Ir nors valstybė nedaug tepadeda ir prisideda prie šios šeimos gerovės, norėtųsi pakalbėti apie gražesnius dalykus - pasisemti iš šios šeimos gerumo, motyvacijos mums visiems.
Be to, tai dar viena galimybė „iPrasmink“ šeimai prisidėti prie gerų ir atsakingų žmonių gyvenimo sąlygų patobulinimo.
- Papasakokite apie idėjos auginti daug vaikų ištakas, kada ir kaip nusprendėte pradėti globoti Lietuvos vaikus?
- Šią mintį – užauginti ne savo pagimdytą vaiką – nešiojausi maždaug 20 metų, vis laukiau „patogaus“ momento. Manau, taip daro daugelis moterų. Tik suvokiau, kad tas momentas niekada ir neateis, jei pati nieko nedarysiu.
Pirmąją mergaitę gavome, prieš 9 m. (tuo metu turėjome po 44 m.), paskutinįjį – prieš 2 m. Kadangi dirbau socialine darbuotoja, konsultavau mamas, kurios dėl priklausomybės prarasdavo savo vaikus, mačiau tą sistemą iš arti.
Dėl vaikų, gyvenančių globos namuose, visada skaudėjo širdį. Kai pagaliau apsilankiau kūdikių namuose, suvokiau, kad gyventi taip, kaip iki šiol, jau nebegalėsiu: ko vertos smulkmenos, kuriose mes kasdien nardome, kai tuo metu griūva vaikų likimai, būsimų mūsų šalies piliečių likimai. Jei sugebėsi išgelbėti iš sistemos krumpliaračių vieną vaiką – tai bus jau labai daug.
Tik pirminė idėja – užauginti vieną mergaitę, mums patiems netikėtai, išsirutuliojo į šeimyną, su devyniais vaikais.
- Kokios šių vaikų istorijos, kaip būtent šie vaikai pateko į Jūsų šeimą?
- Istorijos visos skirtingos. Mane šokiravo, kai kūdikių namuose išgirdau, kad didelė dalis juose esančių vaikų, palikti savo mamų gimdymo namuose. Liūdna.
Mamos galvoja, kad valstybė jų vaikus išaugins geriau nei jos pačios. Kaip žiauriai jos klysta! Nieko vaikui nėra svarbiau už mamą. Arba mamos gyvena taip skurdžiai, kad nepajėgia užtikrinti vaikui reikiamų sąlygų. Tuomet dar liūdniau.
Vieni vaikai mūsų šeimoje atsirado tokiu būdu, kiti – kai socialiniai darbuotojai, įvertino, jog mamos nepajėgios rūpintis savo vaikais. Dažniausiai jos negali rūpintis vaikais dėl priklausomybės, skurdo arba socialinių įgūdžių stokos.
Dviejų, mažųjų, mes „nesirinkom“, juos mums pametėjo likimas: kai vaikų, kuriuos jau turėjome savo šeimoje, mamos gimdė, bet nepajėgė pačios auginti.
- Kas yra sunkiausia ir kas yra lengviausia auginant tiek daug vaikų?
- Fizinis nuovargis yra niekis, lyginant su dvasiniais dalykais. Sunkiausia – pačiam sau suvokti, kad vaikas yra toks, koks yra, ir ne tavo galioje tai pakeisti. Ir nereikia keisti. Sunkiausia – besąlygiška meile apdovanoti kiekvieną vienodai. Nes mes esame tik žmonės, ir kiekvieną vaiką priimame skirtingai.
Daug vaikų auginti ir lengva, ir sunku. Lengva, nes jie auga „pagreitintai“, besilygiuodami į vyresniuosius. Sunku, nes ne visada pavyksta kiekvienam skirti individualaus dėmesio, kurio jiems taip trūksta.
- Pasidalinkite mintimis apie pačią globos idėją. Kaip Lietuvoje žmonės vertina globą? Kaip šį Jūsų sprendimą vertino artimos aplinkos žmonės?
- Vaikų globa – prasminga veikla. Noriu pabrėžti, kad augindamas „svetimą“ (nemėgstu to žodžio, nes vaikas šeimos aplinkoje neišvengiamai taps savu), ne tik padedi vaikui užaugti, bet ir tobulėji pats savo dvasiniame kelyje, gyvenimas tampa prasmingesnis.
Lietuvoje žmonės vaikų globą vertina įvairiai – nuo nesupratimo iki euforijos. Mūsų artimos aplinkos žmonės irgi vertino įvairiai. Tėvai nepritarė mano sprendimui du kartus: kai pradėjau dirbti pedagoginį darbą ir kai ėmiau globoti vaikus, nes tai emociškai sunkūs darbai, bet juk ir juos kažkas turi dirbti.
Kadangi, jau seniai pripratome, kad į mus žmonės žiūri „per padidinimo stiklą“, pasirinkome viešumo kelią – savo kasdienybės viražus, mintis bei idėjas fiksuojame feisbuko paskyroje ir savo šeimynos internetiniame puslapyje.
Norime, kad žmonės apie vaikų globą žinotų daugiau ir jos nebijotų. Juk mes dažniausiai bijome kažko, ko nesuprantame. Sulaukiame begalės palaikymo žodžių, pasidalinimų materialiais dalykais, pagalbos.
