niekada nebūčiau pasiekusi. Tai mano jėga ir stiprybės šaltinis.

Žinau, kad taip pat yra ir Remigijui. Viskas priklauso nuo teisingai susidėliotų prioritetų. Kartais įsivaizduojame, kad daug pasiekia tie žmonės, kurie dirba be galo be krašto, per naktį, savęs negailėdami, vaikus atiduodami auklėms. Manau, yra priešingai. Visų svarbiausia yra gera dvasinė pusiausvyra. Kai jaučiuosi laiminga šeimoje, laiminga santykiuose su vyru, vaikais, per daug trumpesnį laiką galiu parašyti daug geresnį straipsnį ar jautriau, šilčiau pakalbėti su studentais.

– Kokie dalykai, laisvalaikis jus šeimoje labiausiai vienija?

– Buvimas kartu. Mėgstame vaikščioti, važinėtis dviračiais, žiūrėti į laužą, sėdėti prie jūros, teškentis bangose. Be to, esame kalbanti šeima. Galime visi penki ilgai svarstyti klausimus, kurie mums kiekvienam ir visiems kartu rūpi. Kad ir kas tai būtų – pasiruošimas mažosios darželio renginiui, artėjantis močiutės gimtadienis ar planuojamos atostogos kartu.

- Jūsų profesija ir pašaukimas padeda kurti tokį gerą ryšį su vaikais?

– Sakyčiau, priešingai. Mane į šią profesiją nuvedė tai, kad man visada rūpėjo žmonės ir jų tarpusavio santykiai. Rūpėjo suprasti juos.

– Tai buvo vienintelis veiksnys, dėl kurio pasirinkote šią sritį?

– Pagrindinis. Dar anksčiau galvojau stoti į Muzikos akademiją. Mat buvau sėkmingai pabaigusi muzikos mokyklos fortepijono klasę. Tačiau dabar matau, kad pasirinkau teisingai. Nes man mano profesija yra tai, kas beveik prilygsta hobiui. Nuolat tenka bendrauti su be galo įdomiais žmonėmis. Negaliu atsidžiaugti kiek daug pasaulyje yra nuostabių, savo siela gražių vyrų ir moterų. Ir kokia didelė tokių žmonių gausa yra Lietuvoje.

– Dauguma Lietuvos moterų apie mūsų vyrus dažniausiai neatsiliepia taip gerai.

– Galbūt ne visoms taip pasisekė. Kita vertus, aš irgi ilgą laiką dvejojau, ar įmanoma Lietuvoje rasti vyrą, kuris draugaudamas su protinga moterimi, nemėgintų su ja konkuruoti, o ją palaikytų.

Tačiau dabar manau, kad klydau, nes beveik kiekviename žmoguje yra gėrio grūdas. Gal tik kartais iš savigynos, iš nepasitikėjimo savimi, žmonės tampa šiurkštūs. Tada iš tiesų jie labai skriaudžia save ir kitus. Dabar matau daugybę vyrų, kurie nesisavina savo žmonų. Patys kepa, verda, migdo vaikus, su jais žaidžia ir gerbia savo žmonas, kurios yra ir jų vaikų mamos ir jų geriausios draugės.

Remigijus man ir mero rinkimų periodu, ir dabar sako: „Agne, nedaryk nieko, ko tu nenori. Absoliučiai nieko“. Tai mūsų abiejų gyvenimo principas. Ir ši laisvė yra su milžiniška atsakomybe. Pavyzdžiui, dabar pati sutikau duoti šį interviu ir prisiimu visą su tuo susijusią atsakomybę.

- Negi net buityje nesusiduriate su dalykais, kuriuos tenka daryti nenoromis?

– Tuoj pagalvosiu.... Na, kad ne. Net tvarkausi, nes noriu tvarkytis. O kai nesinori – reiškia rūpi kiti dalykai. Tada arba galiausiai sutvarkome bendromis jėgomis, arba prašome pagalbos, arba reiškia, kad visi turime nuostabų kažko kito pripildytą laiką. Manau, svarbiau gyventi gerai, o ne atrodyti...

Bijau, kad kartais Lietuvoje, deja, per daug sureikšminami spindintys paviršiai, blizgučiai. Tarsi nepriekaištingas švarkas atspindėtų nepriekaištingą asmenybę. Bet ar tikrai? Esu sutikusi ne vieną žmogų, kuris gal vilki trumpokomis kelnėmis, nederančiais marškiniais, bet pasako tokių dalykų, kad pagalvoji: „kodėl gi to žmogaus neklausiau anksčiau?“.

Šias vertybes skiepijate ir vaikams?

– Greičiau, jau tiesiog gyvename jomis.

– Panašu, kad vyras prisiima nemažą dalį buities sau?

– Mūsų pasiskirstymas yra labai lankstus. Dar dirbdamas ministru, Remigijus ištisus du mėnesius mane išleido rašyti disertaciją. Buvau panirusi į mokslus. Tad tuo metu pagrindinį rūpestį šeima ir buitimi prisiėmė jis. Verkiau širdimi iš ilgesio, bet supratau, kad jei neatsitrauksiu, nebaigsiu šio darbo.

