Seimas vieningai priėmė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, kuriuo uždraudė visų rūšių smurtą prieš vaikus, įskaitant ir fizines bausmes. Įstatyme taip pat apibrėžiamas visų rūšių smurtas prieš vaiką: fizinis, psichologinis, seksualinis ir nepriežiūra.
Kaip nuo šiol reikės auklėti savo vaikus? Apie tai žurnalistas Andrius Kavaliauskas kalbėjosi su Paramos vaikams centro vadove Aušra Kuriene.
– Ponia Kuriene, pagal Seimo priimtą įstatymą draudžiamas bet koks smurtas prieš vaikus, taip pat ir fizinės bausmės. Tačiau daugumai tėvų turbūt iškils klausimas, ką dabar galima daryti, o ko negalima daryti auklėjant vaikus?
– Kaip daug kas tvirtino, niekada nebuvo galima naudoti smurto prieš vaikus, bet nuo šiandien tai tikrai uždrausta įstatymu. Tėvai nebegalės mušti vaikų, jų žeminti įvairiausiais būdais, išnaudoti savo reikmėms ir visaip kaip kankinti.
– Tarkim, močiutė ar mama mazgote pliaukšteli neklusniam vaikui per užpakalį. Tai smurtas?
– Taip, tai yra smurtinis elgesys.
– Tėvas pabando pasukti ausį?
– Taip, tėvas sąmoningai sukelia vaikui skausmą. Kodėl jis tai turėtų daryti?
– Prisimenu savo jaunystės laikus mokykloje – mus statydavo į kampą. Ar čia irgi psichologinis smurtas?
– Žiūrint, kaip jus statydavo. Šiaip tai yra žeminanti bausmė, jūs gerai tai atsimenate. Nežinau, kaip jūs jautėtės tame kampe, gali būti, kad jums iš to nerimo buvo tik labai juokinga, bet gali būti, kad jums buvo labai baisu.
Aš žinau vaikų, kurie kampe apsišlapina iš siaubo, kurie iš siaubo gali pradėti mikčioti, nes nežino, kas jų laukia po to, kuriuos smūgiu nutrenkia į kampą, kad jie galų gale susivoktų, ką išdarinėja.
Ir žinau vaikų, kuriems tėvai sako – tu blogai elgiesi, prisidirbai, eik, atsisėsk kampe ar ant kėdutės ir pagalvok, ką darai, ar nori toliau taip elgtis ar nenori.
Kai kalbame apie psichologinį smurtą, turim suprasti, kad kalba neina apie vienkartinį aktą, vienkartinį vaiko pavadinimą blogu žodžiu. Kalbam apie santykį, kurį žmogus, kuris turi auginti vaiką, jį prižiūrėti, ugdyti, sukuria su vaiku, kuriame vaikas yra nuolatos žeminamas, visaip psichologiškai menkinamas, išnaudojimas. Kalbam apie psichologinį santykį, kuris žaloja vaiką.
Ne vienas žodis sugadins jo savivertę visam gyvenimui – tai nerealistiška, neįmanoma. Jei vaikas auga nuolatos vadinamas įvairiausiais žodžiais, žeminamas, kritikuojamas, nuolatos neįtinka, sukelia visiems nepasitenkinimą, šeimoje yra nuolatinis nepasitenkinimo šaltinis, toks vaikas užauga sužalotas.
– Pagal priimtą įstatymą užtektų ir vieno veiksmo ar žodžio, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ir, galbūt, vaikas paimtas iš šeimos?
– Jeigu tai būtų fizinė bausmė ar fizinis smurtas, tikrai užtektų vieno intensyvaus veiksmo, kad, galbūt, būtų svarstoma, ar vaiką reikia paimti iš šeimos, jei tas veiksmas kelia grėsmę jo gyvybei.
– Tai kaip auklėti vaikus? Kaip sutramdyti besiožiuojantį, kaprizingą vaiką?
– Yra labai įvairios priemonės, yra visa eilė disciplinavimo priemonių, išskyrus mušimą ir visokį vaiko žeminimą. Yra natūralios, sąlyginės pasekmės, pokalbiai su vaiku, draudimai ir kiti.
– O jei vaikas neklauso, kalbėk, aiškink, bet kaip žirniai į sieną? Tarkim, sakai sėsti ant kėdutės – nesėsiu.
– Man sunku įsivaizduoti tokią situaciją. Reikia paimti vaiką už rankos, nuvesti, pasodinti ant kėdutės ir pabūti ten.
– Kaip stipriai galima vaiką paimti?
– Jei jūs esate mylintis tėtis, jei jus tuo metu nėra užpylęs įsiūtis, tai jūs galite apkabinti savo vaiką, nunešti, pasodinti ant kėdutės ir pasakyti – dabar mes turim pabandyti nusiraminti.
