- Patyčios – didelio masto problema Norvegijos mokyklose?
– Aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje Norvegijoje dėl mokykloje patiriamų patyčių nusižudė du jaunuoliai. Tai paskatino profesorių Dan Olweus pradėti mokslinius tyrimus ir plėtoti programą prieš patyčias Norvegijos mokyklose. Nuo devintojo dešimtmečio vidurio iki dešimtojo dešimtmečio terminas „patyčios“ tapo gerai žinomas. Todėl prieš keturiolika metų Norvegijos mokyklose Švietimo ir mokslo ministerija pradėjo nacionalinę kampaniją prieš patyčias, į kurią Olweus patyčių prevencijos programa buvo įtraukta kaip pagrindinė priemonė problemai spręsti. Patyčios nuolat aptariamos ir Norvegijos žiniasklaidoje. Švietimo ir mokslo ministras taip pat dažnai išreiškia susirūpinimą dėl patyčių, šią problemą akcentavo ir šalies Karalius Haroldas V savo metinėje kalboje.
- Kokia tuomet Olweus patyčių prevencijos programos nauda, jei ji net nurodoma kaip pagrindinė priemonė problemos sprendimui?
– Olweus patyčių prevencijos programa turi kelis privalumus. Kone svarbiausias – patyčių apraiškų mažėjimas. Akivaizdu, kad mokykla vien vykdydama šią prevencinę programą per metus gali sumažinti patyčias apie trisdešimt procentų. Profesoriaus Dan Olweus ir jo kolegų aštuonerių metų trukmės tyrimai taip pat rodo, kad ši prevencinė programa turi ilgalaikį poveikį . Be to, ir chuliganiškai besielgiančiųjų skaičius mokykloje vykdant programą sumažėja praktiškai perpus jau po metų. Mokytojams ši programa taip pat atneša naudą, nes tenka spręsti mažiau dėl patyčių kilusių problemų. Jie gali sutelkti dėmesį į mokymo ir mokymosi užduotis. Tai reiškia, kad pati mokymosi aplinka tampa geresnė, mažėja ir nepažangių moksleivių skaičius.
- Kokios sąlygos ugdymo įstaigoje turi būti sudarytos programos įgyvendinimui, kad ši iš tiesų būtų veiksminga?
– Svarbiausia sąlyga ta, kad mokyklos administracija ir mokytojai turi pripažinti, jog jų įstaigoje yra patyčių problema. Jie turi būti pasiryžę skirti laiko ir išteklių tam, kad moksleiviai nebūtų persekiojami. Antra, tokie ugdymo įstaigos poreikiai turi būti remiami vyriausybės, savivaldybės ir tėvų. Siekis užkirsti kelią patyčioms ir išspręsti šią problemą reikalauja daug pastangų ir laiko, o mokyklos, laikui bėgant, tam turi pasirinkti tinkamus įrankius ir gebėti nusistatyti prioritetus.
- Galite pateikti konkrečių sėkmingų Olweus patyčių prevencijos programos įgyvendinimo pavyzdžių?
– Per pastaruosius penkiolika metų organizavau seminarus ir mokiau šios programos instruktorius daugiau nei tūkstantyje Norvegijos, Lietuvos, Islandijos ir Švedijos mokyklų ir savivaldybių. Tiesa, ne visose jose bandymai buvo sėkmingi. Patirtys skirtingos dėl skirtingų lygių įsipareigojimų, lojalumo programai, gebėjimo išlaikyti sistemingas programos veiklas. Vienas iš gerųjų pavyzdžių – Haugesund savivaldybė Norvegijoje. Ji pasirinko Olweus patyčių prevencijos programą įgyvendinti visose keturiolika savo nedidelių mokyklų prieš vienuolika metų. Pradėjo su vidutinio dažnio (8,2 procentų) patyčių lygiu. Šiandien bendras vidurkis siekia tik 3,7 procento. Viena iš keturiolikos tų mokyklų, kurioje mokosi beveik šeši šimtai moksleivių, šiemet gali pasigirti nuliniu patyčių lygiu. Šiuo atveju sėkmė slypi mokyklų, suaugusiųjų ir politikų bendradarbiavime, įvykdant ambicingus patyčių mažinimo tikslus. Buvo įdiegta kokybės užtikrinimo sistema, kuri padėjo užtikrinti minimalius prevencinės programos veiklų nuokrypius.
