Pastaruoju metu Rojus beveik neserga, jis atsparus virusams, o vyresnis jo brolis kasmet suserga įvairiomis peršalimo ligomis net po kelis kartus. Rojui tai negresia, nes mėgsta maudytis po šaltu dušu ir grūdintis.
Kasmet Lietuvoje anksčiau nei 37-ąją nėštumo savaitę gimsta apie 2 tūkstančius vaikų. Kuo mažesnis naujagimis, tuo didesnė tikimybė, kad jis mirs arba turės negalią.
Didžiausia rizika yra mažyliams, kurie gimė anksčiau nei 28-ąją nėštumo savaitę ir sveria mažiau nei 1 kilogramą.
Socialinės darbuotojos profesiją įgijusi L.Volungevičienė neslėpė, kad ilgą laiką kaltino save. Ji svarstė, kad gal ko nors nepadarė, gal reikėjo labiau saugotis nėštumo metu.
Vėliau suprato – ne jos kaltė, kad Rojus atėjo anksčiau, nei buvo numatyta. Todėl moteris prisimena gerus dalykus, o blogus stengiasi ištrinti iš atminties.
Lina nieko nenorėtų keisti savo gyvenime, nebent tai, kad jos sūnus daugiau nekentėtų fizinių skausmų. Prisiminus sunkias dienas moterį iki šiol krečia drebulys, jai atrodo, tarsi viskas vyko vakar.
Reanimacijoje – lyg pragare
2011-ųjų gruodžio 31-ąją, Naujųjų metų išvakarėse, Lina atsidūrė ligoninėje dėl kraujavimo, nėštumo metu jai buvo nustatyta eklampsija. Tai – sunki būklė, kuri išsivysto padidėjus kraujospūdžiui.
Medikai stengėsi išsaugoti nėštumą, bet po kelių parų, sausio 4-osios rytą, pripažino, kad laukti ilgiau neįmanoma, – grėsė pavojus ne tik vaisiaus, bet ir nėščiosios gyvybei.
Skubiai atlikus cezario operaciją kaunietė dar septynias paras praleido reanimacijoje. Ji prisimena žodžius, kuriuos ištarė viena gydytoja: „Jei pamatysite, kad aš ateinu, vadinasi, vaikelio nebėra.“
Septynios paros, praleistos reanimacijoje, gimdyvei atrodė kaip pragaras, nes neturėjo jėgų atsikelti ir nueiti pas savo sūnų.
Lina taip pat sunkiai sirgo ir kai kuriuos dalykus prisimena kaip per miglą. Ji smarkiai nerimavo, kad tik gydytoja nepasirodytų ir nepraneštų blogos žinios. Kai moteris šiek tiek sutvirtėjo ir galėjo aplankyti sūnų, pasidarė lengviau.
Bet niekas ligoninėje nematė Linos verkiančios – ji stengdavosi susivaldyti, nepulti į ašaras. Pas sūnų eidavo žvali ir besišypsanti. Moteris išsiverkdavo tik tada, kai išeidavo į tujomis apaugusį ligoninės kiemą.
Per tris pirmąsias savaites Rojui buvo atliktos trys operacijos – jų prireikė, nes berniuko žarnynas buvo suaugęs.
Vėliau laukė dar daugiau netikėtumų – dukart išsivystė sepsis. Rojus vėl stengėsi atsilaikyti ir jam pavyko. Tada laukė dar trys operacijos – per vieną šoną buvo išvesta stoma.
Naujagimių reanimacijoje berniukas gyveno šešis mėnesius, vėliau buvo perkeltas į vaikų reanimaciją, ten prabėgo dar du mėnesiai.
Ir tada įvyko stebuklas – plaučiai subrendo, ir berniukas galėjo savarankiškai įkvėpti oro.
Kai po aštuonių mėnesių Rojus iš ligoninės buvo išleistas į namus, jis svėrė 1230 gramų – maždaug trečdalį tiek, kiek vidutiniškai sveria ką tiktai gimęs naujagimis.
Lina ilgai būgštavo, kad jos sūnui kas nors neatsitiktų. Daug laiko ligoninėje praleidusi moteris girdėjo ne vieną prognozę, kas gali laukti Rojaus.
Buvo dienų, kai gydytojai pripažino: yra tik du procentai, kad berniukas gyvens.
Vėliau medikai pasakojo Linai, kad Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose per pastaruosius du dešimtmečius Rojus buvo vienintelis, kuris liko gyvas, nors gimė mažiau nei pusės kilogramo svorio.
Paliko vyras
Grįžusi su sūnumi namo moteris nesiskundė, kad jai sunku, nes daug ko buvo išmokusi slaugydama mažylį ligoninėje.
Tačiau ji neturėjo su kuo pasitarti, nes dar negimus Rojui liko viena – išsiskyrė su vaiko tėvu.
Šis vyras žinojo apie sudėtingą situaciją, bet nė karto neatėjo į ligoninę aplankyti savo sūnaus. Taip elgėsi ne tik jis.
Net Linos artimieji nelabai suprato, kas vyksta. Visi buvo priblokšti, nes nerado atsakymo, kuris paaiškintų, kaip galėjo atsitikti, kad vaikas gimė toks mažas.
Netgi Linos brolis, lankydavęs ją ligoninėje, sakydavo: „Lina, būsiu pas tave, bet nenoriu eiti pas mažutį.“
Didžiausia kaunietės atrama buvo vyresnysis sūnus Benas, kuriam dabar 13 metų. Kai Rojus gimė, jam buvo aštuoneri.
Jis išrinko broliui Rojaus vardą ir jis greitai prigijo.
Prižiūrint Rojų Linai nebuvo laiko galvoti apie kitokias pareigas, nes visos mintys sukosi vien apie jį.
