Socialinės darbuotojos specialybę turinti vilnietė Z.Tomilinienė prieš trejus metus su bendramintėmis įkūrė centrą, kuris teikia visapusišką – socialinę, psichologinę, materialinę, finansinę pagalbą moterims tiek nėštumo metu, tiek pirmuosius dvejus metus po gimdymo.
Taip pat padeda moterims po persileidimo, kūdikio netekties ir pasidariusioms abortą.
„Dažnai sprendimą nutraukti nėštumą moterys priima apimtos sumaišties, baimių, o aborto sukeltas psichologinis skausmas moterį gali kankinti dešimtmečius. Kai moteris pastoja, jai reikia padėti susigaudyti savyje, išsiaiškinti, ar baimės pagrįstos. Juk net ir darnioje šeimoje moteriai neduoda ramybės mintys apie ateitį ir būsimo vaiko sveikatą“, – įsitikinusi Z.Tomilinienė.
– Kaip kilo mintis įkurti tokioms moterims pagalbą teikiančią organizaciją?
– Kai susilaukiau trečio vaiko, labai džiaugiausi motinyste. Vieną saulėtą rytą vaikštant su kūdikiu lauke kaip žaibas iš giedro dangaus į galvą šovė mintis – kokia nors moteris dabar eina darytis aborto.
Panorau tokias moteris pasiekti ir prakalbinti. Ėmiau skaityti knygas, gilintis į krizinio nėštumo situaciją. Lietuvoje nebuvo organizacijos, kuri rūpintųsi nėščiosiomis.
Netrukus su bendramintėmis draugėmis nusprendėme viską išdėstyti ant popieriaus – parašėme projektą, susidėjome tuomet po 100 litų (beveik 30 eurų) ir pas notarą patvirtinome naujos organizacijos įstatus, įkūrėme internetinį portalą neplanuotasnestumas.lt.
Šiuo metu visoje Lietuvoje turime apie 66 įvairių specialybių savanorius – ginekologus, psichologus, socialinius darbuotojus, teisininkus ar tiesiog mamas, kurios pačios augina vaikus ir nori padėti kitoms pagimdžiusioms moterims, ypač vienišoms.
– Kuo padedate?
– Pagalbą teikiame nėštumo metu ir porą metų po gimdymo. Pirmiausia suteikiama psichosocialinė konsultacija, kai moteris kreipiasi išsigandusi, kad neplanuotai laukiasi.
Vėliau moteris kas savaitę gali gauti nemokamas psichologo konsultacijas, specialistai padeda sutvarkyti socialinių pašalpų, garantijų klausimus.
Padedame susirasti gyvenamąją vietą, jei moteris yra varoma iš namų dėl to, kad laukiasi.
Kartais laikinai apgyvendiname savanorių šeimose, kurios gyvena dideliuose namuose ir priima nėščiąją ar ką tik pagimdžiusią moterį kurį laiką pagyventi. Vėliau jai padedame susirasti būstą.
Taip pat surenkame naujagimio kraitelį, kuriame būna ir vežimėlis, ir rūbeliai, ir sauskelnės. Jei reikia, jų visus metus galime duoti nemokamai.
– Kas gi jus finansuoja?
– Rengiame įvairius projektus, akcijas. Pavyzdžiui, pernai vienos akcijos metu žmonės paaukojo sauskelnių už 4 tūkstančius eurų ir galėjome jas visus metus dalinti.
Mus remia keli užsienio fondai, keletą tūkstančių eurų per metus skiria Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, žmonės remia mūsų projektą per „Aukok“ portalą. Atsirado įmonių ir privačių rėmėjų, kurie kas mėnesį mūsų organizacijai paaukoja įvairias sumas.
Bendradarbiaujame su „Caritas“, psichikos sveikatos centrais ir visuomenės sveikatos biurais, ligoninėmis, poliklinikomis, mokyklomis. Finansinę pagalbą teikiame toms moterims, kurios priklauso nuo vyro ar tėvų ir jie ją verčia darytis abortą, o ji nenori, bet svarsto dėl pinigų stygiaus.
Mes parodome moteriai, kad ji neliks viena. Kai kurios net praėjus daugiau nei dvejiems metams kreipiasi į mus ir žino, kad padėsime.
– Kada moterims reikia didžiausios pagalbos?
– Pačioje pradžioje, kai moterį apima neplanuoto nėštumo krizė. Kai gimsta vaikas, moteris gauna daug energijos ir tikėjimo, kad ji sugebės auginti. Priglaudus kūdikį prie savęs moterį apima tokia palaima, kad ji atranda savyje tokių resursų, kokių neįsivaizdavo turinti.