– Kaip tėvams sukontroliuoti save, kad auklėjant vaiką jie nebūtų pikti, įsiutę ir parinktų adekvačias priemones?
– Visų pirma turim sau pripažinti, kad visi tėvai kada nors bus pikti ir įsiutę. Neįmanoma įsivaizduoti, kad galima užauginti vaiką nepatyrus labai stiprios emocinės reakcijos – pykčio, labai didelio išgąsčio.
Yra labai svarbi tėvų atsakomybė suprasti, kad dabar aš esu įsiutęs. Jei darbe jūs labai stipriai įsiuntate, tai tikrai nepradedate trankyti aplink stovinčių žmonių, jūs žinot, ką daryti. Jei aš namie labai stipriai įsiuntu, turiu suprasti, kad pirmiausia pasidariau labai pavojinga savo vaikui.
Pirmas patarimas – išeiti iš tos situacijos, kuri man kelia įsiūtį. Jei vaikas neklauso, kažką daro, draskosi, namuose netvarko, negirdi 10 kartų ir kyla įsiūtis, suaugęs žmogus turi išeiti į kitą kambarį, išgerti arbatos, pakvėpuoti, skaičiuoti iki 10 ir rimtai galvoti apie pykčio suvaldymo techniką.
– Man sunku patikėti, kad žmonės, kurie neįsivaizduoja vaikų auklėjimo be fizinių bausmių, pradės save psichologiškai analizuoti ir moralizuoti. Jums taip neatrodo?
– Esu visiškai tikra, kad pradės. Jei nepradės analizuoti, tikrai pradės taikyti visokias kitokias priemones. Daugybė pliaukštelėjimų, fizinės bausmės tikrai nėra iš to, kad tėvai sąmoningai mano ir pasirenka tinkamiausią priemonę. Dažniausiai yra situacijos, kur jie pasijaučia bejėgiai ir atakuoja vaiką. Tai yra situacija, kuri gali būti suvaldyta ir pakeista.
– Ar dažnai būna atvejų, kai vaikai sąmoningai meluoja? Ar jie gali primeluoti apie tėvus?
– Labai retai. Vaikai pasakoja apie dalykus, kurie jų neištiko, ypatingai retai. Kuo mažesnis vaikas, tuo mažesnė tikimybė, kad jis sukurs istoriją apie tai, kad jį mušė, seksualiai išnaudojo ar vadino kokiais nors vardais.
Tam, kad jis tokią istoriją sukurtų, turėtų bent jau būti matęs tokį elgesį. Klausimas, kur keturmetis vaikas galėtų matyti, kaip tėtis muša vaiką per galvą, mokydamas jį skaičių. Neįmanoma įsivaizduoti. Tuo metu jis yra smurto liudininkas ir yra nukentėjęs vaikas. Paaugliai galbūt gali turėti idėjų apie kažką, kas neįvyko, bet vaikai meluoja ženkliai mažiau, nei mums atrodo.
Suaugę pasakoja, kad vaikai nukrito nuo dviračio, skalbimo mašinos, laiptų. Garsioji istorija – vaikas nukrito nuo laiptų.
Jei žmogus vedasi vaiką ir jis nukrito nuo laiptų, jo galvoje yra didžiulis guzas, ką darytų normalus, rūpestingas tėtis? Pridėtų ledo, lėktų į greitąją, nuramintų vaiką ir, atvedęs į darželį, greičiausiai pasakytų – pastebėkit jį, jis tik ką nukrito nuo laiptų, jam galvoje guzas.
Visiems gali atsitikti, vaikas gali nukristi nuo laiptų, susitrenkti, bet rūpestingi tėvai, ne nuo kurių rankos jis nukrito, lėks pas gydytoją, skubiai veš, skambins į greitąją, klaus, ką daryti.
O turime tėvus, kurių vaikai susižalojo, kaip jie sako, patys, ir tėvai nieko nedaro. Čia labai rimtas rizikos veiksnys, kad arba jie yra prisidėję prie šios traumos, arba kaip minimum jie neprižiūri vaiko, jiems nerūpi, kodėl vaikas nenuvežtas pas gydytoją.
Nebijokim, kad kas nors iš vieno vienetinio veiksmo ims ir nuspręs, mažutis vaikas kažką pasakė ir jis dabar bus paimtas. Šis įstatymas ir leidžia labai anksti pradėti matyti pavojaus ženklus, teikti paslaugas šeimai ir padėti suaugusiam žmogui kitaip elgtis, galvoti, jaustis, tvarkytis su savo pykčiu, bendrauti su savo vaiku.
Tai tikrai nėra įstatymas ar kieno nors interesas, kad vaikai augtų ne savo šeimose. Interesas būtent yra, kad šeimoje vaikams būtų saugu ir tėvai būtų labiau savimi patenkinti.