Rugsėjį vyko įtempta rinkiminė kampanija, o aš tris savaites važinėdama dėsčiau skirtingų Europos universitetų auditorijose. Remigijui siūliausi atsisakyti savo darbų, bet, vėlgi, jis mane palaikydamas tikino, kad negaliu stabdyti savo gyvenimo dėl jo gyvenimo. Kasdienybėje pasiskirstome, kuris labiau nori iškepti žuvį ar pagaminti salotas. Galime suktis kartu, o gali būti ir taip, kad kuris vienas visus darbus prisiima sau. Manau, taip ir turi būti dviejų lygiaverčių intelektualių žmonių draugijoje.

– Esate užsiminusi, kad graužiatės, kad kažkuriai veiklai skiriate vis per mažai laiko. Kaip dėliojatės prioritetus?

 - Visada norėjau, kad darbine prasme liktų laiko tiek susitikimams su klientais, tiek dėstymui, tiek tyrimams, rašymui. Stengiuosi artėti prie tokio savo plano įgyvendinimo. Nesakau, kad tai jau pasiekiau, tačiau jau kurį laiką viskas visai neblogai. Be abejo, būčiau nesąžininga, jei nepasakyčiau, kad nepaisant visko, vis tiek dar suspėju save pagraužti, kad per mažai paskaičiau, per mažai su vaikais padūkau, ar per retai savo mylimam seneliui paskambinu. Kita vertus, žinau, kad šis mano jausmas greičiausiai sunkiai išvengiamas.

Kiek jums gyvenime yra svarbios moteriškos grožio procedūros?

– Vaikystėje teko daug laiko gyventi teatro užkulisiuose ir matyti, kaip grimuojami aktoriai. Aš grimą, makiažą priimu kaip socialinį žaidimą. Nepriimu rimtai to sluoksnio ant veido ar ant nagų. Nesusitapatinu. Tai nėra man taip svarbu. Man pati gražiausia moteris yra natūrali moteris. Mano idealas – britų aktorė Judi Dench. Ji gal ir visa raukšlėta, tačiau tokia graži!

Tačiau, man svarbu gerai jaustis. O mano kūnas – mano draugas. Tai mano pačios dalis, mylima dalis. Jaučiuosi dėkinga jam, nes mano kūnas man leidžia siekti savų tikslų. Kad ir numinti dviračiu bent 20 kilometrų ar užlipti į devintą aukštą, ar sėdėti prie mylimos knygos, ar paglostyti savo vaikus. Be abejo, aš juo noriu rūpintis tam, kad jausčiausi gerai. Jei man bus nepatogu, jei skaudės nugarą, dirbant prie kompiuterio, jei nagai lūžinės ar oda bus šiurkšti, man tai gali trukdyti sėkmingai ir šauniai gyventi. Tad, nenorėdama kentėti nepatogumų, sportuoju.

Kita vertus, nėra ko apversti prioritetų aukštyn galva ir iš kūno daryti kažkokio kulto. Beje, apie tai jau esu rašiusi viename straipsnyje.

– Kaip tik neseniai viešojoje erdvėje buvo kilusi diskusija, ar moteris sendama darosi nelaiminga, ar priešingai. Pritariate pastarajai nuomonei?

– Su laime, manau, būna įvairiai. Tai – plati tema. Ir visuomenė taip pat labai prisideda prie to, kaip pas mus jaučiasi pagyvenusios moterys. Tačiau, kalbant apie grožį, manau, kad dauguma moterų sendamos gražėja, nes išryškėja jų individualumas. Nuolat besišypsojusios moterys, mąstančios moterys, beje, taip pat kaip ir vyrai, senatvėje tiesiog švyti. Nebent, kam nors patinka įtempta tarsi barbės veido oda ir negyvumas. Man norisi matyti, kad žmogus gyvena ir gyveno.

Kai galite skirti laiko tik sau, kuo užsiimate?

– Negalėčiau gyventi be knygų. Ir man patinka rašyti. Vaikščioti po gamtą. Esu užsiiminėjusi ir joga, pilatesu, Tai-či ir kalanetika. Patinka važinėtis dviračiu. Be to, piešiu, kartais – groju pianinu. Iš tiesų dažniau būnu viena, kai išvažiuoju svetur. O namie, dažniausiai nuolatinis mažų kojelių trepsėjimas, vaikiškas klegesys. Mes juk turime nemažą šeimą.

Be to, nevengiame pas save priimti ir draugų vaikus. Juokiuosi, kad mūsų šeima – tarsi judanti ląstelė. Kartais pasaugome net ir draugų šunis, kai jų šeimininkai išvyksta kur nors ilsėtis.

– Dažnai leidžiate laiką savo sodyboje?

– Dabar kur kas rečiau nei norėtųsi. Ir tas retas lankymasis yra susijęs ne tik su Remigijaus rinkimine kompanija, bet ir su mano užimtumu.

– Ką mėgstate daryti sodyboje? Ar užsiimate ir sodininkyste?

– Remigijus mėgsta ir meistrauti, ir daržoves auginti. Jis vaikams netgi pastatė namelį medyje su terasa. Į namelį gali tilpti ne tik stalas, bet ir lova. Aš irgi įsitraukiau į veiklą ir poilsį ten. Mėgstu puošti aplinką, netgi pjauti žolę. Man pabuvimas gamtos prieglobstyje yra tai, kur atsitraukia mažiau reikšmingi, menkaverčiai dalykai. Ten galiu persvarstyti savo gyvenimą, tiesiog stebėti kaip kyla ar leidžiasi saulė. Kaip gražiai keičiasi gamta. Tada atrodo, kad ir sunkiausius darbus pajėgsiu nuveikti, ir kad gyvenu gražiausioje vietoje visoje žemėje.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.