Vėliau pasiaiškina tai padarę netyčia, ir viskas tarsi pasimiršta. Lyg to būtų maža, mokyklos administracija, pasak nukentėjusiųjų, ragina aukas atsiprašyti tų, kurie prieš jas pakėlė ranką.
Vis dėlto tokie dalykai niekada neišsitrina nei iš smurtą ir patyčias patiriančių moksleivių, nei iš jų tėvų atminties.
Tėvų manymu, problema kyla dėl to, kad agresyviai besielgiantys berniukai atėję iš Jiezno vaikų globos namų ar augantys, galimai, socialinės rizikos šeimose.
Mamos sukilo: mokykloje – palaida bala
Tokius kraupius dalykus papasakojo dvi dukras – neįgalią ketvirtokę Urtę ir itin gerai besimokančią septintokę – auginanti Jiezno gyventoja Erika Palšauskaitė-Švenčionienė.
Pati pedagoginį išsilavinimą turinti moteris papasakojo, kas šiuo metu slegia Jiezno gimnazijos bendruomenės narius, ir su nerimu klausė, kodėl vaikai, norintys ateiti į mokyklą mokytis ir siekti geriausių rezultatų, yra koneveikiami.
Ji atvirai papasakojo apie tai, ką per ketverius metus patyrė jos neįgali mergaitė, lankydama Jiezno gimnaziją.
Jai antrino ir sveiką mergaitę, Urtės bendraklasę, auginanti Greta Šidlienė, kuri prisiminė, jog praėjusiais metais du berniukai per prievartą nusivedė jos mergaitę už spintos ir pradėjo ją per jėgą bučiuoti.
Ji iki šiol negali pamiršti šio skaudulio ir pabrėžia, jog mokyklos administracija su direktore bei socialiniais darbuotojais ir psichologais priešakyje privalo kovoti su tokiu elgesiu ir moksleivių veiksmais.
Pamokos metu pargriovė mokytoją
Kantrybės taurė E.Švenčionienei persipildė tada, kai vos prieš kelias dienas pamokų metu vienas septintokas, vyresnėlės dukros bendraklasis, pastūmė mokytoją.
„Pamokos metu septintokas, paprašytas mokytojos pasidėti mobilųjį telefoną, nereagavo.
Mokytojai ištiesus ranką jį paimti, jis pargriovė ją tarp suolų, smūgiavo ir išvadino žeminančiais žodžiais.
Klausiau dukros, kodėl nepuolė padėti mokytojai, tačiau ji tepasakė, jog, pamačius moksleivio įniršį ir veido išraišką, pabijojo.
Trūksta žodžių – kas apgins mokytoją, kuri liko sutrypta ir pažeminta? Ką mato mūsų mokyklos vaikai ir ar jiems saugu joje?“ – susijaudinusi klausė Erika.
Naujienų portalui Lrytas.lt susisiekus su išplūsta ir pargriauta mokytoja Alvyra Lisauskiene, ši patvirtino tokį faktą ir papasakojo, kaip šiuo metu jaučiasi.
„Man dabar reikia pačiai susivokti, kas įvyko ir kodėl įvyko. Mokykloje imamasi visų įmanomų priemonių, sprendžiamas šis atvejis. Į darbus po įvykio jau grįžau.
Tai buvo emocinis vaiko išsiliejimas. Kad vaikas turi problemų, nieko keisto – visose mokyklose yra tokių vaikų. Jam reikia kvalifikuotų specialistų pagalbos. Turime Vaiko gerovės komisiją mokykloje.
Čia skiriamas ypatingas dėmesys tokiems vaikams“, – kalbėjo mokytoja.
Ji pritarė, kad pedagogai turi būti gerbiami, tačiau pastebėjo, kad, deja, aukščiau visko yra keliamos vaikų teisės, bet ne pareigos. „Su malonumu pereičiau į kitą darbą, tačiau aš gyvenu provincijoje ir esu tokio amžiaus (58), kad tikrai nerasiu kito darbo.
