Tačiau jeigu kalbėti apie esmę, kultūringas žmogus visų pirma yra kūrybingas – t. y. pats prisidedantis prie kultūros kūrimo ir pažįstantis šios paveldą.
Ar negalia užkerta kelią vaiko kūrybiškumui reikštis? Tikrai ne. Negalia netrukdo ir vaiko gebėjimui suvokti kultūros objektus ir ženklus – jei tiktai mes, suaugusieji, neužkertame kelio savo pačių abejingumu, prietarais ir neišmanymu.
Būtent tokias kliūtis šalina projektas „Kaip dirbti su vaikas, turinčiais negalią, kultūros srityje“ , kurį plėtoja labdaros ir paramos fondo „ Algojimas“ kartu su partneriais – Lietuvos Kultūros taryba ir Nacionaline Dailės galerija (NDG). Projektas, apimantis keturis mūsų šalies miestus – Vilnių, Klaipėdą, Kauną, Panevėžį, yra dviejų dalių: seminaras kultūros darbuotojams bei kūrybinės dirbtuvės, kuriose dalyvauja ir vaikai.
Kultūros darbuotojų, susidomėjusių šiais mokymais, pirmąkart rengiamais Lietuvoje, netrūko, nors auditorijoje pirma buvo justi atsargumas, susivaržymas. Prisiminkim plačiai nuskambėjusį įvykį, kai iš vienos Vilniaus parfumerijos parduotuvės buvo išprašyta mergina su protine negalia: visuomenė reagavo jautriai, priversdama kaltininkus viešai atsiprašyti ir apgailestauti. O dabar įsivaizduokit muziejaus darbuotoją, nustėrusią prieš būrį vidun sugužėjusių specialiosios mokyklos auklėtinių... Ką daryti – krūtine uždengti neįkainojamus eksponatus, iš karto skambinti policijai ar skelbti sanitarinę dieną?
Anot mokymus vedusios lektorės, „Algojimo“ fondo vadovės Aušros Stančikienės, pradėti pažintį su negalia dera nuo ... savęs. Patyrinėkite asmeninį patyrimą priimant negalią: kokius jausmus jums sukelia susidūrimas su ja turinčiais ? Kas trukdo įsigyventi į kitokio žmogaus pasaulį, suprasti ir atliepti jo poreikius? „Įsidrąsinusiems seminarų dalyviams rūpėjo ne tik profesiniai dalykai, sulaukiau ir nepaprastai daug asmeninių klausimų :pasirodo kiekvieno aplinkoj, kaimynystėj, giminėj, ar netgi šeimoje yra asmenų su negalia, – sakė lektorė. – Galėjai justi, kiek dagu mūsų visuomenėje prisikaupė klausimų dėl įprastos laikysenos „geriau patylėsiu“ . Tiesa, kai kurie dalyviai tikėjosi labai konkrečių atsakymų, gatavų receptų, tačiau tokių čia būti negali. Šalia žinių čia turi vadovautis kūryba ir intuicija – kūrybiškai taikyti žinias bei perprasti savo paties baimes ir kitus jausmus“.
A.Stančikienė pastebi, kad, lyginant su sostine, kituose trijuose miestuose mokymų dalyviai buvo nuoširdesni, atviresni, labiau bendradarbiaujantys. O juk, apipusis lektoriaus ir auditorijos pasitikėjimas tokio pobūdžio mokymuose labai svarbus, gera atmosfera padeda įveikti vyraujančias baimes ir negalios stigmą. Seminaro dalyviai patys trumpam turėjo „prarasti“ regą, klausą, galimybę judėti, t. y. turėjo savo kailiu patirti, kaip mūsų pasaulyje jaučiasi žmogus su klausos, regos ar judėjimo negalia. O vėliau mokėsi išlikti ramūs, atviri, priimantys ir laisvai aptarnaujantys, nes tik tokiu atveju vaikas su negalia jausis priimtas ir bus pasiruošęs meno pajautai bei kūrybai.
Tiesa, ša prasme vaikų su negalia nevalia atskirti nuo kitų: jie lygiai taip pat domisi meno kūriniais ir patys gali kurti. Taip tvirtina Martyna Dindaitė, Algojimo padalinio „Pojūčių klinika“ ergoterapeutė.
