Nors Lietuvoje, atrodo, dar vis yra nemažai žmonių, kurie nesunkias fizines bausmes laiko tinkamu vaikų auklėjimo būdu, Paramos vaikams centro vadovė psichologė Aušra Kurienė sako, kad kiekvieną vaiką galima užauginti naudojant vien pozityvią discipliną.
Kaip auklėti vaikus nesmurtaujant? Žurnalistės Daivos Žeimytės ir A. Kurienės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Ponia Kuriene, kokie yra šiuolaikiniai tėvai?
– Labai įvairūs – labai atsakingi, daug dirbantys, besirūpinantys, ambicingi, kartais labai išsigandę, kad kažko nepadaro, o vaikas kažko negaus. Bendra šiuolaikinių tėvų charakteristika yra perdėta atsakomybė, jie yra dažnai nuvargę, įsitempę.
– Kaip teisingai auklėti vaikus, nenaudojant smurto?
– Yra keletas esminių dalykų. Vienas iš jų – vaiko poreikių pažinimas. Kiekvienas vaiko amžius turi tam tikrus poreikius ir supratimas, kas vyksta tam tikro amžiau vaiko galvoje, labai padeda tėvams suprasti vaiko elgesio priežastis.
Mažo vaiko didžioji dalis elgesio priežasčių yra apspręstos situacijos. Vaikai dažnai pavargsta, išalksta, jie būna perstimuliuoti ir t.t. Pavyzdžiui, trimečiui duodam nurodymą tvarkytis žaisliukus ar ruoštis miegoti, o jis nepaklūsta, vis laksto, zirzia. Gal jis nori išbandyti savarankiškumą ar jis yra pavargęs, nes visą dieną buvo darželyje, po to dūko su broliu.
Kai supranti, tada panaikini priežastį – gali vaiką apkabinti, pasakyti, kad tu pavargęs, nustok lakstyti. Jei manai, kad vaikas tyčia gadina nervus, specialiai tavęs neklauso, manipuliuoja ar bando ribas, tada didini apsukas ir ribas – sakai „tuoj pat“, „dabar“, „skaičiuoju iki trijų“ ir kažkuria prasme susipyksti.
Vaiko poreikių žinojimas ir supratimas, kas yra vaiko galvoje, tikrai nuima daug neteisingų interpretacijų, kokie yra vaiko motyvai. Vaikai neturi motyvo manipuliuoti, jie turi motyvą gauti dėmesio, galių, artumo, šilumos, poilsio.
Kai supranti, ko vaikui reikia, labai svarbu suprasti, kokie yra pasekmių, bausmių rezultatai. Labai svarbu žinoti, kokie yra skatinimo metodai, nes didelė dalis vaikų elgesio yra per draudimą.
Vaikams pasakom labai daug dalykų, ko jie negali daryti – nelakstyti, nerėkti, nesispardyti, nekrapštyti nosies, nekrapštyti televizoriaus ir labai mažai dalykų, ką jie turi daryti – ramiai sėdėti, valgyti, kalbėti ramiu balsu, atsinešti piešti, pakeisti katei smėlį.
Skatinimo ir nurodymo metodai yra lengvai išmokstami. Tai irgi nuima labai didelę dalį įtampos. Taip pat yra metodai, kaip vaikui galima nustatyti pasekmes.
Jei vaikas žaidė su sultimis ir jas išpylė, natūrali pasekmė yra ta, kad jis nebeturi sulčių. Dabar dažnai ant jo rėks, moralizuos, aiškins, koks jis žioplys, lieps valyti, bet įpils dar sulčių. Natūrali pasekmė: jei žaidi su sultimis, tu neturi sulčių. Tai nereiškia, kad jis turi būti marinamas troškuliu – jis gali atsigerti vandens, bet sulčių nebėra.
Labai dažnai tėvai mano, kad pasekmė turi būti išgąsdinanti ir jei jį išgąsdinsi, daugiau nežais. Ne. Jei jis norės sulčių, supras, kad turi išgerti arba nėra sulčių. Nespėjai susitvarkyti – nėra filmuko, neparuošei pamokų – eini į mokyklą ir gauni dvejetą, pastabą, o ne mamos riksmą ir vis tiek paruoštas pamokas.
Taip pat yra sąlyginės pasekmės, kurias gali uždėti tėvai. Neruoši pamokų, prastai mokaisi – negali važiuoti į ekskursiją, kažkiek laiko nesinaudoji internetu, negali pramogauti, negauni deserto. Labai svarbu suprasti, kad esmė yra ne dydyje ar baisume, o tame, kad tėvų žodis yra įgyvendintas.
