Nevaisingumo patirtis – 3 metai.
Tikrieji šios istorijos herojų vardai pakeisti.
Svajojau ir labai norėjau būti jauna mama – pagimdyti bent iki 25 metų. Po vestuvių išsikėlėme iš Vilniaus į vienkiemį pajūryje, savo jėgomis statėmės namą ir matėme jame laimingai gyvenančią didelę šeimyną: trys vaikai, mudu ir keletas šunų. Artėjo 30-asis mano gimtadienis, o sukurto šeimos paveikslo nebuvo. Mūsų name vaikai nekrykštavo.
Pirmųjų mėnesinių sulaukiau kiek vėliau nei mano bendraklasės – 14 metų. Mano ciklas būdavo labai nereguliarus. Pradžioje per metus sirgdavau vos 3–4 kartus. Jau tada galėjau įtarti, kad ateityje turėsiu ginekologinių problemų. Tačiau nei aš, nei mano mama nemanėme, kad tai gali rimtai pakenkti vaisingumui.
Dėl netvarkingo mėnesinių ciklo pas ginekologę pirmą kartą nuėjau būdama studentė. Gydytoja paskyrė gerti kontraceptines tabletes. Jas vartojau 1,5 metų. Iš pradžių nesukau galvos, kaip tai veikia mano organizmą, tačiau vėliau, perskaičiusi apie šalutinį poveikį, nusprendžiau jų nebevartoti. Taigi mano bėda liko neišspręsta. Paklaususi ginekologės, kokia mėnesinių ciklo sutrikimo priežastis, išgirdau atsakymą: „Jums su galva negerai.“ (Šypsosi). Gavau siuntimus pas neurologą ir endokrinologą.
Poliklinikoje gydytojai atliko diagnostinę galvos tomografiją, echoskopu patikrino skydliaukę, bet nieko įtartino nerado. Padarius hormono prolaktino tyrimą, buvo užčiuoptas siūlo galas. Prolaktino kiekis mano kraujyje viršijo leistiną normą beveik tris kartus. Man buvo paskirti vaistai, padedantys stabilizuoti šio hormono svyravimus. Šalutinis medikamentų poveikis buvo siaubingas. Kai vieną naktį nuo jų ištiko priepuolis: mane pykino, krėtė šaltis, buvo sunku kvėpuoti, nusprendžiau pakeisti endokrinologę.
Naujoji gydytoja sureguliavo vaisto dozę – turėjau gerti ne visą tabletę, bet jos ketvirtadalį. Tokį kiekį mano organizmas toleravo. Per metus pavyko sumažinti prolaktino kiekį iki normos.
Apsilankiusi pas ginekologę išgirdau dar vieną diagnozę – „policistinių kiaušidžių sindromas“. Jis galėjo lemti nereguliarų mėnesinių ciklą. Ar turėsiu vaikų, bijojau net svarstyti. Bandžiau save įtikinti, kad pakaks sureguliuoti mėnesines ir pastosiu. Deja, klydau.
2013 metų rudenį tvirtai apsisprendėme, kad turime susilaukti vaikelio. Nuo pat draugystės pradžios (net penkerius metus) nesisaugojome, todėl teko pripažinti, kad turiu vaisingumo bėdų. Supratau, kad be profesionalių vaisingumo specialistų pagalbos neapsieisiu ir kad mūsų kelias nebus labai lengvas, bet abiem nestigo entuziazmo ir vilties.
Į vaisingumo kliniką žvelgėme kaip į išsigelbėjimą. Manėme, kad užteks kelių vizitų ir mūsų bėdos išsispręs.
Klinikoje man buvo atlikta gimdos nuotrauka, po jos – laparoskopija. Vėliau paaiškėjo, kad pastarosios procedūros net nereikėjo, nes gimdos nuotraukoje buvo aiškiai matyti, kad kiaušintakiai pratakūs. Per mėnesį ištvėriau dvi narkozes, nedirbau. Tyrimas ir operacija išmušė iš įprasto gyvenimo, išsekino psichologiškai, bet mūsų užsispyrimo nesumažino.
Vyrui irgi buvo nelengva. Su vaisingumu susijusius rūpesčius išgyvenome kartu. Jis mane palaikė, pats labai stengėsi: atliko visus reikiamus tyrimus, metė rūkyti. Žinojau, kad jis taip pat stipriai nori turėti vaikų. Atvirai pasakius, man net palengvėjo, kai sužinojau, jog visos bėdos tik iš mano pusės. Nenorėjau, kad vyras graužtųsi dėl mūsų nesėkmių.
