Iki šiol motinystės džiaugsmo nepažinusi moteris tvirtina, kad jeigu kada nors jai Dievas suteiktų šansą tapti mama, savo vaikui ji stengtųsi būti gera drauge, nesitikėtų iš jo per daug ir kaip įmanydama leistų jam formuotis kaip asmenybei.
Daugybė sutuoktinių apie tai vis dar gėdijasi garsiai kalbėti, o įkyriai apie šeimos pagausėjimą klausiantiems artimiesiems arba draugams sako, kad vaikų turėti tiesiog nenori arba kad dar neatėjo tam laikas. Vis dėlto dauguma jų užklupus atvirumo valandėlei išpažįsta, jog po šia fraze slepiasi rimtos nevaisingumo problemos.
Rašytoja G.Jankauskienė ryžosi ne tik garsiai apie tai prabilti, bet ir išleido knygą „Kai atgimsta viltis. Sėkmės istorijos ir patarimai, kaip įveikti nevaisingumą ir susilaukti vaikų.“
– Dėl kokių priežasčių jūs nusprendėte rašyti apie nevaisingumo problemas ir skirti dėmesio būtent šiai problemai?
– Pradėjusi planuoti šeimos pagausėjimą, domėjausi, kaip paruošti organizmą nėštumui, kas gali kliudyti pastoti, tačiau pasigedau šia tema literatūros lietuvių kalba.
Pagrindiniu informacijos šaltiniu tapo internetas ir įvairūs internetiniai forumai. Juose moterys ne tik dalijasi savo pastojimo istorijomis, bet ir viena kitą konsultuoja įvairiais vaisingumo klausimais.
Mane nemaloniai nustebino, kad kartais forumų dalyvės įsijaučia į gydytojų vaidmenį ir pradeda nustatinėti kitoms moterims nevaisingumo diagnozę, skiria „gydymą“ tokiais nesaugiais preparatais, kaip nelegalios rusiško vaisto ampulės, baltarusiško alavijo injekcijos ar šalavijų lapų arbatos iš Kalvarijų turgaus.
Pokalbiai interneto forumuose – puiki išeitis uždariems žmonėms. Čia prisiregistruoji su išgalvotu vardu, todėl gali atvirai kalbėti apie užklupusias sveikatos problemas, slapčiausius emocinius išgyvenimus. Tačiau, jei laiku „neįjungsi“ kritinio mąstymo, pasinaudojęs neatsakingai dalijamais patarimais, gali tik pabloginti savo sveikatos būklę.
Mano knygoje akušerė-ginekologė Reda Žiobakienė pasakoja apie vieną savo pacientę, kuri gėrė iš Rusijos atvežtus neva vaisingumui gerinti skirtus papildus fitoestrogenus. Kadangi estrogenų kiekis moters organizme ir taip buvo padidėjęs, nuo papildų ėmė progresuoti endometriozė ir gimdoje augti miomos. Neaiškių papildų vartojimo pasekmės buvo negrįžtamos – šiai pacientei gydytoja niekuo nebegalėjo padėti.
Tokių liūdnai pasibaigusių istorijų yra ne viena. Taigi man kilo mintis ištraukti diskusijas apie nevaisingumą iš forumų ir parengti profesionalų leidinį, kuriame būtų pateikta objektyvi ir naudinga informacija.
Knygoje kalbu apie nevaisingumo prevenciją, dažniausias priežastis ir sėkmingą gydymą. Pagrindinė mano knygos žinutė – nevaisingumas nėra verdiktas ar galutinis nuosprendis visam gyvenimui.
Man talkino didelę patirtį nevaisingumo gydymo srityje sukaupę akušeriai-ginekologai Reda ir Rolandas Žiobakai, Daina Visockienė, psichologė Romena Kačinienė, endokrinologas Saulius Grigonis, urologas Balys Dainys ir kiti.
Stengiausi į vaisingumo sutrikimus pažiūrėti iš kuo platesnės perspektyvos. Knygoje pateikiami interviu su netradicinės medicinos atstovais – funkcinės medicinos ir osteopatinio gydymo specialistu Eduardu Lakštausku, gydytoja, ajurvedos specialiste Asta Keturkiene. Apie mūsų aplinkoje slypinčių pavojingų medžiagų įtaką endokrininei sistemai knygoje pasakoja cheminių medžiagų ekspertė Laura Stančė.
