„Galėjau netekti ir antrojo vaiko“, – atsiduso mažame Lietuvos miestelyje gyvenanti moteris.
Pamatė mėlynuojantį kūdikį
Skaudi nelaimė šeimą ištiko prieš dvejus metus. Moteris su sutuoktiniu augino du vaikus, kai sužinojo, kad po širdimi plaka nauja gyvybė.
Šeima su nekantrumu laukė, kada gims mergytė, kūrė jaukius namus, tačiau idilę pakeitė tragedija.
„Mergytei buvo vos mėnuo, kai ji mirė. Atlikus skrodimą paaiškėjo, kad mirties priežastis – sustojęs skrandis.
Milita gimė visiškai sveika, nebuvo jokių požymių, kad kas nors galėtų atsitikti.
Apie šeštą valandą ryto ji visada keldavosi valgyti. Tą rytą neišgirdau jos bundant, todėl pati atsikėliau prie jos. Tai, ką pamačiau, prisimenu iki šiol. Ji jau buvo pradėjusi mėlynuoti.
Kviečiau greitąją pagalbą, tačiau jie neskubėjo važiuoti. Telefonu manęs buvo klausinėjami įvairūs formalumai, bet važiuoti medikai delsė.
Klausė mano ir vaiko pavardės, amžiaus, kuo sirgo, tačiau tą akimirką tenorėjau, kad greitoji pagalba atvyktų ir išgelbėtų merdėjančią dukrytę, o ne uždavinėtų klausimus, nuo kurių niekas nepasikeis“, – prisiminė Eleonora.
Medikai atvyko tik po kelių valandų. Netrukus, konstatavę mergytės mirtį, išsivežė kūnelį.
„Man niekas nieko neskubėjo aiškinti. Tuo metu namuose buvo vaikai ir vyras. Jie liko kitame kambaryje, kad vyresnėliai, kuriems tada buvo treji ir penkeri, nesijaudintų.
Paaiškinome jiems, kad nuo šiol jų sesutė bus danguje, jie išsirinko žvaigždelę, tačiau nuo pirmos netekties dienos jaučiau, kaip jiems jos trūko“, – kalbėjo kūdikį palaidojusi motina.
Po netekties bandė žudytis
Eleonora jautė negalėsianti pakęsti vienišumo ir skausmo, kuris užplūdo mirus vaikui, todėl apimta depresijos pati norėjo nusižudyti. Tą pačią dieną, vos mirus mergytei, ji ėmėsi kelių būdų, kaip nutraukti sau gyvybę, tačiau ją išgelbėjo namuose buvęs vyras.
„Tada man atrodė, kad mano gyvenimas baigtas. Nenorėjau nieko. Viskas buvo beprasmiška. Kaltinau save dėl to, kas įvyko.
Laidotuvėmis pasirūpino mano sesuo, labiausiai atsitiesti po nelaimės man padėjo mama. Buvo labai sunku“, – prisiminė moteris.
Po netekties Eleonora suskubo tvarkyti namus, kad pavyktų bent kiek pamiršti netektį. Moteris net lankėsi pas psichologus, tačiau tikino deramos pagalbos nesulaukusi.
Maža to, po mėnesio šeimą sukrėtė dar vienas įvykis, vos nesibaigęs tragedija. „Buvo praėjęs lygiai mėnuo nuo mergytės mirties. Mano dukrelė, kuriai tada buvo treji, užlipo ant kėdės ir kažkokiu būdu pasiekė antidepresantus, kuriuos vartoju.
Iš pradžių nė nesupratau. Pamačiau, kad ji ėmė vaikščioti lyg apsvaigus.
Netrukus pastebėjau, kad trūksta vienos tabletės.
Ji nebuvo jos prarijusi, tik aplaižė. To pakako, kad mergytę reikėtų vežti į ligoninę, plauti skrandį. Tris paras ji pragulėjo reanimacijoje, kol sutvirtėjo. Galėjau netekti ir antrojo vaiko“, – pasakojo Eleonora.
Po netekties – skyrybos su vyru
Militos mirtis sukrėtė ir Eleonoros vyrą. Sutuoktiniai ėmė pyktis, kaltinti vienas kitą dėl mergytės mirties, todėl netrukus pasuko skirtingais keliais.
Iki nelaimės, pasak pašnekovės, jiedu sutarė gražiai, gyveno darniai, tačiau netektis stipriai palietė sutuoktinius. Abu jie ėmė ieškoti kaltųjų, peikti likimą ir vienas kitą dėl to, kas nutiko jų dukrytei.
„Iš karto po netekties buvo labai sunku. Net negalėjau žiūrėti į kitus vaikus, bet dabar jau pradedu galvoti apie vaikučius.
Norėčiau dar vieno, tačiau vis nepavyksta pastoti. Turbūt trukdo tam tikri psichologiniai momentai“, – prasitarė moteris.
Patyrusi vaiko netektį ir skyrybas su vyru Eleonora tvirtino, kad geriausias receptas po tokių nelaimių – netylėti, nes užsisklendimas savyje ir bandymas atsiriboti nuo aplinkinių veda link depresijos.
„Tik bendravimas, buvimas tarp žmonių ir išsikalbėjimas gali padėti ištverti tai, kas gyvenime yra sunkiausia – praradimus“, – kalbėjo dukrytę palaidojusi moteris.