Nevaisingumo laikotarpiu mus stipriai palaikė artimieji ir draugai. Nuo jų neslėpėme, su kokiais sunkumais susiduriame. Labiausiai mane įkvėpė viena moteris iš interneto forumo. Su ja vėliau susitikome ir susipažinome. Lemiamais momentais ji mane drąsindavo. Moteris buvo perėjusi nevaisingumo kelią ir sėkmingai pastojo. Kartu su ja išgyvenau ir liūdnas, ir džiaugsmingas dienas – kartais užklupdavusį liūdesį ar atsiradusią viltį.
Apėmus silpnumo akimirkoms, dėl visko kaltindavau save, nusivylimą ir kartėlį laikiau giliai paslėpusi... Stengiausi apsaugoti vyrą nuo dvejonių, kurių pačiai pakako. Bet, kai pratrūkdavau, jis ne tik glostydavo, bet kartais ir griežtesnį žodį tardavo: „Nenuleisime rankų, mums viskas priešaky, o pinigų gydymui rasime...“ Tais momentais jo žodžiai mane labai padrąsindavo ir įkvėpdavo eiti toliau, tikėti, kad anksčiau ar vėliau pasiseks.
Ryškiausiai prisimenu vieną naktį. Tuo metu buvome skirtinguose miestuose: vyras Klaipėdoje, o aš – Vilniuje. Man labai skaudėjo šoną, pasidariau ovuliacijos testą, nes jaučiau, kad kažkas vyksta, ir pamačiau ryškų teigiamą rezultatą. Tai buvo mūsų šansas, o vyras kaip tyčia išvykęs. Nuliūdusi ir susinervinusi paskambinau, o jis ramiai pasakė: „Nematau jokios bėdos.“ Susitarėme susitikti naktį pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Abu važiavome viena kryptimi ir su vienu tikslu... Nesvarbu, kad teko vairuoti per smarkų lietų net 150 kilometrų į vieną Lietuvos pusę ir atgal.
Grįždama visą kelią šypsojausi. Buvau laiminga. Ši naktis mane padrąsino ir dar labiau įkvėpė.
Deja, mūsų bandymas buvo nesėkmingas, bet šeimai – labai svarbus, nes dar kartą abu įsitikinome, kad mums nebaisios jokios kliūtys.
Vaisingumo klinika mane truputį nuvylė, nes man atrodė, kad gydytoja nesistengia tiek, kiek aš norėjau ir tikėjausi. Todėl apsisprendžiau ją pakeisti. Buvo 2015 metų pavasaris. Naujoji gydytoja, peržiūrėjusi visus iki tol darytus tyrimus, pasakė: „Per didelė antimiulerinio hormono (rodančio mažą kiaušidžių rezervą) koncentracija kraujyje, plona gimdos gleivinė, prolaktino svyravimas, policistinių kiaušidžių sindromas.“ Pasak specialistės, dėl šio mano bėdų kratinio natūraliai pastoti bus sudėtinga.
Po tokio verdikto ryžausi kiaušidžių stimuliacijai vaistais. Pirmieji trys kartai buvo nesėkmingi. Pastojau po ketvirtos stimuliacijos. Neslėpsiu, jau buvome rimtai apsvarstę rinktis pagalbinio apvaisinimo procedūrą.
Po stimuliacijos ciklo vidury, kai reikėjo pažiūrėti, ar išaugo folikulas, mane gydžiusi medikė atostogavo. Todėl nuvykau į kitame mieste esančią vaisingumo kliniką. Po apžiūros – ašarų pakalnės, nes gydytoja pasakė: „Viskas blogai – šeši folikulai, visi vienodo dydžio, nėra dominuojančio. Deja, šis ciklas apgailėtinas, nieko nesitikėk.“ Ji paskyrė hormoninius vaistus, kurie turėjo sukelti mėnesines ir normalizuoti ciklą.
Aš sąžiningai gėriau vaistus, atsipalaidavau, pramogavau su draugais. Kaip dabar atsimenu, buvo vasara, šilta ir smagu... Reikiamu laiku mėnesinės neatsirado. Sunerimusi užsiregistravau pas gydytoją.
Prieš vykdama į apžiūrą ryte pasidariau nėštumo testą, nes žinojau, kad medikė paklaus, ar pasitikrinau dėl galimo nėštumo. Teste išvydau dvi ryškias juosteles! Nepatikėjau, apsiverkusi paskambinau vyrui. Kadangi sunkiai sekėsi suregzti sakinį, jis išsigando, kad man nutiko kas nors bloga (šypsosi). Kai sužinojo tiesą, iš nuostabos neteko žado.