Pastebėjau, kad jei moteris atsilaiko prieš giminės, vyro ar kitų šeimos narių spaudimą dėl aborto, ir artimieji, pamatę vaiką, pajunta emocinį ryšį, pradeda domėtis naujagimiu.
Kartais dar moters nėštumo metu vyrai susitaiko su būsima tėvyste, nors ir nenoriai. Vyrus gąsdina atsakomybė visam gyvenimui.
– Kokia jūsų istorija? Jūs pati pagimdėte būdama jauna?
– Mano vyriausiam vaikui – 10 metų, viduriniam – 8-eri, o jauniausiam – 5-eri. Svajojome apie didelę šeimą, visų vaikų norėjome.
Vieną kartą patyriau persileidimą. Supratau, koks skausmas netekti vaiko.
– Ką jautėte netekusi vaiko?
– Mane prislėgė stiprus netekties, neišsipildžiusių svajonių jausmas. Labai skaudėjo širdį, daug verkiau. Iškilo abejonė savimi. Klausiau savęs, kodėl tas vaikelis neatėjo į šį pasaulį?
Iš tikrųjų daugelis moterų taip jaučiasi po persileidimo.
Po aborto moterį aplanko kitas jausmas – kaltės. Prieš nutraukdama nėštumą ji būna įsitikinusi, kad kūdikiui geriau neateiti į šį pasaulį – esą būna viską apsvarsčiusi.
Bet kai pasidaro abortą, moteris viską pamato visai kitaip. Tada protą nugali širdis. Ji ima suprasti, kad ten buvo jos vaikas, nors ir labai mažas.
Dabar jos įsčios – tuščios. Tai turbūt baisiausias jausmas moteriai. Tiek po aborto, tiek po persileidimo. Moterį aplanko gedulas.
– Ką jums pasakoja moterys, jau pasidariusios abortą?
– Dažnai bando atsukti laiką, galbūt ieškoti kaltų. Jas apima bejėgiškumas, kad nieko nebegali pakeisti.
Jos turi susitaikyti su tuo faktu ir gyventi toliau. Bet sunku. Tad kreipiasi į mus. Matome jų skausmą ir nusivylimą.
Skambino viena moteris, norinti skirtis su vyru, nes jis privertė pasidaryti abortą, ir ji nenori daugiau su juo gyventi, nors turi dar du mažus vaikus.
Pakviečiau ateiti pasikalbėti ir išgirdau, kad ji turėjo didelių abejonių. Jie su vyru turėjo visas sąlygas, tačiau išsigando netikėtos žinios, gydytoja irgi bijojo dėl per mažos pertraukos tarp nėštumų.
Ji taip pat norėjo daugiau laiko skirti jau turimiems vaikams. Tačiau po aborto moteris į juos negali žiūrėti, jaučiasi kalta, nes atrodo, tarsi vaikai matytų, ką ji padarė.
Moteris po savaitės atėjo kartu su vyru. Jie ėmė gailėtis, kad neatėjo pas mus prieš abortą. Net vyras sakė – jei būtų žinojęs, kad žmona taip kentės, jokiu būdu nebūtų skatinęs nutraukti nėštumo.
Informacijos stoka, kas būna po aborto, pakiša koją.
10 savaičių vaikelis mamos pilve jau turi unikalius pirštų atspaudus.
– Kiek moteriai reikia laiko susitaikyti su tuo, kad ji pasidarė abortą?
– Jei tą skausmą moteris bando paslėpti, jį nustumti giliai, jis anksčiau ar vėliau vis tiek prasiveržia. Būna, kad į mus kreipiasi moterys, kai po aborto būna praėję jau 10 metų.
Jei moteris nesusitaiko su savo vaiko gyvybės nutraukimu, tai gali smarkiai paveikti santykius su vyru, vaikais ir, aišku, su savimi. Abortas paveikia moters savivertę.
– Kokio amžiaus ir kokios socialinės padėties moterys dažniausiai kreipiasi į jus?
– Labai įvairios. Nuo 14 metų iki pensinio amžiaus, kurios prieš kelis dešimtmečius buvo pasidariusios abortus. Ir ne tik vienišos ar iš socialinės rizikos šeimų, bet ir iš pasiturinčių, išsilavinusių, tvarkingai bei darniai gyvenančių.