Turiu gebėjimų įvairiose srityse, tačiau dirbu pedagoge visą gyvenimą.“
A.Lisauskienė itin diplomatiškai kalbėjo apie susidariusią situaciją. „Seniai dirbu, žinau tą vaiką, kadaise mokiau jo mamą. Aš negaliu kaltinti vaiko, kad jis yra toks, o ne kitoks. Vien darbas nepadės – čia reikia viso komplekto – ir mokytojų, ir psichiatrų pagalbos.
Po įvykio buvau susitikusi su vaiku. Aš tą pačią dieną pabučiavau jam į skruostą ir pasakiau, kad nepykstu už tai, ką jis padarė. Paprašiau, kad pažadėtų, jog daugiau taip nesielgs. Mano manymu, malonė duoda daugiau naudos negu baudos“, – kalbėjo pedagogė, kuri, net praėjus kelioms dienoms po įvykio, tikino negalinti atsigauti.
Primušė neįgalią mergaitę
Tai – ne vienintelis atvejis, kuomet Jiezno gimnazijoje kyla problemos dėl itin aktyvių ir dėmesio ištroškusių vaikų. Paprastai tokie, kuriems šeimose trūksta dėmesio ir meilės, savo pyktį ir širdgėlą išlieja ant silpnesnių ir labiau pažeidžiamų bendraklasių.
E.Švenčionienė papasakojo apie savo neįgalios ketvirtokės dukros integraciją į mokyklą ir nuolat patiriamas patyčias bei smurtą.
Taip pat ji prisiminė, kad nuo pat pirmosios klasės, kai Urtė ėmė lankyti gimnaziją, su bendraklasiais mokytojai ir psichologai nė karto nebendravo ir neaiškino, kaip reikėtų elgtis su negalią turinčia mergaite.
„Mergaitei – cerebrinis paralyžius. Ji yra lėtesnė už kitus, jai sunkiau judėti. Ji greičiau pavargsta, sunkiai susikoncentruoja. Kai susijaudina, jos veide atsiranda įvairios grimasos – nukąra liežuvis, persikreipia veidelis.
Tai vaikas, kuriam labai patinka prieiti prie kitų ir apsikabinti, demonstruoti meilę bei šilumą.
Visai neseniai du bendraklasiai koridoriuje ją pastūmė, ėmė spardyti, trenkė su kuprine. Ji kone keturiomis nuo jų pabėgo į mergaičių tualetą ir man paskambino.
Aš buvau pakraupusi dėl to, kas įvyko. Nuėjau į mokyklą, kalbėjausi su tais dviem berniukais.
Pasakiau jiems, kad jie pasielgė gyvuliškai, kad negalima žeminti ir tyčiotis iš mergaičių, o jie tesugebėjo vėliau iškelti klausimą, ar galėtų mane paduoti į teismą dėl to, kad juos pavadinau gyvuliais, žeminančiais neįgalią mergaitę.
Kitą dieną, lyg netyčia, vienas iš tų pačių berniukų per kūno kultūros pamoką jai su kamuoliu trenkė per veidą.
Tada ji tiesiog nespėjo pagauti kamuolio, todėl gavo skaudų smūgį. Negaliu sakyti, kad jis taip padarė tyčia, bet mergaitės veidas pasruvo krauju.
Čia iškilo dar viena problema – mokytoja net nepagalvojo, kad man reikėtų apie tai pranešti, kol pati mergaitė, pasibaigus pamokai, man paskambino.
Mokytoja tik numojo ranka pasakiusi, kad nieko baisaus neįvyko.
Jos akimis, gal ir nieko baisaus, tačiau mano mergaitei – židininė epilepsija, todėl jai bet kada galėjo prasidėti priepuolis“, – kalbėjo mama ir pridūrė, kad jos dukra, bendraudama su tokiais bendraklasiais, ir pati pastebimai tampa žiauresnė, piktesnė, labiau užsidariusi savyje.
