Su mokyklų kolektyvais daug dirbanti „Šviesos“ Mokymo centro vadovė Jūratė Lutinskaitė-Kalibatienė, pati aštuonerius metus vadovavusi mokyklai, tiki, kad darbo ir mokymosi atmosfera ne tik gerėtų, bet ir augtų mokinių pasiekimai, jei Lietuvoje gausėtų mokyklų, turinčių vieningą ir aktyvią bendruomenę. Švietimo ekspertė pateikia 6 būdus, kaip kurti stiprią bendruomenę mokykloje.
1. Gerbkime vieni kitus.
J. Lutinskaitė-Kalibatienė teigia, kad turime gerbti mokinius, jų tėvus bei mokytojus, ir tai parodyti konkrečiais savo veiksmais – ištikus problemai atvirai ir iš karto kalbėtis su mokytojais ir mokyklos administracija. Svarbu teikti tiek teigiamą, tiek neigiamą grįžtamąjį ryšį. Ypatingas principas – pagyrimus išsakyti viešai, o kritiką – privataus pokalbio metu, ir bet kokia kaina vengti kalbų „už akių“.
„Jei darbuotojas arba mokinys suklydo ar prasižengė, vertinkime netinkamą jų elgesį, blogai atliktą darbą, tačiau ne jų asmenybę. Būtinai pagirkime ir pastebėkime sėkmes. Skatinkime, kad būtų kūrybingi, laisvi, bet kartu ir atsakingi. Tokiu būdu prisidėsime prie bendro tobulėjimo“, – teigia J. Lutinskaitė-Kalibatienė.
2. Būkime sąžiningi.
Kiekvienas bendruomenės narys turi sąžiningai atsakyti sau į klausimus: ar tinkamai pasiruošiau pamokai? Ar tikrai negaliu geriau dirbti per pamoką? Ar kolektyvas mane supranta? Ar skyriau pakankamai laiko vaikui? Ar tikrai atlikau viską taip, kaip galiu geriausiai? Ar nenusirašinėjau? Ar tinkamai įvertinau mokinį? Kuo dar galiu padėti, būti naudingas savo vaikui / mokiniui / kolegai / klasės draugui?
3. Būkime empatiški.
J. Lutinskaitė-Kalibatienė primena, kad kiekvienam iš mūsų tenka patirti gerų ir blogų dienų: „Kartais mums skauda galvą, negalime užmigti, būname pavargę, negalime susikaupti. Vadinasi, ir vaikas, ir jo tėvai, ir mokytojai gali būti neišsimiegoję, pavargę, kamuojami rūpesčių. Ne teiskime, o bandykime įsiklausyti ir suprasti vieni kitus.“
4. Aktyviai klausykimės (ir išgirskime).
J. Lutinskaitė-Kalibatienė siūlo nepamiršti, kad tik bendravimas tarpusavyje gali sukurti darnią bendruomenę. „Klausykime mokytojo, kalbančio per pamoką, įsiklausykime į vaiko pasakojimą ir svarstymus, išgirskime tėvų susirūpinimą. Būdami tėvai ir girdėdami mokytojo komentarą apie netinkamą vaiko elgesį ar atliktą darbą nepulkime besąlygiškai ginti savo vaiko ir dėl rezultato kaltinti tik mokytoją. Bet taip pat klauskime ir išgirskime vaiko atsakymus. Būdami mokytojai, mokyklų vadovai ir klausydami tėvų komentarų, neieškokime patvirtinimo savo nuomonei, bet pamąstykime, ką galėjome padaryti kitaip. Tik klausydami ir girdėdami vieni kitus galėsime suburti vieningą mokyklos bendruomenę.“
5. Susitarkime ir laikykimės susitarimų.
J. Lutinskaitė-Kalibatienė mano, kad bendri susitarimai padeda sklandžiai veikti visai bendruomenei, tačiau tik tuomet, kai yra apibrėžti ir jų laikomasi nedarant išimčių: „Vieniems mokiniams galima pažeisti taisykles ir už tai nieko nebūna, kiti – už mažiausią prasižengimą yra baudžiami neproporcingai. Neleiskime mokykloje atsirasti dvigubiems standartams.“ Ji taip pat pabrėžia, kad sunkiems nusižengimams, tokiems kaip darbuotojo smurtas prieš vaikus, atvykimas į darbą išgėrus ir pan., tolerancijos negali būti. Kad nekiltų abejonių dėl taisyklių pažeidimų ir adekvačios reakcijos – visos jos turi būti aptartos, paskelbtos ir teisiškai galiojančios.
6. Nuosekliai dirbkime.
Buriant mokyklos bendruomenę svarbu ne tik susitarti, kas ir ką turėtų daryti, bet ir nuosekliai atlikti savo darbus ir prisiimti atsakomybes. „Jei kasdien kiekvienas tėvas rūpinsis savo vaiku, o kiekvieną pamoką visi mokytojai sudarys sąlygas vaikui ką nors atrasti, kiekvienas mokinys ne tik tobulės, bet ir bus laimingas“, − teigia J. Lutinskaitė-Kalibatienė.
