Guziukas įtarimų nesukėlė
Marijampolėje gyvenančios šeimos gyvenimas aukštyn kojomis apvirto vieną balandžio dieną. Kaip tvirtino mama, viskas įvyko atsitiktinai. Jonukas vakare gulėsi miegoti, o tėvelis Algaudas, paglostęs sūnui kairę ranką, užčiuopė guziuką. Jo dydis priminė vyšnios kauliuką.
Tada tėvams guziukas nesukėlė jokių įtarimų. Jie galvojo, kad dėl savo judrumo mažylis kažkur užsigavo. „Po kelių dienų su vyru nusprendėme nuvažiuoti pas gydytoją ir paklausti, ar negali būti Jonukui venų uždegimas. Mums buvo sunku patikėti, kad gali būti kažkas baisiau. Apie tai net negalvojome.
Šeimos gydytoja įtarė skilusį kauliuką, tačiau padaryta rentgeno nuotrauka to nerodė, todėl traumatologas nusiuntė į Kauno klinikas atlikti kraujo ir šlapimo tyrimus.
Jis sakė, kad nereikia skubėti, tačiau sunerimau ir po kelių dienų mes jau važiavome į Kauną. Keliavome visa šeima – su vyru, Jonuku ir mažąja Eglute, kuriai tada buvo vos dveji mėnesiai.
Po atliktų tyrimų gydytojai pasakė, kad mums reikės gultis į onkologijos skyrių. Tą akimirką žemė ėmė slysti iš po kojų, ėmiau verkti. Sūnus, matydamas, kad verkiu, ir pats ėmė graudintis. Jam buvo šokas, kad turės gulėti ligoninėje“, – su ašaromis akyse dėstė Inga.
Didžiausia parama – vyras
Šeimai buvo sunku patikėti, kad gyvenimas keisis akimirksniu. Inga, vos išėjusi iš gydytojo kabineto ėmė nerimauti, kaip reikės būti ligoninėje su Jonuku, jei ant rankų – vos poros mėnesių Eglutė.
Tačiau tada ji išgirdo palaikančius vyro žodžius. Jis buvo pasiruošęs gultis į ligoninę ir būti su sergančiu vaiku tiek, kiek reikės. „Onkologijos skyriuje labai slogi atmosfera. Praėjusią savaitę ten nuo smegenų vėžio mirė 14-metė mergaitė.
Mes labai norime, kad Jonukas pasveiktų ir tikime, kad taip bus. Tiesa, yra dar viena problema – medikai rado tam tikrus apkalkėjimus plaučiuose. Juos vadiname tiesiog taškučiais. Gydytojai kelia dvi versijas – jie gali būti dėl to, kad mažylis yra sirgęs plaučių uždegimu arba dėl to, kad vėžys ėmė plisti.
Būtent kaulų vėžys plinta į plaučius, tačiau aš tikiuosi, kad ši versija nepasitvirtins. Na nejaugi taip galėtų būti mano sūnui?
Kai artimieji sužinojo apie Jonuko ligą, nieks negalėjo patikėti – juk tai buvo vietoje nenustygstantis ir itin judrus vaikas. Iki paskutinės akimirkos galvojau, kad tas guzelis rankytėje – nepiktybinis augliukas, tačiau tai buvo piktybinės ląstelės“, – guodėsi moteris.
Aukojo pats, o dabar pačiam reikia pagalbos
Šiuo metu šeima namuose, tačiau po savaitgalio ir vėl turės važiuoti į klinikas, kuriose lauks trečioji chemoterapija. Po pirmosios penkiametis jautėsi labai prastai, jį nuolat pykino. Antrąją iškentė kiek lengviau, tačiau chemoterapijų padariniai matomi – išopėjusi burnytė, skruostukai.
„Šie mėnesiai mums tarsi košmaras, iš kurio negalime prabusti. Gera bent jau pabūti namuose – čia net sienos gydo. Aš matau, kad mažylio apetitas namuose gerėja, daug laiko gali leisti lauke.
Ir man namuose lengviau, nes galiu būti su Eglute ir Jonuku, nereikia niekam mažylės palikti.
Taip pat būnant namuose sumažėja ir išlaidų – juk kainuoja kasdieninės kelionės iš Marijampolės į Kauną.
Negailime ir geresnio maisto Jonukui, kuris taip pat daug kainuoja. Ateityje Jonukui bus reikalingos reabilitacijos ir vitaminai“, – pasakojo Inga.
Jonukas supranta, kad serga sunkia liga. Nors tėvai kaip įmanydami bandė slėpti nuo Jonuko tikrąją diagnozę, net prašė medikų apie tai nekalbėti greta vaiko, tačiau būdamas ligoninėje jis pats susižinojo apie savo ligą pasišnekėjęs su kitais vaikais.
Paradoksas – kol Jonukas buvo sveikas, niekada abejingai nepraeidavo pro aukų dėžutes. Tėvai jį nuolat ragindavo įdėti bent kelis centus ir paaukoti vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis. Dabar situacija kardinaliai pasikeitė – paramos ir pagalbos reikia pačiam Jonukui.
Visą informaciją, kaip padėti Jonukui, rasite čia.
