Dar įdomiau tai, kad, jau augindama tris vaikus, ketvirtąjį Alina įsivaikino ir tuo pačiu dar susilaukė penktojo.
Turėti daug vaikų Alina norėjo jau paauglystėje. Kai susidraugavo su būsimuoju vyru Vaidu ir pradėjo su juo kalbėti tokiomis temomis, apsidžiaugė išgirdusi, kad ir jis nori to paties. Kalbėjo būtent apie 5 vaikus. Dabar neatmeta minties, kad gal kada nors vėliau pajaus, jog nori ir dar vieno.
Dabar Sinicų vyriausiajam sūnui Arčiui 10 m., Viliui – 7 m., Augustinui ir Liepai – 5 m., Vyčiui – 2 m.
Penkiamečiai Augustinas ir Liepa – vienodo amžiaus, bet jie nėra dvynukai. Dukrytė – įvaikinta. Šeima jau seniau galvojo apie tai, kaip būtų gerai priimti į savo šeimą vaiką, kuris neteko tėvų.
Sprendimą įsivaikinti priėmė ir būsimųjų įtėvių statusą gavo, jau augindami tris savo atžalas.
Pildydami prašymą rašė, jog nori įvaikinti bet kokio amžiaus vaiką, kuris būtų bent truputį jaunesnis už trečiąjį jų sūnų, kad šeimoje būtų išlaikytas vaikų atėjimo į šeimą amžiaus eiliškumas. Manė, kad taip vaikams bus lengviau priimti į šeimą naują narį. Na, o Liepa buvo trimis savaitėmis jaunesnė už Augustiną.
Įrašyta į būsimųjų įtėvių sąrašą šeima po kelių mėnesių sužinojo, kad laukiasi dar vieno vaikelio, tad laukimas tapo dvigubu.
Tuo metu Alinos daug kas klausė, ar ji nenori to laukiamo įvaikinti vaiko atsisakyti, juk turės dar vieną „nuosavą”. Ją toks klausimas skaudino: „Mes juk ir to įvaikinto vaikelio labai laukėme, tad būtų buvę panašu, kaip dvynių besilaukiančios mamos klausti, ar jai reikia tų dviejų vaikų, o gal užtektų ir kurio nors vieno?“. Alina mano, kad kol kas Lietuvoje įvaikinamo vaiko laukimas yra nuvertinamas.
Daugiavaikė mama tvirtino, kad laukdama Liepos praėjo tas pačias fazes, kaip ir besilaukdama savo sūnų: pirmiausia buvo euforija, kurią pajuto, kai sužinojo, jog jiems leidžiama įvaikinti (juk prieš tai teko lankyti kursus, gauti teigiamas išvadas). Po euforijos atėjo savotiška ramybė, kai žinai, jog telieka laukti.
Vėliau pradėjo nekantrauti, kada susitiks su vaikeliu, vis skambindavo į įvaikinimo tarnybą klausti, kelinti jie eilėje, išgirsdavo, kaip pasislenka į penktą, paskui į ketvirtą vietą, ir jautė, kad jau tuoj tai nutiks...
Vienu metu laukdama dviejų vaikų, biologinio ir įvaikinamojo, šeima nė nežinojo, kuris bus pirmas. Alina labai norėjo, kad pirmiau į šeimą atkeliautų įvaikintas vaikas ir galėtų jam skirti daugiau laiko, kol dar namuose nebus kūdikio. Taip ir nutiko. Liepa šeimoje pragyveno visą vasarą, o tada rugsėjį gimė Vytis.
Daugiavaikė mama neneigė, kad, kai į šeimą atėjo du nauji vaikai, buvo nelengva. Kūdikis, atkeliavęs į šeimą, bent jau iš pradžių daugiau miega, o trimetė mergaitė buvo aktyvi ir dar atsinešė savą gyvenimiškų traumų bagažą.
Alina sako, kad jie su vyru buvo nusiteikę, kad, kol įvaikintas vaikas šeimoje adaptuosis, bus visko. Tad sunkiausia buvo ne jai ir Vaidui, o vaikams, kuriems kartais buvo sunku suprasti, kodėl sesės elgesys yra kitoks nei jie tikėjosi, neatitinka jos amžiaus. Praėjo gal pusantrų metų, kol viskas nusistovėjo ir visi šeimos nariai ją priėmė.
Alina sakė: „Visi penki vaikai – tikrai mūsų, tiesiog vienas jų kiek kitokiu būdu atėjo į šeimą.“
Apie įvaikinimą ji yra nusprendusi kalbėti atvirai dėl to, kad nori, jog lietuviams ši procedūra atrodytų įprasta ir natūrali.