Mano parengta knyga gali būti naudinga ne tik nevaisingiems žmonėms bei jų artimiesiems ar dar tik planuojantiems turėti vaikų, bet ir vaisingumo srityje dirbantiems specialistams.
– Jūs su vyru ir patys išgirdote nevaisingumo diagnozę. Prieš kiek laiko supratote, kad nepavyksta pastoti ir reikėtų kreiptis į medikus?
– Vaikelio laukiame ketvirtus metus. Į medikus kreipiausi dar prieš planuodama pastoti. Buvau jau 28-erių, sąmoningai ruošiausi motinystei. Atlikusi profilaktinius tyrimus, gavau patvirtinimą, kad esu sveika. Pradėjau vartoti folio rūgštį ir ramiai laukiau dviejų brūkšnelių nėštumo teste, tačiau laukimas užtruko.
Pagal Pasaulinę sveikatos organizaciją, vaiką planuojanti pora laikoma nevaisinga, kai nepastoja per vienerius metus. Tad po metų bandymų nusprendžiau pasikonsultuoti su kita ginekologe. Ji mane taip pat patikino, kad nėra jokių kliūčių susilaukti vaikelio natūraliai. Patarė nusiraminti ir atsipalaiduoti.
Po dvejų metų laukimo supratau, kad delsiu per ilgai, reikia tikslingai kreiptis į ginekologą, turinti patirtį nevaisingumo gydymo srityje. Pirmasis pasirinkimas nebuvo sėkmingas.
Specialistė mums abiem paskyrė atlikti krūvą brangių tyrimų ir per antrą vizitą liūdnai konstatavo, kad vaikų be pagalbinio apvaisinimo procedūrų neturėsime. Taip pat užsiminė, kad užsakant per ją, maisto papildai vyro vaisingumui pagerinti kainuotų šimtu litu pigiau nei vaistinėse – 500 litų (šiandien jie kainuoja 160 eurų).
Nepraradome sveiko proto ir realiai įvertinę situaciją – gydytoja neįvardijo tikslios nevaisingumo priežasties ir nesistengė jos pašalinti, tik bruko mums savo paslaugas – pas ją nebegrįžome. Nusivylę tokiu požiūriu į nevaisingus pacientus, nusprendėme kurį laiką pailsėti nuo vizitų į medicinos įstaigas.
Neradau sau vietos, todėl praėjus pusmečiui kreipiausi į ketvirtą specialistę. Ji pasakė įtarianti, kad man ne kiekvieną mėnesį vyksta ovuliacija. Gydytoja pasiūlė pamėginti stimuliuoti ovuliaciją injekcijomis. Deja, šis gydymas nebuvo sėkmingas.
Vieną dieną gatvėje netikėtai susitikau buvusią kolegę. Ji laukėsi ir turėjo greitai gimdyti.
Atvirai paklausiau, ar lengvai pastojo. Kolegė neslėpė, kad šiek tiek užtruko ir parekomendavo nueiti pas jos gydytoją, konsultuojantį poras nevaisingumo klausimais (beje, nemokamai, pakako tik šeimos gydytojo siuntimo).
Įvertinęs visus mano ir vyro iki tol atliktų tyrimų rezultatus, gydytojas paskyrė man pakartotinai atlikti hormono prolaktino tyrimą. Mano prolaktinas viršijo normą aštuonis kartus.
Gydytojas skubiai davė siuntimą galvos magnetinio rezonanso tomografijai atlikti.
Po daugiau nei dvejų metų paieškų man buvo nustatyta nevaisingumo priežastis – liga, apie kurią niekada nebuvau girdėjusi – prolaktinoma. Tai gerybinis posmegeninės liaukos (hipofizės) auglys, kuris išskiria hormoną prolaktiną. Per didelis prolaktino kiekis blokuoja ovuliaciją, sutrikdo kiaušinėlių gamybą, todėl negalėjau pastoti.
– Kokios pirmosios mintys, sužinojus apie nevaisingumą, jus aplankė?
– Kol nebuvo nustatyta nepastojimo priežastis, stengiausi nedramatizuoti. Vis atrodė, kad mano gyvenime tiesiog įvyko kažkoks didelis nesusipratimas, bet jis tuoj išsispręs.
Tačiau mus vis labiau spaudė aplinkiniai. Nuolatinis klausimas „Kada turėsite vaikų?“ buvo tarsi lipimas ant žaizdos. Dar patys nežinodami realių prognozių turėjome teisintis ir kurti pasiaiškinimus.