Žmonės padeda mums labai kūrybingai. Vienos įmonės darbuotojai nusprendė pasidaryti sau ir mums pikniką, kurio metu vyrukai pastatė mums šiltnamį.
Jie pasakojo, kad darė tai pirmąkart gyvenime. Šiltnamis stovi iki šiol! Šis darbas ne tik pasitarnavo mūsų šeimai, bet ir buvo išbandymas jų jaunam kolektyvui. Dvi nuostabios fotografės kartais surengia mums fotosesijas.
Viena šeima rudenį suorganizavo cepelinų balių, už gautas lėšas nupirko mums vaismedžių. Viena fantastiška moteris nupirko vyresniems mūsų vaikams kelialapius į stovyklas.
Kartais žmonės atiduoda vaikų išaugtus drabužius, dviračius ar žaislus… Nuostabu, kiek visgi Lietuvoje yra gerų žmonių.
- Ko gero, Lietuvoje dar sklando daug mitų apie globą, kuriuos norėtumėte išrauti su šaknimis?
- Tai jau tikrai. Manau, kai žmonės nenori priimti į savo šeimą svetimo vaiko, ieško tam pasiteisinimų. Taip gimsta mitai. Mes norime apsidrausti, kad vaikas nesugriaus to, ką taip sunkiai metų metus kūrėme. Bet jis tikrai sugriaus, jei nesi pasirengęs daug ko atsisakyti.
Kažkada darėme apklausą socialiniame tinkle „kodėl lietuviai nenori auginti svetimų vaikų?“. Paaiškėjo tokios priežastys: bijo „blogų“ genų, neturi savo namų, planuoja tai daryti ateityje, bijo, kad savo vaikus mylės labiau, kad neatitiks reikalavimų, bijo biurokratijos, bijo tikrintojų ir teigia, kad visi juokiasi iš daugiavaikių.
Man visa tai atrodo nerimta, tiesiog tam žingsniui reikia pribręsti. Dr. I.E. Laumenskaitė, nagrinėjusi šio reiškinio priežastis, kalba apie dvi meilės rūšis: pasisavinančiąją ir nesąlygiškąją. Dauguma juk mūsų prie pirmosios. Mylėti besąlygiškai, nekeliant reikalavimų, nėra paprasta.
Bijoti genų apskritai nėra rimta. Tyrimais įrodyta, kad didžiausią įtaką vaikui daro aplinka, kurioje jis auga. Be to, kiek bebandytum apsidrausti, nuo gyvenimo juk neapsidrausi – jis mėgsta netikėtumus.
- Koks jausmas, kasdien save dovanojant 9 Lietuvos vaikams?
- Jei tikitės, kad atsakysiu – nuostabus, klystate, nes vieno jausmo nebūna, emocijos nuolat keičiasi. Džiaugsmą keičia atsakomybė, neviltis, laimė.
Ir, nemanau, kad mes dovanojame save – mes ne tik duodame, mes ir gauname. Kiek sugebi atiduoti, tiek gauni atgal. Priimti svetimą vaiką ne tik į savo namus, bet ir į širdį – be galo sunkus procesas. kaip ir dauguma, anksčiau tikėjausi, kad pakanka vien meilės.
Deja, rožiniai akiniai su laiku nukrenta, vaikas su savo problemomis lieka. Tuomet reikia sugalvoti, kaip toliau gyventi. Vaikai, gyvenę globos namuose, turi daug emocinių pažeidimų, kurie kartais globėjus išmuša iš pusiausvyros. Kad taip nenutiktų ir vaikui, ir globėjui turėtų būti laiku suteiktos specialistų paslaugos.
- Ką turėtų įvertinti tėveliai, kurie taip pat svarsto priglausti vaikučius po savo stogu?
- Jie turėtų būti pasirengę keistis, būti lankstūs, elgtis pagal situaciją ir, svarbiausia, nesitikėti, kad vaikas atitiks jų lūkesčius. Geriau tų lūkesčių išvis neturėti, tiesiog būti pasiryžus gyventi kartu su vaiku ir tame matyti prasmę.
- Taip pat noriu užduoti tradicinį klausimą, kurio klausiu visų savo pašnekovų, kodėl Jums taip svarbu padėti kitiems, t. y. šiuo atveju šiems nuostabiems 9 vaikams?
- Kaip jau minėjau, nesijaučiu padedanti – ryšys yra abipusis. Bent jau taip turėtų būti. Šiandien darau tai, ką galiu, kas iš to išeis, niekas nežino. Bet ir savo vaikai kartais nuvilia…
- Na, ir pabaigai, suprasdamas, jog Lietuvoje tikrai nelengva išlaikyti tokio dydžio šeimą, noriu paprašyti pasidalinti, ko Jums labiausiai trūksta?
- Šiuo metu turime dvi dideles bėdas: neturime geriamo vandens gręžinio ir turime skylėtą stogą. Dar labai ieškome logopedo.
Akivaizdu, kad 9 atklydę angelai padėjo Vaivai ir Povilui suteikti prasmę savo gyvenimui. Graži istorija ir dar gražesni jos herojai, kuriems reikalingas mūsų visų dėmesys.
***
Visą informaciją apie tai, kaip padėti Sikorskių šeimynai, rasite čia.