Dažnai, jei mama pasako, kad jei taip darysi – nerodysiu filmuko, vaikas stebuklingai pagerėja, eina ratais kaip katinas, sako – mamyte mylimiausia, dabar jau viską supratau, tik parodyk man filmuką. Labai svarbu mamai pasakyti – džiaugiuosi, jog viską supratai ir kitą kartą paklausysi, kai pasakysiu ir kitą kartą tikrai pažiūrėsim filmuką.
Jei jam parodysim filmuką, jis gaus žinią, kad galima netinkamai pasielgti ir mamos žodį pakeisti į kitą, tik reikia surasti būdų. Ta pasekmė nebus ugdanti ir mokanti. Metodų yra ne vienas, čia ne raketų mokslas. Vaikų auginimas reikalauja kantrybės, nuoseklumo, pastovumo ir laimingo suaugusio žmogaus.
Tėvams reikia rūpintis savo būsena, kad jie būtų išsimiegoję, pavalgę, pailsėję, nesudirgę. Labai svarbu suprasti, kad jei esi didžiulėje įtampoje, prisikaupęs pykčio, vaikas gali būti laidininkas, ant kurio išsikrausi. Mažai kas išsikraus ant darbdavio, motinos, bet išsikraus ant vaiko, kuris yra ne prie ko, kurio elgesys tuo metu, kai esame geros nuotaikos, yra visai priimtinas.
– Ar visiems vaikams galima pritaikyti tą modelį, juk vaikai yra skirtingi? Su vienu galima pakalbėti, kitam gali kalbėti nekalbėjęs, jis neklauso, negirdi arba nenori girdėti. Tėvai, turbūt, ne veltui yra pasimetę ir nežino, kaip teisingai elgtis, bendrauti su vaiku?
– Visus vaikus galima užauginti naudojant pozityvią discipliną. Yra emocijų supratimas, jausmų pažinimas, pasekmių taikymas, prasminių nuobaudų taikymas. Metodų yra pakankamai, kiekvienam vaikui juos galima parinkti individualiai.
Jūs teisi, vaikai yra individualūs – lėtesni, greitesni, labiau ar mažiau valdantys impulsus, paaugliai, mažiukai vaikai. Viena tėvystės sąlygų yra pažinti savo vaiką ir taikyti priemonę konkrečiam, o ne statistiniam vaikui.
Pažinimas reiškia santykio sukūrimą ir jei jis sukurtas, su kiekvienu vaiku galima pasikalbėti, kiekvienas vaikas išgirsta, kai jam ramiai dėstoma, kas yra kas. Dauguma vaikų priima sąlygas, kuriose jis auga, kur jis žino, kad patinka savo tėvams, gali turėti kokybiškus santykius su jais – tai yra visų vaikų siekiamybė.
Galbūt, gyvenime buvo visokių etapų ir dabar turim paauglį, su kuriuo esame ganėtinai susipykę – jis yra ką nors prisidirbęs, neina į mokyklą ar drasko akis. Niekad nevėlu susėsti ir pasakyti – mes užsikariavom, pabandykim ieškoti kitokio buvimo.
Paauglys nebūtinai iš karto patikės, kad prasidės kitas gyvenimas, čia vėl reikės kantrybės, nepasidavimo, neatsitraukimo. Jei kalbam apie mažą vaiką – jie visi labai atviri ir imlūs gėriui ir meilei, o ne siaubui. Aišku, siaubui irgi imlūs, gali išgąsdinti visam gyvenimui, bet kas to nori?
– Yra labai daug moterų, kurios sukūrė antras santuokas ar į savo šeimą priėmė kitą vyrą. Iš to, ką pastaruoju metu girdime apie smurtą šeimoje, dažniausias smurtautojas ir yra patėvis, sugyventinis. Ką turėtų žinoti moterys, nusprendusios apsigyventi su kitu vyru ir savo vaikais?
– Tos moterys turėtų žinoti daug dalykų, visų pirma apie save, kad jos, greičiausiai, jau yra buvusios smurtiniuose santykiuose, tik kažkodėl neatpažino, kur jos neria, kažkokiu būdu tas vyriškis jai pasakė – būsi laiminga su manimi.
Gali būti, kad kurį laiką ji neatpažįsta, kad neria į smurtinį santykį. Moteris turi nepamiršti, kad ji yra atsakinga už savo vaiko gerovę ir kai kuria kitus santykius, vaikas kažkuria prasme sukurs santykius su tuo žmogumi tik su jos pagalba, tik per ją. Jei tas žmogus niekaip nepriima vaiko, moteris turi priimti labai aiškų sprendimą, kaip ji apsaugos savo vaiką ar jam padės būti šalia.