Mano draugės, kolegės viena po kitos gimdė vaikus, o aš tarsi įstrigau tame pačiame pradiniame taške. Kartais norėdavosi atsiriboti nuo visų aplinkinių, pabėgti į kokį vienkiemį ir gyventi tik dviese.
Panašias emocijas išgyvena dauguma nevaisingų šeimų. „Kone visos poros, negalinčios susilaukti vaikų, jaučiasi taip, lyg būtų už borto. Visi kiti juda pirmyn, o jie tūpčioja vietoje. Tarsi egzistuotų uždaras tėvų klubas, į kurį niekaip negali patekti“, – knygoje pastebi psichologė R. Kačinienė.
Vieną dieną nutarėme nebeslėpti mus užklupusių sunkumų ir atvirai visiems pasakyti, kad neturime vaikų ne dėl to, kad jų nenorime – mums nepavyksta jų turėti.
Tada prasidėjo kitas etapas – patarimų dalijimas: „Išvažiuokite atostogų į užsienį“, „Išgerkite vyno ir pavyks“, „Nustokite nervintis ir pastosite“ ir pan. Daugybė porų, siekdamos susilaukti vaikų, nueina ilgą ir sudėtingą kelią, tad aplinkinių patarimas tiesiog atsipalaiduoti tarsi sumenkina įdėtas pastangas.
„Ir jūs, ir jūsų artimieji išvengsite daug keblių situacijų, jeigu aiškiai pasakysite, ko iš jų tikitės, – pataria psichologė R. Kačinienė. – Patys pagalvokite, kokios pagalbos iš jų norėtumėte. Galbūt kuris nors yra geras klausytojas, su kitu labai gera leisti laiką, atsipalaiduoti, trečias gal galėtų padėti rasti patikimą gydytoją ar palydėti, nuvežti į procedūrą. O jei nenorite kalbėti apie vaikus, nesidrovėkite to pasakyti tiesiai.“
Mums su vyru labai pasisekė, kad patys artimiausieji – mūsų mamos – nespaudė dėl anūkų. Abi kantriai be komentarų išlaukė, kol patys norėsime atvirai pradėti kalbėti šia skaudžia tema. Su mano mama ne kartą diskutavome apie įvaikinimo galimybę ir man labai gera žinoti, kad turiu jos palaikymą.
– Ar prisimenate po šios žinios pokalbį su vyru? Kokiomis mintimis apsimainėte? Ši žinia judu įkvėpė ieškojimams ir bandymams sėkmingai susilaukti vaikelio?
– Ryškiausiai prisimenu vizitą pas gydytoją, kuri pasakė, kad mums padės tik pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje. Po šios žinios abu jautėmės atsidūrę visiškoje aklavietėje. Buvo sunku susitaikyti su žinia, kad negalėsime susilaukti vaikų natūraliai, kankino finansinis klausimas, iš kur gauti lėšų brangiai procedūrai.
Nusiraminę, abu nutarėme nenuleisti rankų ir toliau ieškoti nevaisingumo priežasties bei stengtis pastoti natūraliai. Atsisakėme alkoholio, koregavome mitybą, kurį laiką iš raciono išbraukėme produktus su glitimu.
Vyrui gyvenimo būdo pokyčiai išėjo visai į naudą – atsisakius alkoholio, nesveikų užkandžių organizmas valėsi ir po pusmečio pradėjo kristi svoris. Per metus vyras neteko 18 kilogramų (šypsosi).
Diena, kai sužinojome, kad aš sergu prolaktinoma, buvo labai graži, saulėta ir... liūdna. Pagaliau gavome atsakymą į ilgai kankinusį klausimą, tačiau prasidėjo naujas etapas – turėjau išmokti gyventi su nežinoma liga. Vaikų planavimą kuriam laikui nustūmėme į šalį.
– Kokie gydymo metodai buvo taikomi jums po to, kai apie tai sužinojote?
– Diagnozavus prolaktinomą jau beveik dvejus metus kasdien vartoju medikamentus, kurie slopina prolaktino kiekį ir stabdo auglio augimą. Kiekvieną mėnesį turiu atlikti tyrimą, kuris rodo prolaktino kiekį kraujyje. Pagal jo rezultatus koreguojamos vaistų dozės.
Džiaugiuosi, kad vaistus, kurių nemalonus šalutinis poveikis, toleruoju pakankamai gerai ir labai tikiuosi, kad operacinio gydymo neprireiks.
– Vaistai ir kiti metodai kainuoja nemažus pinigus. Kiek jūsų šeimai tai kainavo?
