Be direktoriaus neprapuls
„Ne vaikai apdergė direktorių, o direktorius – mokyklą. Skaudžiausia, kad per skandalą nukentėjo jos prestižas. Bet mokykla – tai ne direktorius, o pedagogų kolektyvas. Ir be E.Macaičio jis tikrai neprapuls“, – kalbėjo Pajiešmenių pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė 66 metų Irena Gikienė.
Ši pedagogė išgarsėjo išdrįsusi viešai apginti savo mokinį, kuriam E.Macaitis trenkė ranka per veidą ir dėl to neteko darbo.
Jau rašėme, kad nuėjęs raminti tualete išdykaujančių vaikų E.Macaitis nesusivaldė, kai vienas iš moksleivių netyčia jį aptaškė vandeniu. Jis vaikui skėlė antausį. Motina pranešė policijai, incidentas iškilo į viešumą.
Direktorius vaizdingai, su smulkiausiomis detalėmis, korespondentams pasakojo, kad vaikas jį apipylė fekalijomis, šios baisiai graužusios akis, burnoje atsiradęs fekalijų liekanų bjaurus skonis, o akiniai buvę taip siaubingai aptaškyti, kad vos matęs kelią į savo kabinetą.
Per rajono tarybos posėdį E.Macaitis gynėsi, kad antausis nebuvo smurtas, nes trenkė vaikui esą nesąmoningai ir nevalingai.
Praplėšusi akis – pasibaisėjo
Skandalui nuaidėjus per visą šalį, nemaža dalis suaugusiųjų stojo ne į vaiko, o į E.Macaičio pusę. Jie piktinosi neva ribų nepaisančiais vaikais, kuriuos esą reikėtų į sieną tėkšti.
Per vieną iš televizijų paskelbus balsavimą, net 94 procentai žiūrovų smerkė išdykavusius vaikus, o ne įsiūčio nesuvaldžiusį pedagogą.
I.Gikienė per skandalo įkarštį kaip tik susirgo gripu. Ji pasakojo, kad vos tik savijauta pagerėjo ir ji praplėšė akis, pasibaisėjo komentarais – paklusnų bei paslaugų mokinį ir jo šeimą juodinančių paplavų srautu. Tuomet ji parašė komentarą su savo pavarde. Jos žodžius citavo ir politikai per tarybos posėdį.
„Man apmaudu, kad ant mokinio galvos papilta tiek daug nusikaltimų, piktų žodžių, tarsi jis dabar atsakingas už visus paauglių bjaurumus. Prieš jį stojo visa suaugusiųjų visuomenė. Ar jūs pažįstate jį, kad galite teisti? Ar jūs pažįstate „nukentėjusį“ direktorių? Ar jūs žinote visą tiesą?“ – emocingai klausė ji.
I.Gikienė džiaugėsi, kad tada pikti komentarai liovėsi.
Spalvas labai sutirštino
Pasiteiravus, kaip išdrįso viešai kaltinti direktorių, nežinodama, ar jis bus atleistas iš pareigų, ar liks mokyklos vadovu, I.Gikienė atsakė klausimu: „Ar man tai rūpėjo? Niekada ir nieko nebijau.“
Be to, mokytoja prisipažino turinti „blogą“ charakterį – tyli tyli, bet kai išgirsta didžiulį melą – iš butelio paleidžia džiną. Tigro metais gimusi Liūtė – I.Gikienė atvirai išrėžia visą tiesą.
„Nenoriu nieko įžeisti, bet šiuo atveju tiesa ta, kad direktorius spalvas labai sutirštino. Jis tikrai turi retorinių gabumų, moka žmonėms patikti ir įtikti, bet šįkart persistengė“, – kalbėjo mokytoja.
I.Gikienė prisiminė, kad neva fekalijomis apdrėbtą direktorių kaip tik sutiko eidama koridoriumi.
Šis išrėkęs, kad vaikai aptaškė jį „sysalais“.
Mokytoja susirado ir begėdžiais išvadino tuos du moksleivius. Apie antausį nė vienas neužsiminė, tad mokytoja ir nežinojo.
