Prieš dvejus metus Sophie Sabbage pajuto aštrų skausmą petyje. Jos dukrai Gabriellai tuo metu buvo ketveri. Po trijų savaičių moteris sužinojo, kad serga nepagydoma liga – plaučių vėžiu.
Po kitus organus išplitęs vėžys jai nepaliko kito pasirinkimo – moteris su didžiausia kančia apie savo ligą pranešė mažylei, rašo „Daily Mail“.
Nuo vyro buvo nuslėpta tėvo mirtis
Kai Sophie vyrui Johnui buvo 7-eri, jo tėvas staiga pradingo iš savo vaiko gyvenimo. Vėliau berniukui buvo pasakyta, kad tėvas mirė nuo išsėtinės sklerozės, ligos, su kuria tėvas kovojo visą laiką, kiek jo sūnus save prisimena.
Vaikas augo tėvą visąlaik matydamas sėdintį neįgaliojo vežimėlyje, bet šis visada spinduliuodavo meilę ir rūpestį savo sūnui. Galiausiai be jokio įspėjimo ar paaiškinimo tėvas dingo.
„Johnas nebuvo įspėtas. Buvo nuspręsta, kad vaikas per mažas suvokti tėvo netektį, todėl jis nedalyvavo ir laidotuvėse. Jis nematė karsto. Ir neturėjo galimybės atsisveikinti.
Netrukus po to jis paliko tėvų namus – žavingą fermą Kente – ir su motina išsikėlė į mažą butuką Londone. Motina įsidarbino valytoja“, – pasakojo Sophie.
Moteris įsitikinusi, kad tik nedaugelis gali įsivaizduoti, kokia ši patirties buvo skausminga jos vyrui. Jis pats tai apibūdino kaip išplėštą vaikystę. Dalis jo gyvenimo, kuri suteikdavo jam saugumo jausmą, tiesiog buvo išplėšta ir jo be jokio paaiškinimo.
Negana to, su giminėmis iš tėvo pusės nuo jo mirties Johnas nebebendravo: jis nepažinojo nei pusbrolių ar pusseserių, jis nebūdavo triukšminguose giminės susibūrimuose, negaudavo iš tos pusės atvirukų per šventes ir nebuvo kviečiamas nei į vestuves, nei į laidotuves.
Vestuvėse – tik vienas vyro giminaitis
Pasikeitė visas vyro gyvenimas, o jis nežinojo, kodėl taip nutiko. Susitaikyti su tėvo mirtimi jam buvo sunku, bet nežinia iki tol slėgė dar labiau. Nežinia jo mintyse paliko tarsi vakuumą, jis buvo pilnas baimių, persekiojusių dešimtmečius.
Kaip ir daugelis vaikų, kurių tėvai miršta, jis ieškojo savo kaltės, svarstė, ką galėjo padaryti ne taip, kad jo nebūtų ištikusi ši netektis.
Johno motina, kuri dėl sūnaus labai stengėsi, nenorėjo apie tai kalbėtis. Netrukus ji ištekėjo antrą kartą, tačiau naujasis sutuoktinis daug gėrė, ir galbūt kentėjo nuo nediagnozuoto Aspergerio sindromo.
Tad jo tėvas greitai buvo pamirštas. Deja, bet ir Johnas, aštuonerių išsiųstas į kitą mokyklą, buvo pamirštas. „Tokia ankstyva mano vyro patirtis giliai įsirėžė į jo sielą. Jis paliko namus būdamas 17-os, nes nusprendė keliauti, kirsti žemynus ir dešimtmečius, ieškoti kažko, kas jam sugrąžintų noro rūpintis kitais ir priimti rūpestį jausmą.
Jis nebuvo tulžingas, bet jo dalis visada prisiminė netektį. Tarpai niekada nebuvo užpildyti“, – pasakojo moteris.
Ji prisiminė, kad prieš 10 metų, kai jiedu su Johnu susituokė, vienintelis jo šeimos narys, dalyvavęs jų vestuvėse, buvo Johno sūnus iš pirmosios santuokos. Tai Sophie labai sukrėtė.
Po dvejų metų pora pasistatė namą Kente, netoli nuo tos vietos, kur stūksojo vyro vaikystės ferma. Šeima surado ir prarastus vyro pusbrolius.
