Grupės „El Fuego“ narys, kompozitorius ir klasikinės muzikos projektų sumanytojas J.Sakalauskas su žmona operos atlikėja A.Sabulyte ne kartą dainavo toje pačioje scenoje. Juodu susitikdavo operose ir miuzikluose, bet tuos susitikimus abu vertina skirtingai.
Nors J.Sakalauskui dainuoti su žmona nebuvo nuobodu, scenoje jam norisi daugiau paslapties, kurią skleistų partneris. O juk gyvenant kartu tarp sutuoktinių paslapčių beveik nelieka, rašo „Gyvenimo būdas“.
A.Sabulytei dainuojant su sutuoktiniu ramu, kad nenutiks staigmenų – šiuo atveju ji scenos partnerį jaučia širdimi, todėl lengva susikalbėti, netgi numanyti kūrybinius niuansus ir, svarbiausia, galima visiškai pasitikėti. Nieko daugiau nereikia, kad pasirodymas būtų sklandus.
Bet dėl gausios šeimos modelio operos solistų požiūris vienodas. Pustrečių metų Vakarę auginantys Jonas ir Agnė norėtų jai padovanoti ne vieną seserį ar brolį.
Kokios lyties kūdikio laukėsi, tėvai medikų nesiteiravo – abu norėjo staigmenos. Jie taip pat elgėsi ir prieš gimstant Vakarei. Todėl antro kūdikio atėjimui ruošėsi panašiai.
Vaiko kraitelis iš anksto buvo paruoštas –reikėjo tik pakabinti senovinį lopšį, kuriame prieš tai saldžiai miegodavo pirmagimė, o drabužėlių pripirkta tokių, kurie tiktų ir berniukui, ir mergaitei. Kaip operos solistams pavyksta suderinti šeimos poreikius ir karjerą?
Jonas: Šeimos rūpesčiai daugiau tenka žmonai, aš sukuosi darbe – rengiami ne tik „El Fuego“ pasirodymai, bet ir operos projektai.
– Ar klausytojai atskiria, kad „El Fuego“ narys ir Oneginas iš operos „Eugenijus Oneginas“, neseniai pastatytos Verkių rūmuose, tas pats dainininkas?
Jonas: „El Fuego“ gerbėjai – išsilavinę, tikrai ne paaugliai.
Klausytojai žino, kur eina. Nemaža dalis „El Fuego“ gerbėjų klausosi ir klasikinės muzikos. Į „El Fuego“ repertuarą kartais įterpiame ir vieną kitą harmonizuotą lietuvių liaudies dainą ar ištrauką iš operos arijos – žmonės neretai tai priima geriau nei popmuziką. Todėl man kyla įtarimas, kas klausytojams labiau patinka, – vokalas ar muzika?
Agnė: Dabar man svarbiausia namai, bet prieš tai dalyvavau ir sėkmingame televizijos projekte „Triumfo arka“, dainavau šiuolaikiniuose operų pastatymuose, su kuriais augau kaip atlikėja.
Buvo įdomus kūrybinis metas, o dabar – karjeros pertrauka. Tačiau tikslinga, jos metu galiu pamąstyti, ką daryti toliau. Jau turiu subrandinusi nemažai kūrybinių idėjų, tik dabar laukiame vaikučio atėjimo, o po to norėčiau grįžti į sceną.
– Tarp kūrybinių troškimų regite pačios ir vyro duetą?
Agnė: Nedaug esame kartu dainavę kaip klasikos atlikėjai. Jonas man parašė kelias dainas, bet neturime didelės koncertinės programos.
Jonas: Taip intensyviai, kaip kiti šeiminiai duetai – Vytautas ir Eglė Juozapaičiai arba Edmundas Seilius ir Kristina Zmailaitė – mes nedirbame. Kartu su žmona buvome susitikę keliose operose, sukūrėme keletą literatūrinių programų, atlikome ir popmuzikos dainų. Tačiau vien tik dviese nesame koncertavę.
– Lengviau duetu būti šeimoje ar scenoje?
Jonas: Jau geriau šeimoje.
Agnė: Tau šeimoje?
Jonas: Daug kas iš aktorių vengia vaidinti su žmona net ir intymias scenas. Jiems tai kainuoja gerokai daugiau jėgų, o kūrybinio atradimo ir džiaugsmo patiriama kur kas mažiau negu scenoje atsidūrus su kitu partneriu.
