Dviejų dukterų – atlikėjos Gabrielės (20 m.), žinomos Vashos slapyvardžiu, ir pusketvirtų metų Angelos – motina kolekciją kaupti pradėjo vaikystėje: „Vienos lėlės man padovanotos, kitas ūgtelėjusi pati nusipirkau. Jų nėra daug, bet jos skiriasi nuo įprastinių žaislų – jos labiau dekoratyvios, suvenyrinės.“
Pirmąją lėlę V.Mauručaitė dovanų gavo vos gimusi. Tėvai mažamečio vaiko dydžio žaislą dukters garbei pavadino Viktorija. Tai – pirmoji lėlė, patekusi į atlikėjos kolekciją.
Tarp seniausių kolekcijos eksponatų – ir čekiška lėlė, kurią V.Mauručaitei, kai ji buvo aštuonerių, iš kelionės po Čekiją parvežė motina.
Vėliau dainininkei eksponatus pradėjo dovanoti draugai ir vyresnioji duktė. Viena brangiausių dovanų motinai – Gabrielės iš Danijos parvežtas trolis. Su seneliais viešėdama Skandinavijoje šį suvenyrą dukra, būdama devynerių, nupirko už savo sutaupytus pinigus ir labai saugojo, kad kelionėje nesudužtų. „Ši lėlytė man labai brangi emociškai“, – net ir užaugus dukrai prisipažino kolekcininkė.
Valydama dulkes nuo lėlių, jas kartais perkeldama iš vienos vietos į kitą V.Mauručaitė pastebėjo, kad eksponatai turi panašumų į ją. Akivaizdu, kad kai kurių lėlių veidai turi šeimininkės bruožų – raudonos lūpos, plati šypsena, putlūs skruostai ir juose atsirandančios duobutės, kai juokiamasi.
Lėlės tvarkingai išrikiuotos lentynoje. Būdama gerokai jaunesnė Viktorija ketino joms nupirkti specialų namą, bet vėliau atsisakė šios minties.
Juk būdama paauglė ji pradėjo dainuoti grupėje „Dinamika“, nebelikdavo laiko rūpintis lėlėmis.
Dukros su lėlėmis nežaidžia, nes viena per didelė, o kita jomis nesidomi, nes kolekcijoje nėra populiariosios Barbės.
„Kiekviena lėlė turi savo istoriją, primenančią, iš kur ir kodėl pas mane atkeliavo. Be to, kolekcija namams suteikia jaukumo“, – apie savo pomėgio rinkti lėles naudą pasakojo V.Mauručaitė.