Tokiu būdu, pasak mamos, mergaitė taikosi prie aplinkos, kad nebūtų nuolat drabstoma purvais.
„Po istorijos, kai Urtė buvo pastumta ir apspardyta berniukų, buvome pasikalbėti su direktore ir mokytoja. Jos paklausiau, kokios bus permainos klasėje, o ji atsakė, kad Urtė atsiprašė klasės draugų.
Nesupratau, kodėl taip įvyko – juk ji yra auka. Man buvo paaiškinta, jog taip buvo pasielgta bendru nutarimu – Urtė atsiprašė bendraklasių, o tada jie, atleidę mergaitei, irgi atsiprašė.
Aš nesupratau, kodėl auka turėtų atsiprašyti visos klasės, kad pati buvo pastumta ir mušama?
Urtė man paaiškino kitaip negalėjusi pasielgti, nes direktorė jai esą taip liepė. Urtė labai nuoširdžiai pasakoja apie savo išgyvenimus – mano širdis verkia klausant visko, ką ji pasakoja.
Po įvykio direktorė aiškino, jog Urtė nebuvo mušama, o tik berniukų „priliesta“ kojomis ir kuprine.
Man dar sakė, kad Urtė, tariamai priliesta, šypsojosi. Bet tokia yra neįgalaus vaiko reakcija – ji šypsosi, o paskui verkia. Ji dėl savo neįgalumo kartais rodo ir tam tikras veidelio grimasas, tačiau jos jai susiformuoja natūraliai – jos veidelis yra kitoks ir ji ne visada gali kontroliuoti savo mimikas.
Jai saugiausia – mergaičių tualete. Ten jos niekas neskriaudžia, ji ten gali ramiai man paskambinti ir papasakoti, ką patyrė“, – kalbėjo mama.
Sausio 11-ąją ji dar kartą susisiekė su naujienų portalu Lrytas.lt ir pranešė, kad sausio 10-ąją vienas bendraklasis Urtei trenkė per veidą.
„Vakar, kai vaikai buvo palikti vieni, vėl įvyko incidentas. Urtė buvo pastumta, jai trenkė per veidą. 10 metų stengiamės padėti dukrytei sveikti ir atsistoti ant kojų. Esu bejėgė prieš žiaurią sistemą. Negaliu apginti dukrytės. Man labai skaudu“, – kalbėjo susijaudinusi mama.
Berniukai per prievartą bučiavo trečiokę
Visą šią situaciją puikiai žino ir dar vienos ketvirtokės mama – G.Šidlienė. Ji prisiminė prieš trejus metus džiaugusis Jiezno gimnazija. Nors tada ir buvo patyčių, vis dėlto viską buvo galima išspręsti.
„Mano mergaitės – stiprios ir sveikos. Viena – antrokė, kita – Urtės bendraklasė ketvirtokė.
Šiais metais mokykloje – palaida bala. Jeigu vaikai nepritampa prie tų, kurie tyčiojasi, neįstoja į jų draugiją, tampa patyčių objektais.
Mano ketvirtokė dukra – aukšta ir lieknutė. Jai visada sunku sportuoti kūno kultūros pamokoje. Ji dažnai grįžusi verkdavo, kad iš jos vaikai tyčiojasi, vadina ją lėtapėde, juokiasi, kad nemoka vienų ar kitų dalykų.
Mes savo vaikus pusdieniui patikime mokytojams, kurie vaikams atstoja mamą. Jei esi kompetetingas pedagogas, turi ir per pertrauką matyti, ką daro vaikai, užkirsti kelią patyčioms.
Praėjusiais metais vaikai pasinaudojo proga, kad mokytoja išėjo iš klasės, ir nusprendė mano mergaitę nusitempti už spintos ir per prievartą pabučiuoti. Vienas laikė rankas, o kitas bučiavo.
Specialioji pedagogė viską užglaistė sakydama, kad berniukai taip „kibina“ mergaites. Aš buvau labai įsižeidusi.