Agnė: Man jokio skirtumo, su kokiu partneriu dainuoti scenoje, nes aiškiai esu nubrėžusi ribas tarp šeiminio gyvenimo ir darbo. Scenoje Jonas man nebėra sutuoktinis, į jį žiūriu jau kitaip.
– Nesigailite, kad dėl motinystės pristabdėte karjerą?
Agnė: Netgi buvo galima anksčiau tą pertrauką padaryti. Vakarės gimimas mane subrandino ir suteikė progą kūrybiniams pamąstymams. Tos pauzės labai reikėjo.
Jonas: Kai baigi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, turi savų iliuzijų. Bet realiame gyvenime matai, kad tau, kaip atlikėjui, reikia eiti kitu keliu, nei buvai susikūręs vaizduotėje. Todėl į savo karjerą reikia kartais pažiūrėti ir iš šalies.
Agnė: Sukausi lyg voverė uždarame rate, o Vakarės gimimas mane priverstinai sustabdė. Tuomet peržvelgiau, ką veikiau ir ką noriu daryti. Tik atitrūkus nuo įprasto gyvenimo ritmo kyla naujų kūrybinių minčių. Be to, vaiko gimimas moterį pakeičia – ji tampa stipresnė, turinti daugiau potyrių.
Gimdymas ir balsui turėjo nemenkos naudos – augindama dukrą daug mažiau dainavau, bet kai susitinku su pedagogais, jie sutartinai tvirtina, kad viskas pagerėjo. Apima toks jausmas, jog gamta taip sutvarkė, kad balsui būtų tik geriau. Tikiuosi, kad balso galimybės dar labiau atsiskleis pagimdžius antrą vaiką.
– Po vedybų nepakeitėte mergautinės pavardės dėl karjeros ambicijų?
Agnė: Ilga pavardė man negražu, o būti Sakalauske irgi nenorėjau.
Jonas: Svarstau kada nors pasikeisti Sakalausko pavardę į Sakalo. Agnė galės tapti Sakale.
Agnė: Sakalės pavardės nenorėčiau, gražiau skambėtų Sakalienė. Tuo metu, kai tuokėmės, vadovavausi principu: esu dainininkė, pasiliksiu savo pavardę. Dabar dėl to nesuku galvos.
Jonas: Muzikų pasaulyje imti vyro pavardę – retas reiškinys.
Agnė: Dabar matau, kad tai visai neturi reikšmės. Būčiau buvusi Sakalauskienė, niekas nebūtų pasikeitę. Tačiau tos ištekėjusių moterų pavardės gremėzdiškos, neskambios, nors tai – lietuvių kalbos vertybė.
Jonas: Kai reikėjo įregistruoti Vakarės gimimą, klausiau žmonos, kokią pavardę vaikui duoti: Sabulytės ar Sakalauskaitės. Ji atsakė, kad duktė bus Sakalauskaitė, nes tokios tradicijos.
Man nesuprantama, kodėl vaikui reikia duoti ne motinos, o tėvo pavardę.
Žmona yra aktyvesnis šeimos narys negu aš, todėl galėtų prieštarauti dėl vaiko pavardės. (Juokiasi.) Man netrukdytų, jeigu duktė būtų Sabulytė, bet pasidaviau tradicijai.
– Ar iš anksto rinkote vardą antrai atžalai?
Agnė: Laukėme staigmenos, nes nesidomėjome, kas gims.
Jonas: Laukėme dar vieno laimingo žmogaus. Agnė pasirašė berniukų ir mergaičių vardus.
Agnė: Vardų prirašiau nemažai, kad būtų mažiau streso pirmomis dienomis po gimdymo. Bet vaikas pats vardą atsinešė – pavadinome jį Dobilu. Susilaukusi Vakarės pastebėjau, kad per pirmą parą vardai patys pradeda plaukti ir nereikia itin sukti galvos.
– Antrąjį kūdikį taip pat sūpuosite lopšyje?
Agnė: Laukia tas pats lopšys. Vakarė jame augo iki pusės metų, vėliau miegojo su mumis, dabar savo lovytėje. Tas lopšys tinkamas tik kūdikiui, nes kai vaikas bando atsisėsti arba lipti, gali būti pavojinga, gali iškristi.