Dabar dažnai į įvaikinimą žiūrima kaip į labai ypatingą, kartais ir sudėtingą žingsnį, kartais įtėviai laikomi kone didvyriais. Moteris sakė: „Į įsivaikinančiuosius siūlyčiau žiūrėti natūraliai, taip pat kaip į biologinius vaikus auginančius tėvus. Jei kiekvienas visuomenėje gyvenantis vaikas yra vienodai svarbus, tuomet vienintelis kelias į visuomenę be vaikų namų yra šeimų atvirumas. Mes kaip visuomenė turime įveikti susikurtus mitus, nuostatas apie vaikus, kurie neteko tėvų, ir jiems atsiverti.“
Įvaikinami vaikai su savimi į šeimą atsineša nuoskaudų dėl seniau patirtų netekčių. Bet augdami mylinčioje šeimoje jie tampa visai kitais žmonėmis, nei būtų tapę, jei būtų likę vaikų namuose ar laikinai globojami.
Vaikai daug gali patys
Pašnekovė nesiskundė, kad turint penkis vaikus niekam nelieka laiko. Atvirkščiai – sakė, kad kartais, kai vaikai įsijaučia žaisti kartu, jai su vyru lieka laisvos rankos.
„Būna, vaikai žaidžia antrame aukšte ir aš jų porą valandų beveik nematau, tik mažasis ateina man parodyti kokį žaislą, pašnekame, ir vėl jis keliauja pas vyresniuosius. Kai šeimoje daug vaikų ir jiems yra su kuo žaisti, tėvų dėmesio reikia mažiau“, – pasakojo moteris.
O ar po tų dviejų valandų žaidimo namai nebūna apversti aukštyn kojomis? Alina atsakė, kad vaikai viską, ką suverčia, patys ir sutvarko. Būna, susiginčija, kas ką ėmė ar darė, bet tėvų pozicija – kambariai turi būti sutvarkyti, o vaikai patys tegul sprendžia, kaip dalytis darbus.
Šeimoje yra aiškus dienos ritmas – žaidimų laikas, vakarienės laikas, nusiraminimo ir pasakų laikas. Vadinasi, jei kažkuriame nemaloniame etape laiką užtempsi, kito malonaus etapo laikas gali pasibaigti.
Jei vienas vaikas nesusitvarkys laiku, pasakos nebus visiems – taip ugdomi jų komandinio darbo įgūdžiai. Tuomet, jei vienas tinginiauja, kiti jam primena, kokios pasekmės jų laukia.
Alina prisipažino, kad ji gana reikli mama, tai yra, laikosi savo žodžio ir nenusileidžia. Jei pasakė, kad nesusitvarkę vaikai pasakos nesulauks, tai jos ir nebus.
Be to, tėvai nuo ankstyvo amžiaus puoselėja vaikų savarankiškumą, tad jau ir dvimetis sugeba žaislus susidėti į vietas, o vyresnieji ir lovas pasikloja ir net, būna, tėvams paruošia valgyti – iškepa kiaušinienės, blynų ar sutepa sumuštinių.
Daugiavaikė mama paaiškino: „Seniai nusprendžiau, kad jei vaikas gali kažką padaryti pats, tai aš neturiu to daryti už jį. Aš jį pamokysiu, patarsiu, bet tikrai nebūsiu ta, kuri jį aptarnauja.“
Didelėje šeimoje svarbus aiškus ritmas. Ryte keliasi 6.15 ir kiekvienas žino, ką turi daryti. Mamai tereikia aprengti mažiausiąjį, kiti susiruošia savarankiškai, moksleiviai patys ir priešpiečių dėžutes susikrauna. 7 val. visi jau būna mašinoje ir iškeliauja. Du vyresnieji berniukai eina į mokyklą, o kiti trys – į mamos įkurtą vaikų darželį.
Vaikų namų darbų tėvai netikrina, tik padeda, jei tie ko nesupranta. Bet į mokslus nenumoja ranka – štai vyriausiajam prasčiau sekasi anglų kalba, užtat tėvai vis stengiasi jį pašnekinti angliškai.
Alina sakė: „Šeimoje vaikų lyg ir daug, bet aš kartais pamąstau, kad gyvenu paprasčiau nei kai kurios mamos, auginančios vieną ar du vaikus, jei jos už juos daro visus darbus. Mano pagrindinis rūpestis – suplanuoti šeimai dieną, kad visi žinotume, kur ir kada turime būti, ką turime nuvežti. Vaikai auga ir tampa vis lengviau, vyresnieji jau mokosi į būrelius nueiti patys.“
Šiemet į šeimos namus atkeliavo du maži šuniukai, ir kartais atrodo, kad su jais ne ką mažiau rūpesčio, nei su vaikais.
Savo vaikams įkūrė darželį
Vaikų darželį „Baltų šalelė“ Alina įkūrė prieš ketverius metus. Tuo metu namuose augino trečiąjį sūnų, pirmieji du ėjo į darželį. Kurį laiką su šeima gyveno Šiauliuose ir ten darželiu buvo patenkinti, o grįžę į Vilnių ir leidę vaikus į ugdymo įstaigą čia pajuto labai didelį kontrastą. Vaikų grupė buvo didelė, o kai kurių auklėtojų požiūris į vaikus – užsilikęs iš sovietmečio, tad palikdama vaikus tokioje įstaigoje mama jautėsi liūdnai.