„Dirbtuvės tikrai nusisekė – tai rodo ir vaikų reakcija, ir tėvelių atsiliepimai, susidomėjimas jomis socialiniuose tinkluose. Dalyvių galėjo būti ir daugiau, tačiau tai jau tėvų pasirinkimas, juk informacijos apie dirbtuves pakako, – pastebi Martyna. – Suprantu, vien jau apsilankymas galerijoje tėvams, auginantiems vaiką su negalia, yra nemenkas iššūkis, juk šios šeimos gyvena uždarai ir vengia viešų vietų. Tačiau čia visi buvo nuoširdžiai priimti, atsiliepta į vaikų, ir į tėvų lūkesčius. Dirbtuvių kuratoriai iš NDG Povilas Šnaras ir Eglė Nedzinskaitė buvo išradingi, gerai pasiruošę, o svarbiausia, patraukė vaikus. Galbūt tėvai to ir nepastebėjo, bet aš mačiau, kad vaikai, kurie neva „tik lakstė po galeriją“, staiga sustodavo susidomėję jei ne eksponatu, tai kitu vaiku. Buvimas draugėje jiems taip pat duoda daug naudos, ugdo visapusiškai. Tiesa, buvo ir nesusipratimų – tarkim, draudimas liesti kai kuriuos eksponatus, Tai vaikus klaidino (o juk jiems taip maga liesti, ypač skulptūras pačiupinėti, net pauostyti! ), o ir mes, suaugę, susipratome tik po kuratorių pastabos. Žinia, tokios galerijos taisyklės (pas mus dar yra muziejų, kur, anot jų darbuotojų, net kvėptelt į eksponatus nevalia), bet galbūt derėjo iš anksto atskirti neliestinus kūrinius arba išskirti juos tam tikru ženklu. Vaikams labai patiko priemonės, praplečiančios jų pajautos ribas: štai paveiksle pavaizduotas žvyruotas kelias, o šalia – pilna dėžė žvyro, kurį vaikai galėjo pajusti savo pėdutėmis.“
Magdalena Verseckas, projekto „Kaip dirbti su vaikas, turinčiais negalią, kultūros srityje“ koordinatorė, neabejoja jo nauda. „Didžiulis malonumas patirti, kad šie užsiėmimai tikrai naudingi. Dirbtuvės surengtos tikrai profesionaliai, naudota daug skirtingų priemonių ir metodų.
Taip, vaikams tai proga pažinti dailės kūrinius bei patiems pamėginti kurti, tačiau svarbu ir tai, kad galų gale buvo užduoti rūpimi klausimai apie negalią ir neįgalius žmones, išreikštos su tuo susijusios abejones ar baimes, sužinota, kaip dera bendrauti. Juk daugumai žmonių kontaktas su neįgaliaisiais yra tarsi kaip kontaktas su ateiviais. Švietimas šioje srityje labai reikalingas – šis projektas tai patvirtina. Šviesti derėtų įvairiausių profesijų atstovams – gydytojus, teisininkams, mokytojus, net ir autobusų vairuotojus“ , – įsitikinusi Magdalena.
Belieka pridurti, kad laikas plėsti savo pačių kultūringumą – mokytis ne tik priimti negalią, bet ir pripažinti ją turinčių vaikų gebėjimus. Autizmas netrukdo vaikui tapti puikiu dailininku, muzikantu, kompozitoriumi, poetu, o šių asmenų, nebūtinai profesionalų, kūryba stebina modernumu ir novatoriškumu. Žinomas šios srities ekspertas, vaikų psichiatras prof. V. Kasatkin savo pacientus vadina menininkais, nes jų žvilgsnis į pasaulį yra itin originalus, nesutelpantis į įprastus standartus.Net ir sunki, smarkiai apribojanti vaiką negalia negali sutrukdyti jam džiaugtis menu, muzika ar kitų kultūrine veikla.
Neįmanoma pamiršti, kaip „Algojimo“ vasaros stovykloje 13-metė Karolina – nekalbanti, surakintu kūnu, tegalinti judinti galvą ir akis – garsiai krykštavo stebėdama spektakliuką vaikams. O kai jos mama ryžosi išbandyti ebru piešimą, Karolina godžiai sekė akimis kiekvieną teptuko potėpį vandeny ir leipo iš laimės gavusi piešinį. Anot mamos, iš susijaudinimo dukra naktį net negalėjo užmigti.
Taip, kultūra jaudina mus iki sielos gelmių. Negalia tų gelmių nepaliečia, o per tą gelmę visi mes esame tampriai susiję. Jeigu kitokius nei įprasta vaikus matysime tik kaip vargšus bedalius arba kaip keistas, svetimas būtybes – ar mus pačius galima laikyti kultūringais žmonėmis?