Galbūt, tai nėra smurtautojas, bet jis yra trečias, atliekamas – tai jau vaikui žala. Moteris turi labai aiškiai žinoti ir sau pilname prote, žengdama į naują santykį, pasakyti – eisiu pagalbos, kai matysiu, kad mano vaikui reikia. Daug dalykų neįvyksta, nes ji neatpažįsta smurto, nesupranta, kad vaikui bėda, kai jį daužo per galvą iš geriausių paskatų, kad jis geriau mokėtų skaičiuoti ar skaityti. Ją taip pat daužė, ji jaučiasi visai nieko užaugusi ir nesupranta, kas čia darosi.
Visuomenė turi būti įjautrinta, budri ir jautri pamatyti. Visi turim suprasti, kad mes vienas su kitu turime būti susiję pagalbos, o ne persekiojimo ryšiais. Jei matau mėlynę ant savo kaimyno vaiko, tai ne tuo tikslu, kad jį persekiočiau, o kad jam padėčiau. Tada, galbūt, ir moteris kaimynei pasipasakos, kad daužo mano vaiką, gal vaikas labiau pasitikės.
Dabar parduotuvėje norim disciplinuoti vaiką, kai jis ima kokią nors prekę. Būdami labai išsilavinę, mes pasakysim – žiūrėk, ta teta pyks ant tavęs. Po 15 minučių vaikas pasiklys parduotuvėje ir į ką jis kreipsis? Ta teta jau jį išgąsdinom, kitomis tetomis išgąsdinom dar seniau ir vaikas stovi vienas, išsigandęs.
Augindami vaikus turim jam pasakyti, kad turi pasitikėti policija, gydytojais, psichologu, mokytoju, yra suaugę žmonės, gerieji kaimynai – žmonės, į kuriuos gali atsiremti.
– Kai kalbama apie naujo žmogaus atėjimą į šeimą, moteris turėtų labai aiškiai žinoti, ką daryti, kad užsimegztų ryšys. Labai dažnu atveju naujam žmogui vaikus grūda lyg per prievartą, lyg jis turėtų būti kaip antras tėtis ir atlikti pareigas. Ar čia nėra daromos klaidos ir paskatinama įtampa, atstumas tarp vaiko ir patėvio?
– Visi daro, ką išmano. Visi nori, kad vaikas turėtų gerus santykius. Gal jis turėjo kitą šeimą, kur vienaip augino vaikus, moteris augina kitaip. Jiems reikės daug kalbėjimosi, susiderinimo ir labai atsargaus įvedimo. Girdžiu dažną klaidą, kad moteris ieško naujų santykių labai bijodama, kad jos vaikas yra našta, kažkas netinkamo.
Galime pasiremti anglų išmintimi, kuri sako: jei myli mane, myli su viskuo, kas ateina. Čia pritrūksta pasitikėjimo savimi, ar turiu slėpti vaiką, ar jį pagražinti, nuprausti, kad patiktų ir mano vaikas. Jei tai yra meilės, draugystės santykiai – daugiau pasitikėkim vienas kitu. Ir vyriškis ras kelią, ir vaikas atsilieps, nes dirbtinai nieko nesudraugausim. Tačiau turim suprasti, kad santykiai yra sunkus darbas, o ne duotybė.
Meilė iš dangaus nusileidžia pirmiems trims metams ar trims valandoms, visas kitas laikas yra sunkus darbas, turi stengtis suprasti kitą, jį priimti, atleisti, savo dalykus pasilaikyti sau. Kiekvieną dieną turėsim santykius poliruoti, atnaujinti. Kaip valomės dantis, taip ir santykius turime prižiūrėti. Susipykom – kalbėtis, išsigandom – kalbėtis, jei buvom išsiskyrę ir pasiilgę – tai pasakyti, jei įtariam kažką – kalbėtis.
Nėra kito būdo, tik kalbėtis, o vaikas tokiuose santykiuose išmoks kalbėti, būti, išsakyti, kas jam patinka, kas ne. Jei mes kuriame santykius, nesame tikri, kaip jie susiklostys, iki galo nepažįstam žmogaus ar bijom, kad jis skriaus mano vaiką, tai vaikui labai svarbu iš savo mamos ir tėčio išgirsti, kad niekas negali tavęs mušti.
Jei kas nors tave muš – būtinai pasakyk man, kad ir kas tai būtų – mama, tėtis, močiutė, mokytojas ar būrelio vadovas. Niekas negali tavęs mušti ir tu negali mušti. Jei kas nors tave skriaustų, būtinai man pasakyk, žiūrėsim, ką daryti – tą vaikas turi žinoti. Tada galim būti truputį ramesni, kad jei kažkas vaikui iškils, jis mums tą pasakys.
O jei jį patį auklėjam mušdami, nebegalim šito pasakyti. Kai jis gauna darželyje, nuo patėvio ar senelio, tai priima kaip normą ir mes to nesužinom.