„Mes tikėjomės, kad tai palengvins jo skausmą. Juk jis ten gimė, tai buvo jo gimtoji vieta, pirmieji namai, galiausiai vieta, kur palaidotas tėvas. Johnas nemanė, kad pajus ilgesį, mat prabėgo itin daug laiko. Vis dėlto kažkas jo viduje atpažino vietas ir vaikystės jausmus“, – kalbėjo moteris.
Pajutus skausmą persmelkė bloga nuojauta
Kai gimė Sophie ir Johno mažoji dukrelė Gabriella, pora suprato, kad jų namai – tinkama vieta jai augti, kur jaučiamos Johno giminės šaknys ir nuoskaudos dėl tėvo pamirštos. Tėvai sutarė, kad jie visada bus atviri su savo dukra ir augins ją nuoširdžią.
„Mes nė nenumanėme, kad šio savo pažado teks imtis taip greitai ir kad tai bus tokia baisi žinia... Prieš dvejus metus, kai man buvo 48-eri, o Gabriellai 4-eri, staiga pajutau aštrų skausmą petyje ir iškart supratau, kad tai nieko gero nežada.
Po trijų savaičių mudu su Johnu apstulbę sėdėjome gydytojo konsultacijoje ir klausėmės, kad man – nepagydomas plaučių vėžys. O netrukus sužinojome, kad liga išplitusi į limfmazgius, kaulus ir smegenis.
Nenorėjau žinoti savo tinkamumo vartoti termino pabaigos, visiškai apie tai negalvojau. Esu pastebėjusi, kad žmonėms, kuriems yra pasakoma, kiek jiems liko, tik ir laukia mirties, viską matuoja tuo matu“, – prisiminė Sophie.
Iškart nusprendė apie ligą pasakoti dukteriai
Jiedu su vyru iškart suprato, kad dabar jie turi viską juo švelniau, nuoširdžiau ir jausmingiau pasakyti mažajai Gabriellai. Pora nenorėjo, kad vieną naktį Sophie dingtų iš jųdviejų dukters gyvenimo, kaip kad nutiko Johnui su jo tėvu, palikdama dukterį su gausybe neatsakytų klausimų.
„Todėl nuo pat pradžių mes pasirinkome sakyti tiesą. Pasakėm jai, kad mamytė serga, o liga vadinasi vėžys. Po truputį per kelias savaites mes jai pasakėme vis daugiau. Kad mano liga labai didelė, kad aš galiu nepasveikti, kad negalėsiu jos kilnoti taip, kaip anksčiau tai darydavau.
Kalbėjome jai, kad mamytė su ja nori praleisti kuo daugiau laiko, nes jos šalia gali nebebūti per kitą Gabriellos gimtadienį. „Mamytė gali mirti“, – ištariau.
Ji ne viską suprato, bet žinojo, kad gali mūsų visko klausti. Tai, kad ji dalyvauja mūsų gyvenime, jai leido jaustis saugiai. Mes neleidome pasireikšti jos vaikiškai vaizduotei, kurie piešia baisesnius už realybę piešinius“, – atviravo moteris.
Kol Sophie būdavo ligoninėje ar vykdavo ten procedūrų, mergytė mamos labai pasiilgdavo, bet visada liepdavo jai važiuoti. Ji žinojo, kad motina stengiasi, kad jai pasidarytų geriau. Ji žinojo, kad ji išeina, nes myli ją, o ne dėl to, kad ji nesvarbi.
Klausimas išmušė iš pusiausvyros
Vakarą, kai iškrito pirmas Gabrielos dantukas, Sophie guldė ją į lovelę. Mergytei tuomet buvo 5-eri. Ji paklaus: „Mamyte, o ką mes veikiame, kai mirštame?“
„Mūsų sielos palieka mūsų kūnus ir keliauja pas Dievą. Kartais jos lieka nematomose vietose Žemėje, iš kurių gali mylėti savo vaikus“, – nesusimąsčiusi mažylei atsakė Sophie.
„Ar sieloms skauda, kai mirštame?“ – vėl paklausė Gabriella.
„Nemanau, mieloji“, – atsakė motina.
