Mokytoja negailėjo kritikos problemą išviešinusiai neįgalios ketvirtokės ir bendraklasio smurto protrūkį mačiusios septintokės mamai Erikai Palšauskaitei-Švenčionienei, kaltindama ją „prasilenkimu su teisybe“.
„Niekas nepaneigs, kad ši moteris neįgalios dukrelės gydymui ir lavinimui skiria labai daug pastangų. Didžiausios pagarbos vertas motinos rūpestingas ir atsakingas požiūris į vaiko ugdymą. Tačiau su šiuo procesu glaudžiai susijusi ir mokykla.
Labai gerai prisimenu: kai Urtelei buvo dveji metukai, chemijos mokytoja mokykloje organizavo neeilinę pamoką, kurioje dalyvavo ir pati mergaitė su mama. Tada Urtei buvo labai reikalinga brangiai kainuojanti gydytojų pagalba, visa mokyklos bendruomenė prisidėjo materialia parama ir be galo džiaugėsi, kai mergaitei po didelių mamos ir gydytojų pastangų pavyko pasiekti tai, ko mažai kas tikėjosi.
Kai Urtė tapo mokinuke – galiu atsakingai patvirtinti – dėmesys jai buvo išskirtinis. Graudu ir džiugu būdavo matyti, kaip vaikinai abiturientai vis dar sunkiai vaikštančią mergaitę rūpestingai panešdavo ant rankų. Kiekvienais metais mergaitė augo ir stiprėjo bei aktyviai įsijungė į popamokinę veiklą gimnazijoje ir už jos ribų.
Malonu matyti į Urtės ugdymą įtrauktus specialistus: nuoširdžias padėjėjas, kurios padeda ne tik mokykloje, bet ir vyksta su mergaite į ekskursijas ir įvairius renginius už mokyklos ribų, nuolatinį visų mokytojų ir administracijos rodomą dėmesį, pakalbinant mergaitę bei pasidomint, kaip jai sekasi. Urtelė iš tiesų miela mergaitė, labai komunikabili, norinti su visais bendrauti.
Tačiau šiandien, kai Urtė jau ketvirtokė, liūdna ir apmaudu skaityti, kaip iš mamos lūpų skamba tik niūri informacija: stūmė, metė kamuoliu, mušė, ketverius metus kentė patyčias ir t.t. Susidaro vaizdas, kad mokykloje – tik patyčios ir neįgalios mergaitės skriaudimas.
Graudu, kad kruopščiai dirbantys pedagogai bei padėjėjai neranda bendros kalbos su nuoširdžiai ugdomos mergaitės mama, kuri mato ir akcentuoja ne tai, kas padaryta ir kiek pasiekta, o tik tai, kas, jos nuomone, nepadaryta arba padaryta ne taip.
Visai neaišku, ko siekia mama, kiekvieną kartą apie mokyklą skleisdama negatyvias nuostatas ir bendruomenei bei platesnei visuomenei piršdama neigiamą informaciją. Labai norėtųsi perskaityti nors mažą straipsnelį apie tai, ko išmoko, ką sužinojo ir pasiekė jos dukra mokykloje. Deja...
Ir dar. Natūralu, kad mama rūpinasi kuo platesniu ir įvairiapusiškesniu vaiko akiračiu. Bet ar niekada neperlenkiama lazda? Net ir sveikam vaikui papildomos pamokos, muzikos mokykla, įvairi kita veikla yra didelis ir sunkus darbas, reikalaujantis jėgų. O ką kalbėti apie silpnesnį neįgalų vaiką. Minima mergaitė ne tik mokosi bendrojo lavinimo mokykloje, lanko pailgintos dienos grupę, mokosi muzikos mokykloje, bet yra ir Jiezno neįgaliųjų Sąjungos narė, kur kartu su mama dalyvauja visuose rengiamuose neįgaliųjų susiėjimuose ir pasilinksminimuose.
Net ir tokiuose susibūrimuose Urtė mamos stumiama į bendrus suaugusiųjų šokių ratelius, kuriuose mergaitė akivaizdžiai neturi jėgų dalyvauti. Keista, kad mama, kaip ji pati teigia, turėdama pedagoginį išsilavinimą ir daug reikalaudama iš kitų, pati dažnai nepasirūpina vaikui tinkama psichologine ir fizine aplinka.
O dabar apie smurtautoją ir... bučinį. Taip, incidentas pamokos metu įvyko, tačiau mokytojos niekas netalžė ir po klasę netąsė, kaip buvo galima susidaryti vaizdą iš žiniasklaidos. Įvyko nemalonus susistumdymas, kai mokytoja, t.y. aš, norėdama sudrausminti mokinį ir priminti gimnazijoje galiojančias taisykles, ketinau atimti iš jo telefoną, o mokinys stengėsi savo „vertybę“ išsaugoti.
Pripažįstu, kad tai – pirmas toks tikrai apgailėtinas bei garbės nei mokiniui, nei mokytojai, nei mokyklai nedarantis atvejis. Tiesa ir tai, kad vaikas problemiškas: nemotyvuotas, dažnai nedrausmingas, praleidžia nemažai pamokų, tačiau tikrai nėra potencialus nusikaltėlis, kuriam reikia kviesti policiją ar šalinti iš mokyklos.
Noriu pažymėti, kad skandalingas atvejis neliko nepastebėtas ir pradėtas spręsti labai operatyviai: skubiai iškviesta mokinio mama, pats mokinys, gerovės komisijos komanda. Pokalbio pradžioje buvo sunku visiems. Bet kai pamačiau, kaip tirpsta „nusikaltėlio“ širdies ledai ir numetami šarvai, su kuriais jis atėjo į pasitarimą, kai pasisukęs į mane berniukas nuoširdžiai atsiprašė, supratau, kad geriausias sprendimas – ne bausmė, o supratimas ir gailestingumas, kurį suvokiu kaip atkaklią kantrybę ir tikėjimą žmogumi, kaip malonę, kuri gali pagimdyti naują apsisprendimą ir galimybę pokyčiams.
Šių svarstymų vedama taip ir pasielgiau: atsistojau, ištiesiau ranką ir pabučiavau į skruostą. Šiandien su šiuo vaiku pasielgčiau taip pat – leisčiau nurimti, sudaryčiau galimybę vaikui save atkurti, atstatyti ir pataisyti. O komentatorių nusivylimui noriu pareikšti, kad auka tikrai nesijaučiu. Auka būčiau pasijautusi, atsakydama tuo pačiu – nevaldomu pykčiu“, – rašė Jiezno gimnazijos mokytoja A.Lisauskienė.