– Sudėję visų gydytojų konsultacijų, tyrimų, procedūrų, maisto papildų, hormoninių preparatų ir vartojamų vaistų kainą, šiandien esame išleidę apie 2000 eurų. Tai nėra didelė suma nevaisingumo gydymui, palyginus su kitų šeimų išlaidomis, nes ji susidarė per beveik ketverius metus.
– Ar nepasikeitė jūsų pačios santykiai su vyru po šios žinios?
– Kova su nevaisingumu mums yra didelis iššūkis. Ši patirtis neabejotinai keitė ir mus pačius, ir mūsų santykius. Pastoti mėginome nuo pat santuokos pradžios, todėl labai greitai džiaugsmą ir romantiką pakeitė nerimas, liūdesys, nuolatinė įtampa, emocijų kaita. Turėjome rasti labai daug stiprybės nenusivilti vienas kitu, nekaltinti, neprarasti optimizmo ir tikėjimo.
Neslėpsiu, susidūrus su nevaisingumu reikia dvigubai daugiau pastangų norint išsaugoti santuoką. Išmokome kartu liūdėti, vis dar mokomės spręsti kilusius buitinius konfliktus.
Mes kasdien auginame vienas kitą ir vis labiau vertiname mūsų ryšį. Nė vienas nežinome, kokie bus mūsų santykiai po 5 ar 10 metų, todėl tiesiog stengiamės džiaugtis tomis akimirkomis, kurias kartu išgyvename šiandien.
– Ar kalbėjotės apie nevaisingumą su tėvais ar draugėmis? Ar apie tai pačiai lengva kalbėti?
– Esu atviras žmogus, man nebuvo sunku kalbėti apie savo problemas su giminaičiais ar draugais.
Kiek galiu ir pati stengiuosi padėti pažįstamoms moterims, susidūrusioms su nevaisingumu – išklausau, dalijuosi savo patirtimi ir išgyvenimais, įkvepiu neprarasti tikėjimo.
– Knygoje teigiate, kad nevaisingumą lemia daugybė psichologinių problemų. Kokias pagrindines išskirtumėte?
– Kai nėra biologinių kliūčių pastoti, nevaisingumo šaknų reikėtų ieškoti neišspręstuose vidiniuose konfliktuose. Kiekvieno iš mūsų pasąmonėje gyvena įvairios baimės, prieštaringos emocijos, traumuojantys vaikystės potyriai, praeityje patirtos netektys ir kt.
Pasak knygoje pasisakančios psichologės Viktorijos Gončarovos, pastoti dažnai trukdo gimdymo skausmo baimė, partnerių tarpusavio santykiai, nerimas dėl materialinių pokyčių susilaukus atžalos. Psichologinio nevaisingumo priežastimi gali tapti ir pernelyg stiprus troškimas turėti vaikų – paniška, įkyri baimė nepastoti.
Jei patiems nepavyksta susitvarkyti su vidine krize, kreipkitės pagalbos į psichologą. Jis padės išsiaiškinti ir išanalizuoti tikrąsias priežastis, kodėl pasąmonė stengiasi apsaugoti organizmą nuo nėštumo.
– Yra šeimų, kurias nevaisingumas išskiria. Gal ir jūsų kelyje pasitaikė tokių, kurioms tai atrodė pernelyg didelė problema, neleisianti laimingai gyventi poroje?
– Remiantis Vaisingumo asociacijos duomenimis, išsiskiriančių nevaisingų porų Lietuvoje palyginti nedaug. Jos sudaro apie 0,5 proc. Daugelį žmonių vaikų planavimo sunkumai suvienija ir dar labiau sustiprina.
Dėl nevaisingumo išsiskyrusių šeimų nepažįstu, tačiau viena mano draugė ištekėjo už vyro, kuris negalėjo susilaukti vaikų su pirmąja žmona, todėl jų ryšys nutrūko.
Šiandien mano pažįstami laimingai augina du vaikus, o draugės vyro buvusioji taip pat sukūrė antrą santuoką ir natūraliai susilaukė vaikelio.