Visi trys nuėjo E.Macaičio atsiprašyti.
Smarvės kabinete nejuto
„Stovime priešais direktorių kaip trys kareivėliai. Vaikas gražiai ir mandagiai bando atsiprašyti, iš baimės rausta, bąla... Velniškai jaudinosi“, – pasakojo mokytoja.
I.Gikienė vylėsi, kad E.Macaitis vaikus paauklės ir tuo viskas pasibaigs.
Tuo metu direktorius nebuvo nusirengęs neva fekalijomis aptaškyto švarko, smarvės mokytoja irgi nepajuto, tik plaukai buvo truputį šlapi.
Užuot išklausęs vaiką ir taip davęs jam gerumo pamoką, E.Macaitis ėmęs rėkti, gąsdinti, kad apie įvykį praneš policijai ir ši nubaus vaikus.
Tačiau vakare telefonu vaiko motina pasakė I.Gikienei kai ką baisesnio. Ji išgirdo, kad direktorius skėlė berniukui antausį.
Kitą dieną mokytoja liepė moksleiviams rašyti pasiaiškinimus ir vėliau juos perdavė policijai.
Kai E.Macaitis atsiprašė vaiko motinos, moksleiviai pripuolė mokytojai pasakoti, kad direktorius už tai jam padovanojo išmanųjį telefoną. Mokytoja nustebo dar ir dėl to, kad telefonas – nebenaujas.
Pasiūlė arbatos išsivirti
„E.Macaičiu dėta, būčiau iškart atsistatydinusi, bet jis viską darė, kad mokyklai kenktų“, – kalbėjo I.Gikienė.
Ir daugelis gyventojų, pedagogės žiniomis, pasirašė direktorių palaikančią peticiją tik todėl, kad manė, jog taip prašo nenaikinti Pajiešmenių mokyklos. Nes E.Macaitis paleidęs gandą, kad jeigu jo neliks, tai ir mokyklos kaime nebebus.
Per tarybos posėdį peticiją pristatė Gytis Lukošiūnas – buvęs I.Gikienės mokinys. Jis po mokytojos viešo komentaro rašė šimtu procentų palaikantis direktorių ir prašė neginti „tų vaikų“.
„Ir tave gyniau, kai tau reikėjo, mamytė tavo prašė ir parašiau gerą charakteristiką, nes maniau, kad tu tik trumpam paklydai“, – atsakė jam I.Gikienė. Tačiau diskretiška pedagogė nesutiko korespondentei atskleisti, kas tai buvo per paklydimai.
Iš direktoriaus mokytoja nesulaukė priekaištų, tik pašaipaus pasiūlymo išsivirti arbatos iš klozete tekančio vandens.
Įkūrė mokytojos iniciatyva
Paklausta apie atmosferą mokykloje dabar, kai E.Macaitis atleistas iš pareigų, I.Gikienė prisiminė, kad pastaruoju metu jis yra apšaukęs ne vieną mokytoją. Daugelis tikisi dirbti taip pat kaip ir iki šiol. Yra ir nuoširdžiai vadovo besigailinčių.
Bet kolektyve nėra aštrių žmonių. Jei kas nepatinka, tyliai ramiai prašvokščia, akių vienas kitam nekabina.
I.Gikienė pasakojo, kad įkurti Pajiešmeniuose mokyklą buvo jos idėja.
15 metų ji vadovavo vaikų darželiui. Prieš 25 metus nusprendus jį naikinti, I.Gikienė, su draugėmis gerdamos arbatą, tarstelėjo, jog būtų neblogai kaime mokykla.
Nuvažiavo į tuometį vykdomąjį komitetą ir pasidalijo idėja. Naradavos ūkis paaukojo 500 tūkst. rublių, dalį finansavo Švietimo skyrius ir mokykla buvo įkurta.
Ramia širdimi mokyklos vairą I.Gikienė perdavė tuomečiam Švietimo skyriaus vedėjui E.Macaičiui, o pati parašė pareiškimą, kad nori dirbti mokytoja.
