Dėl kokių vaiko auklėjimo problemų dažniausiai ateinama pas psichologą? Ar kreipiasi vaikai, prašydami juos apginti nuo smurtaujančių tėvų? Kaip vis tik sutramdyti besiožiuojantį, kaprizingą vaiką bei kaip tėvams sukontroliuoti save, kad auklėjant vaiką jie nebūtų pikti, įsiutę ir parinktų adekvačias priemones?
Taigi, ar neatsiras tėvų, kuriems kils klausimas, kaip nuo šiol reikės auklėti vaikus? O kam nepasitaiko plekštelti mažyliui per sėdynę?
Susidaro įspūdis, kad vaikų auklėjimas turi būti paremtas vien bausmėmis, o kai jų taikyti nebegalima, tai ir auklėjimo nebelieka. Tačiau turbūt visi žinome, kad geriausiai vaikus auklėjame savo paties pavyzdžiu.Kaip mes elgsimės su vaiku, kokį pavyzdį jam rodysime, tokių rezultatų ir susilauksime.
Žinome, kad negalima prieš vaiką naudoti fizinio ir psichologinio smurto, tad ką daryti? Ogi mylėti savo vaiką, priimti jį tokį, koks jis yra, o vaikui elgiantis netinkamai, stengtis suprasti ką vaikas nori pasakyti savo elgesiu.Dažniausiai tėvams atrodo, kad vaikai tyčia jų neklauso ar elgiasi netinkamai, tačiau kiekvienas vaiko elgesys turi prasmę. Vaikai netinkamu savo elgesiu dažniausiai reikalauja tėvų dėmesio, todėl labai svarbu jo skirti vaikams pakankamai. Dažnai vaikas, negaudamas teigiamo dėmesio iš tėvų, pradeda elgtis netinkamai, kad sulauktų neigiamo dėmesio. Vaikui dėmesys yra tiek svarbus, kad neigiamas dėmesys yra geriau nei jokio dėmesio.Tėvai net iki 6 kartų dažniau atkreipia dėmesį į neigiamą vaiko elgesį, nei teigiamą, todėl apie 95% tinkamo vaiko elgesio niekada nesulaukia tėvų dėmesio.Teigiamas dėmesys vaikui apima domėjimąsi vaiko veikla ir jo vidiniu pasauliu, vaiko pasidžiaugimu, prisiglaudimu ir padrąsinimu.
Taip pat svarbu naudotis pozityvia disciplina, kurią sudaro šeimos taisyklės, aiškūs draudimai, alternatyvų pasiūlymas, pagalba vaikui įvykdyti reikalavimus, elgesio pasekmės prasižengus.
– Ar dažni jūsų pacientai, kuriuos siunčia vaikų ir paauglių psichiatrė?
– Taip, pasitaiko, kuomet atsiunčia tėvelius su vaikais dėl auklėjimo problemų, tačiau dažniausiai siunčia vyresnius vaikus, paauglius dėl kitų priežasčių, kada tėvai jau mažai gali padėti savo vaikams.
– Su kokio amžiaus vaikais, kiek galite pasakyti iš savo praktikos, tėvams kyla daugiausiai problemų? Kokios jos?
– Dažniausiai susiduriu su didesniais vaikais, jau pradėjusiais lankyti mokyklą ir vyresniais. Tada dažniausiai problemos kyla dėl to, kad vaikas nenori mokytis, turi elgesio problemų mokykloje, neklauso tėvų, per ilgai laiko praleidžia prie kompiuterio ar dėl to, kad vaikas dažnai būna piktas, nevaldo savo emocijų.
– Paprastai dėl su vaikais iškylančių nesusikalbėjimų kreipiasi tėvai. Ar yra pasitaikę atvejų, kad vaikas prašytų pagalbos apginti jį nuo smurtaujančių tėvų?
– Tokių atvejų dar nėra pasitaikę. Pastebėjau, kad vaikai dažniausiai bijo prisipažinti apie tai, kad yra skriaudžiami, nes bijo būti atimti iš tėvų arba vėliau patirti dar didesnį tėvų įtūžį, kad kažkam pranešė. Nors buvo atvejų, kada paaugliai pasako, kad geriau gyventų vaikų namuose, nei su tėvais, tačiau tokie pasakymai išsprūsta konfliktinėse situacijose arba kai vaikas yra apimtas stiprių emocijų.
– Kaip auklėti vaikus? Kaip sutramdyti besiožiuojantį, kaprizingą vaiką? Ar gali būti vienodų patarimų visiems?
– Kai vaiką užplūsta intensyvios emocijos, jis nesugeba jų suvaldyti, todėl jos išreiškiamos per tokį elgesį kaip kandžiojimasis, mušimasis, kritimas ant grindų ir spiegimas. Intensyvios emocijos yra gyvenimo dalis. Išmokti jas suvaldyti ir suprasti nėra lengva. Intensyvios vaiko emocinės reakcijos nereiškia, kad jis blogas, vaikui tiesiog reikia suaugusiojo pagalbos, kad suvaldytų šiuos intensyvius jausmus ir išmoktų sveikai reaguoti į nusivylimą ateityje.