Jonas: Ne lopšys svarbiausia, dabar didžiausias mūsų tikslas – kaip padaryti, kad Vakarė nepajustų dėmesio stygiaus. Kūdikis daugiau bus su mama, o vyresnėlė – su tėvu. Taip lietuvių šeimose pasidalijama pareigomis padidėjus šeimai.
Agnė: Reikėtų elgtis kitaip. Norėčiau Vakarei skirti pakankamai dėmesio, o kūdikį kartais palikti su aukle.
Juk kai pamaitini naujagimį, jis miega. Tuo metu galima ką nors veikti su vyresnėle.
– Kiek iš viso norite vaikų?
Agnė: Visos šeimos planuoja, bet Dievas juokiasi ir vaikų būna tiek, kiek lemta. (Šypsosi.)
Jonas: Du vaikai buvo minimalus planas, o maksimalus dar neaiškus. Trys atžalos būtų labai šaunu. Ar turėsime jėgų? Juk turime ambicijų ne tik turėti gausią šeimą, mums svarbūs ir kūrybiniai darbai.
Agnė: Gimus antram vaikui jaučiamės ramūs, kad įvykdėme minimalų planą. Bet norėtųsi jų turėti daugiau. Susilaukusi antrojo ketinu sugrįžti į kūrybą, o tada stebėsiu, kaip seksis viską suderinti.
Jonas: Mano tėvai įvykdė maksimalų planą – užaugino penkis vaikus. Mums vaikystėje buvo labai smagu kartu augti. Tikiuosi, mūsų vaikai kada nors perims savo senelių pavyzdį ir sukurs gražias dideles šeimas.
Kartais pamąstau, kad nebūtina turėti daug savų vaikų, galima ką nors ir pagloboti.
– Kokių gyvenimo spalvų jums suteikė tėvystė?
Agnė: Per pirmus metus augindama Vakarę sukūriau lopšinių, bet jos taip ir liko kompiuteryje – nebuvo pristatytos visuomenei. Vakarei jos labai patinka – jai bet ko nepadainuočiau, nes duktė turi savo muzikinį skonį.
Vakarei nepatinka opera, tačiau ji mėgsta žiūrėti baletus kompiuterio ekrane ir Lietuvos operos ir baleto teatre. Sergejaus Prokofjevo „Pelenę“ duktė teatre matė penkis kartus, Kareno Chačaturiano „Čipoliną“ dukart, jai patiko ir Piotro Čaikovskio baletai „Spragtukas“, „Gulbių ežeras“.
Jonas: Įsitikinome, kad Vakarei nepatinka, kai dainuojame operų arijas namuose. Ji išsigąsta operinio balso.
Agnė: Dar sunku pasakyti, ar ji galėtų būti dainininkė.
Ji bando šokti – atkartoja balerinų judesius. Pasirėmusi į kokią nors atramą kelia vieną, po to kitą koją, grakščiai apsisuka. Gali būti, kad ji panorės lankyti baleto pamokas.
Dukters potraukį į baletą galėjo nulemti ir tai, kad būdama penktą mėnesį nėščia šokau ir dainavau šiuolaikinėje operoje.
– Dukrą sūpavote senoviškame lopšyje, gal ir auginote vystykluose? Ar jums artima ekologiška tėvystė?
Agnė: Laukiant Vakarės ambicijos buvo ekologiškos – pintas lopšys, vystyklai. Bet netrukus vystyklus pakeitėme sauskelnėmis, nes buvo paprasčiau.
Visa šeima stengiamės maitintis sveikai, bet kartais atsipalaiduojame ir suvalgome saldainių, ledų, skrudintų bulvyčių. Tai nėra labai didelė nuodėmė, pastebėjome, kad negalime ir vaikui visko uždrausti.
Nors buvome nusistatę, kad saldainių skonio ji nežinos, ateina momentas, kai paragaujama saldumynų. Juk saldainių kas nors atneša ateidamas į svečius.
Bet kiekvieną savaitę užsuku į turgų nupirkti vaisių, daržovių. Vienoje parduotuvėlėje perku šviežias žuvis. Jas mūsų šeima labai mėgsta.
Jonas: Bandėme dukterį auklėti jai skiepydami klasikinę muziką, nerodydami šiuolaikinių animacinių filmų ir netgi neįjungdavome televizoriaus. Bet viskas apsiverčia, kai ji pastebi, ką mes žiūrime per televiziją.