Vyresnysis sūnus nelankė pirmos klasės, nes nebuvo kam jo vežioti į mokyklą. Už pirmą klasę jis atsiskaitė mokslo metų pabaigoje.
Lina negalėjo nė minutės būti be Rojaus. Didelę emocinę paramą ji jautė iš Kauno klinikų darbuotojų, jai padėjo psichologas, socialinis darbuotojas.
Bendraudama su šiais specialistais moteris galėjo kur kas atviriau negu su savo artimaisiais pasikalbėti apie skaudulius.
Lina puikiai supranta panašaus likimo moteris. Kaltės jausmas, baimė, kad kas nors gali nutikti, – dėl šių priežasčių ne vienai motinai norisi dieną naktį būti šalia savo vaiko.
„Kiek esu lankiusi kitas moteris ligoninėje, kurios susilaukė neišnešiotų vaikų, įsitikinau, kad gelbėja begalinė meilė ir buvimas šalia vaiko“, – prisiminė Lina.
Ji žino skaudžią tiesą – gimus neišnešiotam naujagimiui subyra ne viena šeima. Jei jauni tėvai ištveria tokį smūgį ir sutelkia savo jėgas, būna lengviau, bet ne visiems pavyksta atsitiesti po tokios traumos.
Kaunietė apgailestavo, kad neretai žmonės iššvaisto savo jėgas smulkmenoms, o neišnešioti naujagimiai turi kur kas didesnį tikslą – jie iš visų jėgų kabinasi į gyvenimą, tik jiems reikia padėti.
Šiuo metu L.Volungevičienė dar neįsivaizduoja, kad galėtų dirbti. Kol sūnus buvo gydomas ligoninėje, jai nereikėjo daug kuo rūpintis. Tačiau išėjusi iš ligoninės kaunietė turėjo smarkiai kovoti, kad Rojus būtų tinkamai prižiūrimas. Jam nustatyta antra neįgalumo grupė, nes vienos akies nervai nėra normaliai išsivystę.
Viena akimi Rojus mato labai prastai. Kai moteris atvyko registruotis pas šeimos gydytoją, ji buvo sutrikusi, nes nežinojo, kuo galėtų padėti. Per savo praktiką ji pirmą kartą susidūrė su neišnešiotu naujagimiu.
Kaunietė kartu su sūnumi dažnai vyksta aplankyti medikų, kurie daug padarė, kad Rojus liktų gyvas. Medikai dažnai paima berniuką už rankos ir nusiveda į skyrių, kur inkubatoriuose gydomi neišnešioti naujagimiai.
L.Volungevičienė vyksta į ligoninę kaip į namus, nes sunkiausią gyvenimo akimirką Kauno klinikos ir buvo jos antrieji namai.
Neišnešioti vaikai visą laiką lieka „neišnešioti“
Neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ vadovė Asta Radzevičienė pripažino, kad Lietuvoje būtina sukurti nacionalinę neišnešiotų vaikų, mažiausiai iki jie taps mokyklinio amžiaus, profilaktinės stebėsenos sistemą, kuri apimtų ne tik didmiesčius, bet ir regionus.
Pirma laiko gimęs žmogus ir vėliau gali susidurti su įvairiais sveikatos sutrikimais net ir būdamas suaugęs. Vokietijoje atlikti tyrimai patvirtino, kad tam tikra prasme gimę neišnešioti vaikai dažnai visą gyvenimą lieka „neišnešioti“.
A.Radzevičienė ragina įdiegti ir stiprinti pirmalaikio gimdymo prevencijos sistemą. Iš socialinio darbuotojo, psichologo ir kitų sričių specialistų sudaryta komanda turėtų veikti ginekologijos, akušerijos centruose ir neišnešiotų naujagimių skyriuose.
Dar vienas svarbus žingsnis – įsteigti šeimų mokomąjį centrą, kur jauni tėvai galėtų pasisemti žinių apie neišnešiotų naujagimių priežiūrą, maitinimą, jų raidą.
Tokiems vaikams būtina nemokama reabilitacija, pagal specifinius poreikius jie turi gauti klausos aparatų, ortopedinių batų.
Neišnešiotiems vaikams reikia padėti pritapti darželyje, mokykloje. Iki šiol Lietuvoje tokie vaikai nurašomi ir siunčiami į specialiąsias mokyklas. Tuo metu Vokietijoje ir Skandinavijoje pirma laiko gimusiems vaikams skiriamas papildomas pedagogas ir jie gali lankyti normalią mokyklą.
Didinti tėvystės ir motinystės išmokas, garantuoti lankstesnes tėvystės atostogos – tokios valstybės pagalbos turėtų sulaukti ir šeimos, auginančios neišnešiotus naujagimius.
Skaičiai ir faktai
Išvydę pasaulį anksčiau nei 37-ąją nėštumo savaitę naujagimiai vadinami neišnešiotais, jiems gresia didesnė mirties, ūminių ir lėtinių ligų, įvairių raidos sutrikimų rizika.
Lietuvoje mažiausias gimęs ir sėkmingai užaugęs naujagimis svėrė vos 450 gramų, o mažiausias – gestacinio amžiaus – naujagimis gimė 22 savaičių.
Ypač mažo gestacinio amžiaus (22–27 savaičių) naujagimiai sudaro 0,4 proc. visų šalyje gimusiųjų ir 5–8 proc. visų neišnešiotų naujagimių.
Tokiems vaikams neretai nustatoma įgimta pneumonija, anemija, širdies veiklos sutrikimai, įgimta infekcija, kraujosruvos smegenyse, jiems gresia aklumas, mažakraujystė, įvairios ligos.