„Gerai. Nes aš myliu tavo sielą“, – švelniu balseliu atsakė mergaitė ir užmigo pasidėjusi iškritusį dantuką po pagalve. Ji tikėjosi, kad dantukų fėja ją aplankys.
Moteris prisipažino, kad ne visi jos ir dukrytės pokalbiai vykdavo taip sklandžiai. Tuo metu, kai jai suėjo 6-eri, ji suprato, ką reiškia mirtis ir vieną vakarą atėjo į tėvų kambarį verkdama.
„Mamyte, man baisu, kad tu mirsi“, – ašarodama ji puolė ant kelių ir savo mažomis rankutėmis apsivijo Sophie kaklą.
Motina stengėsi jai paaiškinti, kad Dievas leis iš dangaus ją matyti, bet mažoji ir toliau verkė: „Ne, ne, ne! Jei Dievas laikys tave rojuje, o ne leis būti čia, su manimi, aš visada ant jo pyksiu“.
Sophie tam nebuvo pasiruošusi, todėl atsakė kaip ir daugelis tėvų atsakytų vaikams į jų baimės jausmą: „Kartais nieko tokio bijoti, mieloji. Kartais ir aš bijau“.
Sophie prisipažino, kad iš tiesų nežinojo, ką atsakyti dukrai. Ji apgailestavo negalinti apsaugoti mažosios nuo to, kas vyksta, bet jautėsi tvirčiau suvokdama, kad gali ją apsaugoti nuo melo ir apsimetinėjimo. Ir ji pasirinko tiesos kelią. Ji suvokė, kad tokiuose pokalbiuose „teisingos“ pozicijos nėra.
Svajonė – pamatyti dukterį suaugusią
Savo pokalbius su dukrele esant tokioms aplinkybėms moteris vadino diskusijomis tarp be galo mylinčių tėvų ir jų vaiko. Ji žino tėvų, kurie tokią žinią pranešė vaikams, ir tokių, kurie nutylėjo, bet visų jų motyvas buvo vienas: meilė savo vaikams ir jų skausmo sumažinimas.
Savo istorijos Sophie nevadino nei teisinga, nei skaudžia. Ji niekam nieko nesiūlė, nieko nesmerkė ir nieko niekam nenorėjo primesti. Kiekvieni tėvai, jos nuomone, priima jiems tinkamus sprendimus. Savo istoriją ji pasakojo kaip pavyzdį, kaip vėžiu serganti motina bando apsaugoti nuo nežinios savo mažąjį stebuklą.
„Gabriellos mokytojai mums vis pasakoja, kokia ji laiminga mokykloje, kaip jos akys spindi džiaugsmu, o vidinė inteligencija lenkia metus.
Aš planuoji likti gyva tiek, kiek turėsiu medicininių galimybių. Mano didžiausia svajonė yra pamatyti Gabriellą, žengiančią į suaugusiųjų pasaulį. Tuomet paklausčiau jos, ką reiškia gyventi kartu su vėžiu, kuris įsikėlė į mūsų namus, kai jai tebuvo 4-eri. Liga lydėjo mus visur ir visada.
Paklausčiau, ką reiškia kovoti dėl savo mamos ir tėvo dėmesio... Ar sunku jai buvo, kai manęs nebūdavo namuose, nes gydžiausi? Ar buvau teisi, pasakydama jai visą tiesą, užuot slėpusi savo ligą ir apsimetusi, kad viskas yra gerai?
Ar tiesos buvo pakankamai, ar per mažai? Ar ji buvo sunkiai pakeliama, ar išlaisvinanti? Yra tiek daug dalykų, kurių negaliu kontroliuoti, ir tiek daug, bijau, niekada negalėsiu jai duoti.
Tačiau prieš ir po visko, aš jai noriu palinkėti šuolių gyvenime, kad ir kur jie ją nuvestų, leisti realybei perskrosti jos širdį prieš tai, kai tą padarys jos baimių pilna vaizduotė, matyti grožį savo vaikystėje, o tai, kuo ji tapo, priimti kaip to rezultatą, niekada nesistebėti, kas nutiko jos mamai ir prisidėti prie paukščių, kurie po audros gieda savo giesmę“, – sakė Sophie.