Ivetos ir Edvino pirmagimė pasaulį išvydo kitokia nei dauguma vaikų. Ir nors moters nėštumas buvo sklandus, dar gimdymo metu mergytei buvo sustojusi širdelė.
Pagimdė nekvėpuojančią mergytę
Nors po gimdymo praėjo daugiau nei keturi mėnesiai, Iveta, pasakodama apie savo gyvenimą, negali tramdyti ašarų.
„Visas nėštumas buvo sklandus. Esu labai atsakinga, todėl labai rimtai žiūrėjau į laukimo periodą. Dėl širdies operacijos, kuri man buvo kadaise atlikta, turėjau atlikti genetinius tyrimus. Jie nerodė jokių pokyčių.
Viskas, atrodė, ėjosi lyg per sviestą. Tiesa, pokyčiai prasidėjo 37-ąją nėštumo savaitę. Tada pajaučiau labai dažnus sąrėmius. Nuvykau į Marijampolės ligoninę. Medikai apžiūrėjo ir liepė važiuoti į Kauno klinikas. Esu po širdies operacijos, todėl, tikėtina, buvo įžvelgiama vienokia ar kitokia rizika.
Į klinikas vykau su mama ir vyru. Sąrėmiai buvo labai dažni. Po 12 valandų trūkusių sąrėmių, man buvo suleisti nuskausminamieji.
Po penkių minučių ėmė mažėti vaisiaus širdies tonai. Paklausus, kodėl taip vyksta, man buvo atsakyta, jog visa tai yra normalu.
Situacija pasikeitė, kai atėjo kita akušerė. Kai ji pamatė, kas vyksta, neslėpė išgąsčio, todėl pakvietė gydytoją. Man buvo padarytas echoskopas. Vaisiaus širdies tonai dar labiau ėmė mažėti. Po pusantros valandos buvo atlikta operacija. Gydytojai išėmė nekvėpuojančią mergytę su sustojusia širdimi“, – pasakojo marijampolietė.
Kovoja kiekvieną dieną
Nors moteris tvirtino, kad tokia klaida galėjo įvykti dėl atmestinų akušerės klaidų, vis dėlto net kelis kartus pokalbio metu ji pabrėžė, kad nenori nieko kaltinti, nes tiesiog tiki likimu. Su akušere dėl klaidos ji taip pat nesikalbėjo – tada ką tik pagimdžiusiai Ivetai rūpėjo tik mažylės gerovė ir sveikata.
Pirmosios trys paros buvo kritinės. Ji prisimena su vyru skaičiavusi kiekvieną išgyventą valandą. „Edvilei buvo įtariama daug ligų – širdies, kepenų ir blužnies padidėjimas. Jai sutrikęs kvėpavimas. Pirmus du mėnesius mergytė nemokėjo valgyti. Dabar ji prijungta prie dirbtinės plaučių ventiliacijos, kuri palaiko kvėpavimą.
Mes dėl mažylės sveikatos kovojame kiekvieną dieną. Matome kasdienius traukulius. Jie pasireiškia išsiplėtusiais vyzdžiais, sulaikomu kvėpavimu.
Edvilės raida atsilikusi. Ji vis dar nelaiko galvytės, nereaguoja į žaisliukus, beveik niekada nesišypso. Mums neleidžia pasiduoti tik tikėjimas, kad viskas bus gerai. Viskas tik medikų ir laiko valioje.
Visai neseniai kūdikiui atlikta operacija – įvesta tracheostoma. Tai chirurginiu būdu suformuota anga priekinėje kaklo dalyje, per kurią įkvepiamas oras patenka tiesiai į trachėją ir plaučius.
Vis bandau susitaikyti su tuo, kas vyksta. Išsiverkiu ir besišypsodama einu pas mažylę. Ji turi mane matyti stiprią ir su šypsena veide. Jai negalima matyti mano ašarų“, – tikino mama.
Geriausias ramstis – vyras
Labiausiai Iveta bijo, kad vieną dieną Edvilė pavargs kovoti. Moteris žino, kad kūdikio plaučiams sunku funkcionuoti, todėl, tikėtina, ji dar ilgai gulės prijungta prie plaučių ventiliavimo aparato.
Šeimą guodžia tai, kad mergytė gyva. Tėveliai džiaugiasi galėdami kartkartėmis Edvilę parsivežti į namus – ten jie šventė šv. Velykas, mamos ir tėčio dieną. Tada Iveta su Edvinu nesiliaudami mylavo ir globojo dukrelę.
„Kartais gali atrodyti, kad tik moterys yra stiprios ir gali būti šalia sergančių vaikų, tačiau tai nėra tiesa. Su manimi visą laiką būna ir mano vyras. Jis yra tikras optimistas, kuris geba mane paguosti net tada, kai nebebūna vilties. Žinau, kad jam sunku, tačiau vienas kitam neleidžiame pasiduoti“, – tikino moteris.
Norėdami prisidėti prie šios šeimos gerovės, tai galite padaryti čia.