Kai vaikas ožiuojasi svarbu pačiam suaugusiajam išlaikyti ramybę, nes tada pats vaikas jausis saugesnis. Vaikai dažnai taip elgiasi, kai nori ko nors išsireikalauti, išbando ribas, todėl jiems reikia parodyti, kokius jų ribos. Kai ribos išlieka nekintamos, vaikas jaučiasi saugesnis, ožiukų mažėja. Būkite empatiški, pažvelgdami iš vaiko perspektyvos ir įvardindami kokius jausmus jis jaučia.
– O jei vaikas neklauso, kalbėk, aiškink, bet kaip žirniai į sieną?
– Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kaip mes kažką sakome ir ką sakome vaikui. Gal mes jam tai sakome pakeltu tonu, gal pašiepiant ar sumenkinant vaiko savigarbą, o gal pastoviai prikaišome, kad jis vis kažką daro ne taip. Tada vaikas nuo tokios informacijos savotiškai ginasi ir išmoksta negirdėti. Jau seniai žinoma komunikacijos aksioma, kad informacija yra labiau priimama tada, kai pasakoma tinkamu tonu. Ši taisyklė svarbi, kai kalbame apie vaikus. Jeigu mes kalbame su vaikais pakeltu balso tonu, mes taip parodome savo silpnybes ir agresiją. O tada belieka sulaukti agresyvaus atsako iš vaiko. Kaip pasakyti vaikui tai, ką norite, kad jis jus išgirstų? Ogi pabandykite pačią svarbiausią informaciją pasakyti pašnibždomis. Jeigu pašnabždėsite vaikui kelis svarbius žodžius, jis iš karto suklus išgirdęs tylią kalbą.Jei norite, kad vaikas tikrai jus išgirstų, žiūrėkite vaikui į akis. Tam, kad būtumėte su vaiku viename akių lygyje, pritūpkite ar prisėskite. Jei vaikas žaidžia ar yra užsiėmęs, paprašykite jo: „Pažiūrėk į mane...“. Kai žiūri kam nors į akis, jau savaime imi kalbėti švelnesniu balsu.
– Kaip tėvams sukontroliuoti save, kad auklėjant vaiką jie nebūtų pikti, įsiutę ir parinktų adekvačias priemones?
– Vaikams dar sunku susivaldyti, tačiau suaugę tam ir yra suaugę, kad galėtų save sukontroliuoti ir tam reikia nemažai kantrybės ir valios pastangų. Susidūrus su nepamatuotom vaiko užgaidom, tėvams sunku susitvarkyti su savo susierzinimu, kuris prasiveržia pakeltu tonu, vaiko bauginimu, grasinimu ar – dar blogiau – vaiko mušimu, purtymu ir pan. Vaikas yra pamėgdžiojanti būtybė ir pamatęs tėvų emocinę iškrovą, priima ją kaip elgesį, į kurį reikia lygiuotis.
Jei vaikas rėkia, klykia, krenta ant žemės, valdykitės, ir net jei esate labai pavargę, neleiskite laimėti savajam susierzinimui ar pykčiui. Šiek tiek šalto proto ir atsiribojimo labai pagelbės „karštose“ situacijose. Atgauti savitvardą padeda ir jau pabodęs skaičiavimas iki dešimties, ir gilus kvėpavimas, stengiantis, kad iškvėpimas būtų ilgesnis nei įkvėpimas. Padarykite minutės pertraukėlę, per kurią galėsite nusiraminti. Kai vaikas mato jūsų ramybę, jis ir pats mokosi nusiraminti. Jei jūsų elgesys nuoseklus, tinkamai reiškiate savo pyktį, tuomet ir vaiką mokote tai daryti tinkamai.
– Dėl ko dažniausiai tėvams kyla noras bausti savo vaikus?
– Dažniausiai tėvams kyla noras bausti savo vaikus dėl to, kad jie neklauso tėvų nurodymų, paliepimų, prieštarauja tėvų nuomonei, ginčijasi. Kažin ar užaugo nors vienas vaikas visada vykdęs savo tėvų valią? Ginčuose turėtų laimėti išmintis, logika, bet jeigu jos stinga, tada diržas tampa vienintele išeitimi, turinčia paslėpti pasimetimą ir nenorą pripažinti savo pralaimėjimo. Fizinė bausmė tėra tik suaugusio žmogaus galimybė išlieti susikaupusias neigiamas emocijas, nesugebant išspręsti asmeninių ar socialinių problemų.
– Ką jūs galite pasakyti tiems tėvams, kurie vis dėlto laikosi savo: „be „beržinės košės“ nė vienas vaikas neužaugo“...
– Esu girdėjusi tokių pateisinamų pasakymų, tačiau paklausus ar ta „beržinė košė“ padėjo,dažniausiai atsako, kad ne, vaikai ir toliau elgdavosi netinkamai. Tėvams patarčiau įsivaizduoti, kaip jie jaustųsi vaiko vietoje ir pagalvoti ar jiems būtų malonu, jei kiekvieną kartą netinkamai pasielgus sulauktų fizinių bausmių.Kiekvieną kartą, kai kyla noras pakelti prieš vaiką ranką, pagalvokite ar taip elgtumėtės su savo draugu tokioje pačioje ar panašioje situacijoje.