Apie tai būtina kalbėti viešai, gal tokiu būdu pavyktų užkirsti kelią patyčioms“, – tvirtino Jiezno gyventoja.
Ji prisiminė dar vieną atvejį, kurio metu jos dukrai kamuolys į galvą buvo mestas taip stipriai, kad ji nuvirto atbula.
„Taip elgiasi vaikai ne tik iš vaikų namų, bet ir augantys šeimoje. Turėtų būti drausmė, mokykloje su vaikais ir tėvais turėtų bendrauti psichologai. Nors teoriškai jie mokykloje ir yra, tačiau pagalbos mes nesulaukiame.
Antroje klasėje vieną kartą buvo atėjusi psichologė susipažinti su tėveliais, tačiau tai buvo vienintelis atvejis“, – sakė mama.
Mamos sutartinai tvirtino, kad su pedagogais bei mokyklos administracija nori bendrauti dialogo principu ir viliasi būti išklausytos. Jos laukia, kada įvyks bendras tėvų susirinkimas, kurio metu bus paminėtos susidariusios problemos, ieškoma išeičių ir sprendimų.
Gimnazijos psichologė: „Situacija gerėja su kiekvienais metais“
Jiezno gimnazijos psichologė ir atstovė spaudai Evelina Tiščenkienė papasakojo, kokia situacija šiuo metu yra mokykloje ir kokie konfliktai vyko.
– Prieš kelias dienas įvyko septintos klasės mokinio konfliktas su mokytoja. Kaip buvo sprendžiama ši situacija?
– Sausio 9-ąją įvyko konfliktas šeštos pamokos metu. Susistumdė mokinys ir mokytoja, mokytoja fizinių sužalojimų nepatyrė. Tą pačią dieną mokyklos administracija, klasės auklėtoja ir pagalbos mokiniui specialistų komanda surengė Vaiko gerovės komisijos posėdį, kuriame dalyvavo mokinys, mama ir mokytoja. Vaikui buvo skirta drausminė nuobauda bei skirtos pagalbos priemonės mokiniui ir mokytojai.
Vakar, sausio 10-ąją, pradėti vykdyti tolimesni veiksmai – suorganizuotas darbas su visa klase po šio smurtinio įvykio. Įvyko aptarimas su visa klase, organizuotas psichologų pokalbis su kiekvienu vaiku individualiai. Planuojama toliau dirbti pagal poreikį su visa klase ir, esant reikalui, su kiekvienu vaiku ir mokytoja.
– Ar pačioje mokykloje mikroklimatas – geras? Ketvirtoje klasėje mokosi neįgali mergaitė Urtė, prieš kurią visai neseniai buvo smurtaujama, ji buvo mušama kitų berniukų. Ar buvo sprendžiama ši situacija, kad mergaitė mokykloje po įvykio jaustųsi saugi?
– Vyksta užsiėmimai. Kaip tik šiandien, sausio 11 d., bus vykdomas psichologo ir specialiojo pedagogo užsiėmimas.
– Kas tų užsiėmimų metu aiškinama ir apie ką kalbama?
– Kiekvienas užsiėmimas turi savo tikslus ir užduotis, kurių metu siekiama gerinti bendravimą, mikroklimatą. Tai tam tikrų užsiėmimų grupė, kurių metu sudėliojama, ko siekiame.
– Ar matote tokių užsiėmimų naudą?
– Paprastai poveikis neatsiranda nei po vieno, nei po antro karto. Psichologo darbas reikalauja įdirbio. Antrą mėnesį esu grįžusi po motinystės atostogų. Visą šį laiką dirbama su visomis klasėmis.
– Mūsų žiniomis, minėta mergaitė Urtė prieš kelias savaites buvo pastumta, o kitą dieną, direktorės liepimu, ji turėjo atsiprašyti visos klasės, būdama auka. Kaip jūs, kaip psichologė, vertinate tai, kad auka turėjo atsiprašyti smurtautojo ir kitų bendraklasių?