- Reiškia, esate susipažinęs su Olweus prevencinės programos įgyvendinimo situacija Lietuvoje?
– Taip, žinau, kad nuo 2008 metų Olweus programa buvo įgyvendinta beveik trijuose šimtuose mokyklų. Mokyklos ir jose dirbantys programų instruktoriai dėjo didžiules pastangas. Todėl nuo tuomet suskaičiuoto labai aukšto 29,8 procentų patyčių dažnio, šiandien programą įgyvendinusiose mokyklose skaičiuojamas 17 procentų dažnis. Tai reiškia, kad šimtai vaikų gali eiti į mokyklą nebijodami pažeminimo ir persekiojimo.
- Kai kurie Lietuvos ekspertai mano, kad prevencijos programos yra reikalingos, nes mums stinga tam tikrų bendravimo įgūdžių. Ar sutinkate su šia nuomone?
– Man susidarė įspūdis, kad Lietuvos mokyklos ir mokytojai yra labai nusimanantys ir gali daug pasiekti. Kai kurios mokyklos dirba iš tiesų sudėtingomis sąlygomis, tačiau esu sužavėtas, kokie atsidavę darbui yra mokyklų direktoriai ir pedagogai. Tarp vaikų ir suaugusiųjų visuomet esama komunikacinių kliūčių, o jūsų šalyje gali kilti ir papildomų kliūčių dėl to, kad tradiciškai didesnis dėmesys yra sutelkiamas į mokomųjų dalykų dėstymą, o ne socialinių įgūdžių formavimą. Jei norime pakeisti vaikų požiūrį ir padėti jiems darniau sutarti tarpusavyje, patys turime būti geru pavyzdžiu. Taip pat privalome skirti laiko vaikų socialinių įgūdžių lavinimui. Be to, dažnai pamirštame, kad kiekvienas centas, kurį investuojame į įrodymais pagrįstą ir efektyvią patyčių prevencijos programą, visuomenei leidžia sutaupyti apie pusantro euro.
Tyrimai rodo, jog vaikai, patiriantys patyčias, turi didesnę tikimybę „iškristi“ iš mokymosi proceso ir yra likę dažniau kreiptis pagalbos į sveikatos priežiūros įstaigas. O vaikai, kurie patys tyčiojasi iš kitų, turi keturis ar net penkis kartus didesnę tikimybę įsitraukti į kriminalines veikas.
- Per penkiolika metų dirbant su Olweus patyčių prevencijos programa galbūt jau išaiškėjo optimalius laikotarpis, per kurį pasiekiamas geriausias rezultatas patyčių mažinimo procese?
– Optimalus laikotarpis, kurį mokykla turėtų įgyvendinti programą – pusantrų metų. Tačiau visos pastangos bus veltui, jei mokykla tiesiog nustos naudoti visas programos priemones. Nutraukus jos vykdymą po programos įgyvendinimo laikotarpio, paprastai per dvejus metus grįžtama prie to paties patyčių lygio. Tarkime, jei nevairuojame automobilio kasdien ar nekalbame angliškai, mūsų įgūdžiai slopsta. Tad galima sakyti, kad tas pats nutinka ir su mokyklų gebėjimu užkirsti kelią patyčioms.
Projekto „Saugios aplinkos mokykloje kūrimas“ metu daugiau kaip 700 Lietuvos mokyklų įgyvendino prevencines programas, padedančias mokiniams ugdyti socialinius ir emocinius įgūdžius, pvz., „Olweus“, „Zipio draugai“, „Antrasis žingsnis“, „Lions Quest“. Projektas finansuotas ES struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis.