Ji artimiesiems vis pašnekėdavo, ką valstybiniuose darželiuose reikėtų keisti iš esmės, ir galiausiai, gerokai padvejojusi, ryžosi įkurti savo darželį. Pirmieji du metai buvo įtempti – tarp moters artimųjų verslininkų nėra, tad jai buvo labai nedrąsu kurti savo įmonę ir rizikuoti finansiškai... Bet po truputį įsivažiavo, dabar darželis turi du filialus, Antakalnyje ir Užupyje.
Kuriant „Baltų šalelę“ Alinai svarbus buvo vaikų kultūrinis ugdymas, norėjosi juos supažindinti su Lietuvos istorija, padėti suprasti, kuo mes skiriamės nuo kitų tautų ir kuo esame panašūs. Kūrė jaukią aplinką su lietuvių kultūrą primenančiais meno kūriniais ir daiktais – tarkim, viename kambaryje stovi skrynia, į kurią susidedami daiktai.
Švenčia ir primirštas lietuviškas šventes – Jorę, saulėgrįžas, lygiadienius. Vietoje Valentino dienos verčiau mini gegužės tryliktąją, lietuvių meilės deivės Mildos dieną.
Alina tikisi, kad jos darželyje kuriama ir praktiškai įgyvendinama ugdymo metodika prigis Lietuvoje ir taps plačiai taikoma ikimokyklinio ir pradinio ugdymo įstaigose. Pas mus paplitusios Valdorfo, M. Montessori, kitos ugdymo metodikos, o lietuviškos dar nėra. Didelis ugdymo metodikų pasirinkimas būtų puiki terpė švietimo kokybei augti, be to, tai leidžia šeimoms pasirinkti tokią ugdymo įstaigą, kuri atliepia jų pasaulėjautą, gyvenimo būdą.
Su tokiomis mintimis Alina aktyviai dalyvauja Nevyriausybinių ikimokyklinių ugdymo įstaigų asociacijos veikloje, kur pasisako už tai, kad valstybė nevalstybines ugdymo įstaigas finansuotų taip pat, kaip valstybines. Tuomet visos ugdymo įstaigos Lietuvoje būtų vienodai prieinamos visoms šeimoms ir taip mažėtų socialinė atskirtis.
Su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, kurių narė, o kai kuriais atvejais – ir steigėja yra, Alina dirba tuomet, kai prireikia jos pagalbos ir žinių, kai sumano įgyvendinti kokį projektą ar ką nors organizuoti.
Jos vyras Vaidas yra lakūnas, jis dažnai į darbą išvyksta arba iš jo grįžta naktimis. Būna ir reisų, dėl kurių iš namų išvyksta dviem paroms. Ar Alinai tuomet nebūna sunku vienai su penkiais vaikais? Ji nusišypsojo: „Seniau vyras dirbo kariuomenėje ir kartais keliems mėnesiams išvykdavo į misijas, tad dabar jo išvykimas dviem dienom atrodo labai trumpas laiko tarpas.“
Studijos su vaiku ant rankų
Prieš metus veikli moteris dar ir apsigynė antrą magistro laipsnį. Seniau buvo baigusi teisės bakalauro ir magistro studijas. Teisinės žinios labai praverčia administruojant ugdymo įstaigą, bendradarbiaujant su valstybės institucijomis, rašant įvairius projektus.
Į naujas studijas kibo, sumąsčiusi, kad dirbant švietimo srityje būtų naudingos ir studijos Lietuvos edukologijos universitete. Tad jame nutarė studijuoti Socialinių industrijų ir komunikacijos programą.
Studijavo su penktuoju vaiku ant rankų. Vytis, jau būdamas 3 savaičių, sėdėjo su mama paskaitose, vėliau ir pranešimus skaitydavo kartu. Tik į magistro darbo gynimą Alina nuėjo be sūnaus ir ten tuščiomis rankomis pasijuto kažkaip keistai...
Paskutiniai mėnesiai, kai rašė baigiamąjį darbą, buvo įtempti, nes prie jo daug sėdėdavo naktimis. Kartais rašydavo iki 5 val. ryto, tada valandėlę nusnausdavo ir keldavosi ruošti vaikų į mokyklą bei darželį.
O ar veikli moteris nepavargsta nuo vaikų, kurių pilna ir jos darbe, darželiuose, ir namuose? Ji pastebėjo: „Kartais pavargstu, bet tada susiorganizuoju tokią dieną, kai vaikus į darželį ir mokyklas išveža vyras, ir tada aš, kad ir tvarkydamasi namus ar dirbdama kompiuteriu, pabūnu viena ir pailsiu.“
Neseniai savaitei buvo išvykusi į Rygą su darželio vykdomu tarptautiniu projektu susitikimui su ugdytojais iš Latvijos ir Suomijos. Tuo pačiu ir pailsėjo. O ar vyrui tuo metu nebuvo sunku vienam rūpintis vaikais? Alina sakė: „Jis tikrai gali viskuo pasirūpinti. Mūsų šeimoje yra supratimas, kad vaikus augina ir namais rūpinasi du žmonės. Nėra taip, kad vienas yra pagrindinis, o kitas jam tik padeda.“