Girdėdavau žmones sakant: „Pastoji, kai to nelauki.“ Į tai reaguodavau skeptiškai. Mes niekada nebuvome nustoję laukti ir tikėtis! Nuomonę teko pakeisti – juk pastojau tada, kai mažiausiai tikėjausi! (Šypsosi).
Džiaugiuosi nepabijojusi ieškoti ir klysti. Radau gydytoją, kuria labiausiai pasitikėjau, jaučiau, kad ji nuoširdžiai nori padėti mūsų šeimai. Todėl visoms tokio paties likimo moterims linkiu būti drąsioms, pasitikėti savimi ir galiausiai nėštumo teste išvysti dvi juosteles. Daug metų kūdikio laukiančios moterys yra vertos patirti tokią akimirką. Tikėkite, tikėkite ir dar kartą tikėkite!
Kalba specialistai
Reda Žiobakienė
Akušerė-ginekologė, vaisingumo specialistė
Astai neprireikė pagalbinio apvaisinimo, tačiau teko nueiti ilgą kelią, kol buvo nustatytos net kelios nevaisingumą lėmusios priežastys.
Nuo pat jaunystės istorijos herojės menstruacijos buvo nereguliarios. Siekiant jas sureguliuoti, merginai buvo paskirtos kontraceptinės tabletės. Sužinojusi apie šalutinį poveikį, Asta liovėsi jas vartoti. Ištekėjusi su vyru ėmė planuoti šeimos pagausėjimą. Nepavykus pastoti ilgesnį laiką, moteris tikslingai kreipėsi į vaisingumo kliniką.
Atlikus tyrimus jai nustatytas padidėjęs hormono prolaktino kiekis kraujyje. Šis tyrimas daromas ne visoms pastoti negalinčioms pacientėms. Prolaktinas tiriamas tada, kai yra sutrikęs menstruacijų ciklas ir įtariama, kad nevyksta ovuliacija. Per didelis šio hormono kiekis gali ją blokuoti.
Pacientė gydyta specialiais medikamentais, mažinančiais prolaktino kiekį kraujyje. Šie vaistai turi tam tikrą nemalonų šalutinį poveikį – sukelia pykinimą, galvos svaigimą, silpnumą. Asta tai vaizdžiai aprašo. Šiuos vaistus pacientėms patariu vartoti vakarais prieš miegą. Taip mažiau jaučiamas nemalonus šalutinis poveikis.
Istorijos herojei taip pat diagnozuotas policistinių kiaušidžių sindromas. Ovuliacija jai nevykdavo būtent dėl šio sutrikimo. Asta negalėjo pastoti dėl endokrininių problemų, netinkamai veikiančių kiaušidžių, hormonų disbalanso.
Moteriai atliktas antimiulerinio hormono tyrimas, skirtas kiaušidžių rezervui įvertinti. Šį tyrimą atliekame planuodami pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūrą. Siekiame išsiaiškinti, koks gali būti kiaušidžių atsakas. Kadangi Astai buvo nustatytas policistinių kiaušidžių sindromas, tikėtina, kad ir antimiulerinio hormono kiekis buvo gana didelis. Pacientei, mano nuomone, minėto tyrimo visiškai nereikėjo.
Po ketvirtos ovuliacijos stimuliacijos medikamentais pacientė pastojo, gražiai išnešiojo vaisių ir pagimdė. Ši istorija – vienas iš klasikinių sėkmingo nevaisingų moterų gydymo pavyzdžių.
Romena Kačinienė
Psichologė
„Svajojau ir labai norėjau būti jauna mama – pagimdyti bent iki 25 metų.“
Planuodamos pastoti moterys dažnai remiasi įvairiomis išankstinėmis nuostatomis.
* Privalau pastoti iki tam tikro amžiaus.
* Būtinai noriu mergaitės (berniuko) tam tikros spalvos akimis, plaukais.
* Gydytoja liepė pastoti per pusmetį, nes vėliau vėl gali atsinaujinti endometriozės židiniai.
* Specialistė rekomendavo dar kelis mėnesius pabandyti pastoti natūraliai. Jei nepavyks, darysime pagalbinį apvaisinimą mėgintuvėlyje.
* Su vyru nusprendėme, kad ši procedūra bus paskutinė – arba dabar, arba niekada.