Ši istorija iliustruoja, kad kartais vaikas gali nenorėti ateiti į nedarnią šeimą. Klaidinga tikėti, kad gimsiantis vaikas išgelbės netvirtą santuoką. Kaip knygoje pastebi psichologė R. Kačinienė, įsitikinimą „gims vaikelis ir santykiai pagerės“ reikėtų keisti į požiūrį „kai santykiai bus darnūs, gims ir vaikas.“
– Koks jausmas suvokus, kad negalite susilaukti vaikų? Savo knygoje pacitavote vieną moterį rašydama palyginimą apie kalėdines dovanas bei stebuklą, kurio, tarsi, negalinti vaikų susilaukti moteris, yra neverta. Iš tiesų tokios emocijos užplūsta?
– Nevaisingumas neatsiejamas nuo moteriškumo / vyriškumo sampratos, mūsų savivertės. Tiek vyrai, tiek moterys, susiduriantys su nevaisingumu, patiria nepilnavertiškumo jausmą, ima save žemiau vertinti ir kitose gyvenimo srityse. Nerimas dėl vaisingumo stebuklingai išplinta.
Pasak psichologės R. Kačinienės, nors negalėjimas susilaukti vaikų susijęs tik su viena gyvenimo sritimi, apima tik medicininę būseną, ilgainiui ima atrodyti, kad nebesiseka niekur. Jei nerimas labai stiprus, gali imti varginti jausmas, kad pasikeitė asmenybė, net charakteris, kad su jumis niekam nebeįdomu, net tėvams ar draugams.
Daugeliui žmonių šeimos sukūrimas ir vaikai yra natūralus gyvenimo procesas. Poros susilaukia atžalų, juos užaugina, vėliau džiaugiasi anūkais. Sveikos šeimos nevaisingiems žmonėms kasdien skaudžiai primena, ko jos neturi, kad jų svajonė „būti normaliems, kaip visi“, neišsipildo. Išgyvendamas nevaisingumą jautiesi praradęs savo gyvenimo kontrolę.
Psichologinėje literatūroje rašoma, kad nevaisingos moterys išgyvena tokius pat stiprius jausmus kaip ir sergančios onkologinėmis ligomis. Negalėjimas tapti mama prilygsta gyvenimo krizei. Tu nebežinai, kas yra tavo gyvenimo tikslas ir dėl ko gyventi. Neieškant pagalbos kyla didelė rizika susirgti depresija.
– Moterims, kurios tikisi pastoti, tačiau nepavyksta, prireikia ir psichologų pagalbos? O gal padeda pašnekesiai su panašaus likimo poromis arba maldos Dievui? Kokia terapija jums pačiai buvo geriausia?
– Aš lankiau nerimo, panikos ir streso sutrikimų terapijos grupę pas vieną jogos mokytoją.
Susitikimuose buvo naudojami man padėję psichosintezės, kognityvinės terapijos, kvėpavimo ir meditacinės technikos, relaksacijos metodai.
Mano vyrui geriausia terapija yra futbolo treniruotės (šypsosi). Kiekvienas atradome sau priimtiną būdą, kaip geriausia išvėdinti galvą nuo įtampos.
Puikia terapija mums tapo katino auginimas. Nors santuokos pradžioje abu buvome kategoriškai nusistatę prieš gyvūną bute, šiandien mūsų namuose karaliauja katinas Pankas.
Jis – šuniško charakterio, labai prieraišus, kasdien sekioja mums iš paskos ir nė akimirką neleidžia pasijusti vienišiems (juokiasi).
– Iš kur pasisemti stiprybės ir tikėjimo, kad, anksčiau ar vėliau, pavyks susilaukti vaikelio? Kokie jūsų asmeniniai patarimai tokioms poroms?
– Visų pirma palinkėčiau surasti nevaisingumo priežastį. Todėl laukiant naujos gyvybės, svarbu atpažinti savo kūno siunčiamus signalus – nuo staigių svorio pokyčių, pilvo skausmų, virškinimo sutrikimų iki jautrumo šalčiui. Įvairūs negalavimai gali signalizuoti apie išsiderinusius hormonus, nusilpusią kiaušidžių veiklą, negydomą lytinę infekciją ir pan. Kuo tiksliau papasakosite gydytojams apie menkiausius sveikatos nusiskundimus, tuo didesnė tikimybė, kad pavyks rasti pastoti trukdančią kliūtį.
Taip pat labai svarbu iš gyvenimo pašalinti didžiausius įtampos šaltinius, stengtis išlaikyti psichologinį stabilumą, ramybę ir kantrybę. Jei biologinių kliūčių gydytojai neranda, ieškokite psichologinių blokų, kliudančių pastoti.
– Tikiu, kad poroje neprarandate vilties susilaukti vaikelio ir net neabejoju, kad jūsų istorija taip pat bus sėkmės istorija. Kokia būtumėte mama svajotam ir lauktam vaikeliui?
