1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad atkuriama Lietuvos valstybė. Šį Nepriklausomybės Aktą pasirašė 20 signatarų: Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Saliamonas Banaitis, Mykolas Biržiška, Kazimieras Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis.
Unikalią parodą – pieštuku pieštus visų signatarų portretus – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje Panevėžyje pristatanti P.Sutkutė portretus kūrė remdamasi neretai išblukusiomis nuotraukomis, o, prieš imdamasi darbo, įsigilindavo ir į kiekvieno signataro biografiją.
– Kaip ir kodėl kilo mintis nupiešti Nepriklausomybės Akto signatarų portretus?
– Šią idėja man pamėtėjo tėtis ir davė laiko apgalvoti jo pasiūlymą. Pasvarsčiusi sutikau, nes pamaniau, kad tai puiki proga įsigilinti į šios šventės prasmę, pasidomėti asmenybėmis, kurios prisidėjo prie valstybės nepriklausomybės atkūrimo.
Gimiau ir užaugau laisvoje Lietuvoje, gerai nesuvokdama, kokia iš tiesų buvo tos laisvės kaina.
Pirmiausia norėjau atkurti senas ir neryškias nuotraukas, suteikti joms gyvybės ir taip padėkoti signatarams už suteiktas teises ir laisves. O kitas mano tikslas – suburti jaunus žmones, kad jie irgi labiau pasidomėtų, kodėl švenčiame vasario 16-ąją, pamatytų, kaip atrodė žmonės, kovoję už jų laisvę.
– Ar buvo lengva rasti signatarų nuotraukas? Ar visos jos kokybiškos – galbūt piešiant teko ir fantazijos įdėti?
– Signatarų nuotraukų tikrai nėra daug, o ir jų kokybė – ne pati geriausia. Dauguma nuotraukų – labai tamsios, išsilieję, neryškios. Daugelis mano portretų yra daug šviesesni nei nuotrauka, kai kurias veido dalis tikrai teko piešti iš fantazijos.
– Ar domėjaisi signatarų biografija? Kuris ir kodėl labiausiai patinka?
– Domėjausi – kiekvieno biografija savaip įdomi, kiekvienas jų pasiekė labai daug asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime.
Labiausiai sukrėtė tai, kad daugelis dėl savo veiklos tėvynės labui buvo tardomi, baudžiami kalėjimu, tremiami iš Lietuvos.
Sunku išskirti vieną labiausiai patinkantį signatarą. Galbūt labiausiai įsiminė toks faktas apie J.Smilgevičių: jis buvo verslininkas, pirmasis Lietuvoje įkūręs tabako plantaciją savo dvare, o apdorotą žaliavą pardavinėjęs įvairioms įmonėms.
– Kiek laiko piešei? Prie kurio portreto užtrukai ilgiausiai ir kodėl?
– Vienam portretui nupiešti užtenka maždaug paros, jei neužsiimi pašaliniais darbais ir nelabai nori miegoti. Bet pailsint, savęs per daug nevarginant, prie portreto užtrukdavau apie dvi paras. Prie visų portretų užtrukau panašiai, kiek ilgiau – prie tų signatarų, kurie nešiojo akinius ar turėjo ilgą ir vešlią barzdą.
– Ar dar esi sukūrusi kokių vienos serijos darbų?
– Ne, tai yra mano pirmoji asmeninė paroda. Tikiu, kad ateityje bus ir daugiau. Galbūt tokių, kurios labiau atskleistų mano asmenybę, idėjas.
– Ar domiesi Lietuvos istorija? Kuris jos laikotarpis tau pačiai įdomiausias?
– Domiuosi tiek, kiek moko mokykloje ar rodo per televiziją, filmuose. Mane labiausiai domina katastrofų epocha (Stalino, Hitlerio valdymo laikotarpis). Galbūt todėl, kad tai yra labiausiai sukrečiantis laikotarpis istorijoje. Paskaičius knygas ar pamačius dokumentinius filmus apie tuos laikus, kartais sunku patikėti, kad taip iš tikrųjų galėjo būti.
– Ar, piešdama signatarų portretus, įgijai daugiau istorijos žinių? Galbūt sužinojai ką nors nauja ir netikėta?
– Žinoma, juk susipažinau su kiekvienu iš signatarų, o apie kai kuriuos jų iki šiol nebuvau net girdėjusi. Tikrai padidėjo mano istorijos žinių bagažas.
Kiekvienas tikras lietuvis turėtų nors kiek žinoti savo šalies istoriją. Ypač – apie tokius didžius ir svarbius įvykius kaip Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo diena.
Įdomus mane nustebinęs faktas, kad tik 5 signatarai iš 20 mirė nepriklausomoje Lietuvoje.
– Kada pradėjai piešti? Esi baigusi Panevėžio dailės mokyklą. Galbūt ir baigusi mokyklą rinksiesi su daile susijusias studijas?
– Piešiu nuo vaikystės. Jau darželyje piešdavau kitaip nei vyresni grupės vaikai. Jau tada man buvo labai svarbios detalės – jei kiti vaikai žmogaus pirštus piešdavo kaip pagaliukus, aš išvingiuodavau kiekvieną apvalų rankos pirštelį.
Be to, visada piešdavau žmones. Visuose mano piešiniuose būdavo žmogus. Labai mėgau kurti jiems išvaizdą: drabužius, plaukus, makiažą. Žinoma, spalvinimo knygelės buvo viena mieliausių dovanų, po lėlių.
O studijas taip pat sieju su menais. Planuoju studijuoti grafikos dizainą Jungtinėje Karalystėje. Tokią specialybę pasirinkau, nes noriu save išbandyti kiek kitokioje srityje, bet, žinoma, kūrybinėje. Pabėgu į užsienį ne todėl, kad nepatinka būti Lietuvoje, o todėl, kad noriu pamatyti pasaulį, įgyti naujos patirties svetur. Tai nereiškia, kad niekada negrįšiu į tėviškę.