Tokie nusistatymai sukuria būtinybę, o būtinybė sukelia įtampą. Kiekvienam šiuo sudėtingu laikotarpiu reikia kuo mažiau streso. Tad svarbu išmokti priimti gyvenimo įvykius tokius, kokie jie yra, nieko neskubinti ir nestumti.
Labai dažnai moterys sau kelia pernelyg aukštus reikalavimus, nori su situacija susitvarkyti greičiau ir geriau, nei realiai pajėgia. Tikisi iš savęs to, ko niekas tokiomis aplinkybėmis negalėtų įgyvendinti. Todėl stiprėja nusivylimas ir nepasitikėjimas. Kai labiausiai reikia vidinės stiprybės, atsiranda savigrauža, kaltės jausmas, pyktis. Kilus norui save smerkti, atidžiai pagalvokite, ar įmanoma įgyvendinti tai, ko šiuo metu trokštate.
„Atvirai pasakius, man net palengvėjo, kai sužinojau, jog visos bėdos tik iš mano pusės. Nenorėjau, kad vyras graužtųsi dėl mūsų nesėkmių.“
„Stengiausi apsaugoti vyrą nuo dvejonių, kurių pačiai pakako.“
„/.../ dėl visko kaltindavau save, nusivylimą ir kartėlį laikiau giliai paslėpusi.“
Labai dažnai moterims palengvėja paaiškėjus, kad nevaisinga yra ji, o ne partneris. Iš vienos pusės, tai rodo stiprų ryšį tarp žmonių, rūpestį, meilę, atsidavimą vienas kitam. Be to, pykti ant savęs yra daug lengviau nei ant brangaus žmogaus. Manoma, kad mylimam vyrui negalima jausti blogų jausmų... Palengvėja, nes tikima, kad moterų nevaisingumą lengviau kontroliuoti ir gydyti. Tad visi herojės jausmai yra labai gerai suprantami ir paaiškinami.
Iš kitos pusės, vyras nėra vaikas, kurį reikėtų nuo ko nors saugoti. Partneriai turi būti lygiaverčiai ir kartu priimti visus sprendimus. Nepamirškite, kad šiuo keliu einate dviese, todėl privalote dalytis atsakomybe ir rūpesčiais.
„Abu važiavome viena kryptimi ir su vienu tikslu.“
Labai gražus ir jaudinantis šio pasakojimo momentas. Tokios artumo akimirkos ypač svarbios einantiems sudėtingu laukimo keliu. Reikėtų stengtis sukurti jų kiek galima daugiau. Planuodami vaikus, nepameskite pačių svarbiausių dalykų, dėl kurių esate kartu.
***
Astos istorija publikuojama komunikacijos specialistės Gintarės Jankauskienės knygoje „Kai atgimsta viltis“ (2016 m.). Versdami jos puslapius skaitysite atvirus dešimties moterų, patyrusių slegiančią nežinią ir metų metus varsčiusių poliklinikų, vaisingumo klinikų, homeopatų, akupunktūros specialistų, žolininkų ir net astrologų duris, pasakojimus. Šiandien jos – laimingos mamos, auginančios išlauktus vaikus.
Atviri moterų pasakojimai, pokalbiai su vaisingumo specialistais įkvepia ir teikia vilties išgirdus diagnozę „nevaisingumas“.
„Autorė mums suteikia galimybę iš arti pamatyti ir pajusti, ką išgyvena žmonės, negalintys susilaukti vaikų. Kiekviena istorija yra unikali, paremta pačiais įvairiausiais ieškojimais, bet viena tarp jų bendra – nauja gyvybė užsimezgė tada, kai poros išmoko paleisti... Savo darbo kabinete mačiau daug šeimų, kurios pastojo tada, kai išsprendė tam tikrus psichologinius konfliktus, iš naujo atrado gyvenimo džiaugsmą ir vienas kitą. Kad emocinė būklė susijusi su naujos gyvybės užsimezgimu liudija ir šios knygos herojai“, – knygos pratarmėje sako psichologė Romena Kačinienė.
Knyga gali būti naudinga ne tik poroms, kurioms nepavyksta susilaukti atžalų, bet ir jų artimiesiems. Retai kas pripažįsta, kad nevaisingumas turi įtakos visai šeimai, paliečia kelias kartas – kažkas negali tapti seneliais, dėdėmis ar tetomis.
„Linkiu, kad knygoje aprašytos sėkmės istorijos ir profesionalų patarimai įkvėptų jus ir neleistų per anksti pasiduoti. Ieškokite visų įmanomų galimybių gydytis ir laimingai auginti išlauktus vaikus!“, – vilties įkvepia knygos autorė G. Jankauskienė.