Nagais, ragais ir dantimis I.Gi-kienė išsikovojo mokytojos vietą, bet dėl streso ištiko insultas.
Kaip E.Macaitį pavyko įveikti šioje kovoje, mokytoja detaliau nepasakojo.
Matematika greitai atsibodo
Marijampolėje gimusi ir augusi I.Gikienė šypsojosi, kad niekad nesvajojo tapti mokytoja. Baigusi mokyklą, metus studijavo tuomečiame Politechnikos institute, bet matematika greit pabodo.
Atvažiavo sostinėn, ketino stoti į žurnalistiką, bet nežinojo, kaip rasti Vilniaus universitetą.
Užtat žinojo, kaip troleibusu nuvažiuoti pas draugę, besimokančią Pedagoginiame institute. Taip ir liko.
Iki Pajiešmenių buvo netrumpas kelias, bet į Pasvalio molį ji ilgam įklimpo.
Darželiui vadovavo 15 metų, lankė įvairius kursus, net medicinos seselių.
Dabar, be lietuvių kalbos, dar dėsto technologijas.
I.Gikienė pasiryžo kitais mokslo metais palikti mokinius ir mokyklą, nes ją pakeis jauna mokytoja, kurią ji gerai pažįsta ir kuria pasitiki.
Išlaiko pagarbų atstumą
„Nelendu bučiuotis su vaikais, neapkalbinėju kitų mokytojų, išlaikau pagarbų atstumą, galbūt todėl dėl drausmės neturiu bėdų“, – kalbėjo I.Gikienė.
Didelė blogybė yra keiksmažodžiai, bet kaip vaikui jų atsikratyti, jei ne vienas juos girdi savo šeimose?
„Ėsk. Stok. Gulk“, – vien tai girdėdami iš tėvų, vaikai pripranta būti ujami ir savo nuoskaudas atsineša į mokyklą. Todėl jie būna labai pikti vieni kitiems.
Mokytoja išgyvena, kad vyresnių moksleivių neįmanoma nei priversti, nei išmaldauti skaityti knygų, kiti neparuošia pamokų.
I.Gikienė pamena, kaip, netekusi kantrybės dėl neatliktų namų darbų, ėmė bartis pakeltu tonu. Tai supratusi, nutilo, atsiprašė.
Kitą dieną visi visi lig vieno padarė namų darbus.
„Užtat jei rėksi kiekvieną dieną, nebekreips dėmesio“, – kalbėjo mokytoja.
Ramūs bus kelias minutes
I.Gikienė mano, kad sunkiausia dirbti mokytojams, kurie bando dirbti pagal seną tvarką tikėdamiesi, jog mokiniai tiesiog privalo ramiai sėdėti pamokoje.
„Viskas keičiasi, vaikai dabar drąsūs ir aktyvūs. Sudėję rankeles į mokytoją ramiai žiūrės tris minutes, bet ne ilgiau. Todėl reikia jiems duoti darbo“, – kalbėjo pedagogė.
Ne bėda, jei vaikai nori per
pamoką kalbėtis, tik reikia nukreipti pašnekesį pamokai naudinga linkme.
Vaikams įdomiausios integruotos pamokos: istorija su lietuvių kalba, anglų kalba – muzika, matematika – informatika. Per tokias pamokas, kai įdomu ir nėra nė akimirkos laisvos minutės, vaikų drausminti netenka, jie patys būna įsitraukę į darbą.
„Darbas su mokiniais manęs nevargina. Nesu pasakiusi: „Jėzus Marija, nebegaliu“, – pasakojo I.Gikienė.
Gaila tik to, kad gabiausi mokiniai po aštuntos klasės vyksta mokytis į gimnaziją, bet čia jau nieko nepadarysi, telieka palinkėti jiems sėkmės.
Nuo direktoriaus nukentėjęs vaikas veikiausiai paliks mokyklą, bet, mokytojos žiniomis, dėl šeiminių aplinkybių.