– Netikėtas klausimas. Norėčiau būti mama–drauge (šypsosi). Nesitikėti iš vaiko per daug, neslopinti jo savo įgeidžiais ar draudimais, tiesiog padėti formuotis asmenybei ir leisti mėgautis visaverte vaikyste.
– Su kuo sulygintumėte troškimą tapti mama?
– Noras pastoti šiandien nebėra toks įkyrus, kaip pirmaisiais santuokos metais. Dabar mano prioritetas – pažaboti ligą. Vilties susilaukti savo vaikų tikrai neprarandu, tačiau šiandien stengiuosi džiaugtis gyvenimu ir be jų. Turiu mėgstamų veiklų, mėgaujuosi bendravimu su artimaisiais ir draugais. Taip pat su vyru padedame socialinių įgūdžių stokojantiems paaugliams. Didžiausia prasmė gyvenime – jaustis reikalingu.
– Ar pagalvojate su vyru apie įsivaikinimo arba globos galimybę?
– Taip, abu į įvaikinimą žiūrime teigiamai ir prie šios minties vis grįžtame. Konsultavausi su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo bei Vilniaus miesto savivaldybės specialistais apie mūsų šeimos galimybes įsivaikinti. Namuose laikau atsispausdinusi prašymą įvaikinti.
Tačiau nenoriu, kad įvaikinimas mums taptų kaip atsarginis variantas negalint susilaukti biologinių vaikų. Tai – didelės atsakomybės reikalaujantis žingsnis, kuriam reikia subręsti, sąmoningai tam ryžtis, todėl nenorime skubėti.
– Jūsų išleista knyga atvėrė šeimų, negalinčių susilaukti vaikų, žaizdas. Nevaisingumas – itin opi tema, tačiau apie ją kalbama puse lūpų – kai kurios poros vis dar kartais gėdijasi ar prastai jaučiasi šnekėdamos apie tai. Susidūrėte su tuo, rengdama knygą?
– Nevaisingumą įveikusių šeimų ieškojau per pažįstamus ir įvairiuose interneto forumuose. Tie, kurie patys atsiliepė į kvietimą pasidalyti savo istorija, kalbėjo atvirai ir drąsiai. Kitus reikėjo įkalbinėti atsiverti ir knygoje garantuoti jų anonimiškumą.
Viena moteris gyvenanti provincijoje bijojo, kad iš tekste minimų faktų gali būti atpažinta jos šeima. Susilaukti vaikų jai padėjo taikyti pagalbinio apvaisinimo metodai. Moteris baiminosi, kad vaikų atsiradimo istoriją sužinoję kaimynai nesuprastų ir pasmerktų, o paaugę vaikai sulauktų patyčių mokykloje.
Lietuviai – uždari žmonės, dažnai linkę slėpti šeimos problemas už namų durų ir nesikreipti pagalbos. Sužinoję apie nevaisingumą žmonės neskuba dalytis savo bėda su aplinkiniais, netgi tėvais, nes ši tema gana intymi. Tačiau kai nebesislapstai, atvirai pasipasakoji, susipažįsti su tokio paties likimo žmonėmis, sunkus kelias vaikų link tampa gerokai lengvesnis. Bent jau emociškai.
– Papasakokite, kaip buvo kuriama knyga – ar visos poros lengvai atsivėrė, kalbėdamos apie asmeninę patirtį? Kaip vyko pokalbiai?
– Kelias šeimas kalbinau telefonu ir elektroniniu paštu. Su kitomis bendravau gyvai – kviečiau pas save į svečius, lankiau jų namuose, susitikome kavinėse. Pokalbiai vyko jaukiai ir nuoširdžiai prie arbatos puodelio. Žmonės apie savo laukimo kelią kalbėjo noriai, nebuvo jokios įtampos.
Kone visi pašnekovai atsisveikindami sakė: „Jei knygos skaitytojai mano istorijoje atpažintų save, jei jiems kiltų papildomų klausimų ar reikėtų mums padėjusių gydytojų kontaktų – padėsime kuo galėsime. Žinome, koks sunkus šis kelias ir kiek daug reiškia tai patyrusių žmonių parama.“
Sunkūs išgyvenimai suartina žmones. Man pačiai knygos rengimas davė labai daug gerų emocijų, įdomių pažinčių, įkvėpė daug vilties ir ryžto nenuleisti rankų per anksti.