– Šioje situacijoje nieko negaliu pasakyti.
– Bet juk vykdote užsiėmimus su klasėmis, turėtumėte žinoti apie šį įvykį.
– Įvykį žinau. Manau, kad žinant tik visas aplinkybes, galima daryti išvadas.
– Ką konkrečiau reikia žinoti? Neįgalią mergaitę su cerebriniu paralyžiumi pastūmė fiziškai stipresni berniukai. Kokių dar detalių reikėtų?
– Nemanau, kad žinote visus faktus, nenoriu komentuoti šio įvykio.
– Gana dažnai kyla skandalai dėl vaikų engimo mokyklose, įvairaus amžiaus moksleiviai yra sumušami ir net atsiduria ligoninėse. Tai net nebūna susiję su neįgaliais vaikais. Kartais primušami ir fiziškai sveiki vaikai. Vis dėlto, jei iš tiesų buvo toks faktas, kad primušta mergaitė turėjo atsiprašyti, ar nematote tame klaidos?
– Mes ruošėmės su jumis kalbėti apie kitą įvykį, o jūs viską pakreipėte apie kitus kažkada nutikusius įvykius.
– Tai neįvyko „kažkada“. Tai įvyko artimiausiu metu.
– Nesu kompetetinga atsakyti.
– O kas galėtų apie tai plačiau apsakyti?
– Šiuo metu mes gilinamės į kitą situaciją.
– Nemažai mamų viešai kalba apie tai, kad mokykloje – daugybė problemų. Neįgalios mergaitės integracija, per prievartą už spintos bendraklasių bučiuojama mergaitė.
– Tuo metu nedirbau – negaliu pasakyti, kas buvo ir ko nebuvo. Nemanau, kad galiu pasakyti, kas tada vyko. Kalbėti teoriškai tikrai negaliu.
– Matydama smurto aktus galite patikinti, kad mokyklos mikroklimatas yra geras, o vaikai gali jaustis saugiai ir patogiai?
– Mikroklimatas kiekvienoje klasėje yra skirtingas, kiekvienoje yra gerinamas, vykdomi užsiėmimai, kad jis gerėtų. Mokykla yra dinamiška ir labai greitai kinta. Mokyklos psichologas tikrai daro viską, kad mokyklos mikroklimatas gerėtų, o vaikai ir tėvai jaustųsi saugiai ir drąsiai.
– Pakalbėkime apie neįgalių vaikų integraciją. Ar ji yra vykdoma?
– Tie vaikai kiekvieną dieną yra integruojami, įtraukiami į mokyklos veiklą. Kasdien stengiamės daryti tai kiek įmanoma labiau.
– O sveikiesiems vaikams, kurių yra didžioji dauguma, sakoma, kaip reikėtų elgtis su neįgaliais vaikais?
– Jei klausiate apie ketvirtokus, kur mokosi Urtė, tai šie vaikai tikrai gavę žinių ir užsiėmimų. Jau jie tai tikrai žino, kaip reikia elgtis.
– Bet, panašu, kad tai netrukdo smurtauti net ir žinant tą informaciją.
– Vaikams reikia kartoti daug kartų. Kartais jie daro taip, kaip jiems atrodo teisinga. Mums tiesiog reikia daug kartų kartoti ir priminti šią informaciją. Lyginant ketverius metus, matau, kad situacija gerėja su kiekvienais metais. Mokykla daro viską, kad taip būtų.
– Jei jūsų gimnazijoje įvyktų nepaaiškinami smurto protrūkiai arba net tragedija, galėtumėte pasakyti, kad padarėte viską, kad kelias galimiems protrūkiams būtų užkirstas?
– Užkirsti kelio viskam neįmanoma. Mes stengiamės daryti ir darome viską. Esu tikra, kad mes padarėme viską, ką reikėjo ir stengiamės daryti toliau, kad mokyklos mikroklimatas kiltų ir gerėtų kiekvienais mokslo metais.