Moterims iš pastarųjų šeimų žinia apie nėštumą sujaukia planus ir pasėja nerimą, ar tikrai ji susitvarkys su būsimu antru, trečiu ar ketvirtu vaiku.
Buvo atvejis, kai kreipėsi moteris, svarstanti nutraukti nėštumą, nors jis buvo planuotas. Bet kai sužinojo, kad laukiasi, ją apėmė panika. Ji pati nustebo.
Išsiaiškinome, kad pirmas gimdymas buvo sunkus jų šeimai, vaikas gulėjo reanimacijoje. Pastojus jai viskas iškilo iš atminties.
Tačiau moteris sėkmingai laukiasi ir toliau lanko psichologo konsultacijas.
Ji prisipažino, kad tą dieną, kai atėjo pas mus, rankoje jau turėjo siuntimą daryti abortą.
– Sulaukiate ir vyrų. Jie pas jus už rankos atveda savo moteris ar kreipiasi ir vieni?
– Dažnai skambina jauni vyrai. Vieni būna išsigandę, kad jų draugės laukiasi. Kiti nori pasikonsultuoti, kaip jiems sužinoti, ar iš tikrųjų jo mylimoji laukiasi.
Treti nori, kad draugė gimdytų, tačiau bijo, prašo patarimų, kuo galėtų padėti savo būsimo vaiko motinai. Kiti vyrai kreipiasi, nes nori, kad jų moterys pasidarytų abortą. Jie tikisi, kad mes galėsime tai atlikti.
Pasitaiko tokių, kurie skambina, kai nėštumą nutraukti jau būna gerokai per vėlu – pavyzdžiui, 16 savaitę. Sako: pasikeitė mūsų gyvenimo sąlygos ir finansinė padėtis.
Tokiu atveju pasikviečiame porą pasikalbėti, kuo mes galime padėti – gal vaikiškais daiktais, psichologiniu palaikymu ar finansine parama.
– Kokias dramatiškiausias istorijas atsimenate?
– Moteris pastojo, o jos draugas, supykęs, kad ji nesutinka darytis aborto, išvarė ją iš namų su vienu krepšiu rankose. O ji nori vaiko, bet nežino, kur eiti. Nėra tėvų, pas kuriuos galėtų prisiglausti. Mes jai iškart suradome namus, kur ji galėjo laikinai apsistoti.
Į mus kreipėsi kelios prostitucijos aukos. Jos buvo išnaudojamos, net nežinojo, nuo kurio kliento pastojo. Bet jos norėjo gimdyti ir dabar myli savo vaikus, jie jas išlaisvino iš sekso vergijos.
– Ar yra buvę, kad būtų iškilusi rizika moters gyvybei?
– Viena jauna mergina kreipėsi į mus būdama nėščia 16 savaitę. Ji norėjo pasidaryti abortą, tačiau jau buvo per vėlu. Ji ėmė grasinti, kad kitu atveju nusižudys – palįs po mašina.
Ji nenorėjo su mumis kalbėti telefonu, bet keletą valandų su ja susirašinėjome. Situacija buvo tragiška – ją buvo palikęs vaikinas, kuris turėjo vesti.
Galiausiai ji nustojo rašyti. Buvo neramu, nežinojau, kas nutiko. Tačiau po pusės metų ji atsiuntė mums nuotrauką, kurioje laiko savo kūdikį. Padėkojo mums, kad jai padėjome, kai buvo sunkiausia.
– Kaip pati išgyvenate panašias istorijas? Ar jos jūsų nepersekioja atmintyje?
– Kai pradėjau dirbti šį darbą, kiekvieną atvejį priimdavau giliai į širdį, tačiau supratau, kad toliau taip neįmanoma. Per sunku. Juk turiu savo šeimą.
Ilgainiui išmokau atsiriboti – suteikti pagalbą, tačiau neprisiimti atsakomybės už sprendimą.
– Ar jūsų organizacija žmonės nebando naudotis?
– Pasitaiko. Būna, kad suteiki žmogui pagalbą, o jis nori dar ir dar. Ir dar lieka nepatenkintas, nes apskaičiavo, kad jo kaimynei davėme daugiau. Žmogaus godumas kartais beribis.
Tokiais atvejais duodame ne tiek, kiek jis prašo, bet tiek, kiek jam reikia toje situacijoje.
Būna ir tokių moterų, kurios renkasi net vežimėlio spalvą. Norisi žmonėms padėti, tai darome atvira širdimi, bet kartais reikia užbrėžti ribas. Mūsų tikslas yra padėti moteriai atrasti galimybių pačiai susitvarkyti gyvenimą.
