Unikali meno rūšis
„Kompiuteriu tapyti paveikslai? Neįtikėtina! Kaip tai įmanoma? Ir čia sunkios negalios vaikų darbai?“ – tokie kelionę po sostinę pradėjusios unikalios parodos žiūrovų klausimai Kelmės specialiosios mokyklos neformaliojo vaikų švietimo Vektorinio piešimo ir fotografijos pagrindų būrelio vadovo, laisvojo mokytojo Valdo Kančausko jau nestebina. „Nuostaba – dažniausia žmonių reakcija, – sako jis, pristatydamas Vilniaus miesto savivaldybėje eksponuojamus savo mokinių kūrinius. – Šie spalvingi paveikslai yra vektoriniu (kompiuteriniu) piešimu sukurti darbai. Šiai parodai ruošėmės penkerius metus. Tai ilgo, kantraus ir kruopštaus darbo rezultatas.“
V. Kančauskas – menininkas, fotografas, matematikas, informatikas. Nors iš pirmo žvilgsnio šios profesijos tarpusavyje nelabai dera, tačiau ieškantis ir kūrybingas žmogus sugebėjo atrasti tokių jų sąsajų, kad aikčioti priverčia daugelį. „Informacinės technologijos dabar žengia devynmyliais žingsniais, tik spėk vytis, – sako prieš dešimtmetį vektorinę tapybą atradęs V. Kančauskas. – Kelerius metus pats bandžiau, derinau įvairias programas. Dabar viso to mokau vaikus.“
V. Kančausko vadovaujamą būrelį lanko apie 20 mokinių – nuo pradinukų iki dešimtokų. Kartą per savaitę į užsiėmimus besirenkantys vaikai sėda prie kompiuterių ir specialia „taškavimo“ technika pradeda lieti savo fantaziją. Tūkstančiai suderintų spalvų taškelių virsta pačiais įvairiausiais vaikų sugalvotais vaizdais. „Svarbiausias dalykas – vizija. Kiekvienas vaikas ją turi, žino, ką nori parodyti. Jie fantastiški, neįtikėtini! Kiekvienas jų pasaulį mato skirtingai ir kitaip nei mes. Jie dažnai mane nustebina, netgi pribloškia. Nebijau vaikams prisipažinti, kad pats taip nesugalvočiau. Ir tai labiausiai džiugina“, – savo mokiniais didžiuojasi vadovas.
Vieną paveikslą vaikai piešia 20 ir dar daugiau valandų. Tai procesas, besitęsiantis ne vieną mėnesį. Po kiekvieno užsiėmimo piešinys vis pilnėja, darosi spalvingesnis. Patarimų savo mokiniams negailintis vadovas sako už juos niekada nieko nedarantis. Svarbiausia, kad vaikai patys pasijustų kūrėjais, patirtų tą džiaugsmą.
Paveikslais gali tapti ir nuotraukos
Vektorinės tapybos ribas dar labiau išplėtė V. Kančausko pomėgis fotografuoti. Parodoje – ne vienas paveikslas, kuriame galima atpažinti tikroviškus medžius, pastatų siluetus, tačiau jie – tik detalės, tam tikri štrichai.
V. Kančauskas vaikams išdalijo paprastus fotoaparatus, kad šie įamžintų jiems patikusius vaizdus, augalus, daiktus. Jau sukauptas didžiulis tokių nuotraukų archyvas. Gali būti, kad ateityje pamatysime ir tokios kelmiškių saviraiškos parodą. O kol kas vadovas padeda atsirinkti vieną kitą tapybai tinkamą nuotrauką, kurią galima įkelti į programą, paversti būsimo paveikslo pagrindu. Vaikai ant jos tapo, paryškina detales, spalvas, prideda savo išmonės.
Dažnai nuotrauka tampa neatpažįstama. Pasikeičia ne tik vaizdas, bet ir nuotaika. Vienas tokių paveikslų – Modestos Brazauskaitės darbas, kuriame buvusi įprasta diena pavirto saulėlydžio romantiką skleidžiančia drobe. Žavi ir paties vadovo perpiešta Valdovų rūmų nuotrauka.
Stebina ir įvairių technikų samplaikos. Montažo techniką pasirinkęs Saulius Smekajevas sukūrė įspūdingą paveikslą – į taškeliais išdėliotą foną įkomponavo iš kito piešinio iškirptus drugelius. Vadovas džiaugiasi kiekvieno vaiko sėkme, atradimais ir vidiniais pokyčiais.
Tamsias spalvas pakeitė švytinčios
Silvija Paldavičiūtė – pradedančioji tapytoja. Mergaitė tik šiais mokslo metais prisijungė prie būrelio vaikų, savo fantaziją išliejančių kompiuterinės tapybos metodu. „Šitie vaikai su kompiuteriu gali viską. Jų vaizdinis mąstymas labai išsivystęs. Jie taip sugalvoja ir padaro, kad belieka tik stebėtis, – pasakoja kartu su parodos autoriais į Vilnių atvažiavusi Silvijos mama Birutė. – Esame labai dėkingi mokytojui Valdui, kuris pastebėjo, įvertino mūsų vaikų galimybes ir jų gebėjimus nukreipė tinkama linkme.“
Dešimtokė Silvija nuo mažens labai mėgo spalvinti. Vienintelė jos laukiama dovana – flomasteriai ir spalvinimo knygelės. Šio pomėgio mergaitė neatsisakė iki šiol, tačiau žvelgdama į dukros piešinius mama pastebi nemenkų pokyčių: „Anksčiau Silvija spalvindavo tamsiomis spalvomis, dabar – įvairiomis: skaisčiomis, švytinčiomis.“ Moteris neabejoja, kad prie šviesėjančio dukros pasaulio labai prisidėjo ir mokytojo Valdo pamokos. Keičiasi ir pati Silvija – savyje užsisklendusi tylenė pradėjo vis dažniau šypsotis, nori bendrauti, visur dalyvauti. Mergaitė šoka, vaidina mokyklos spektakliuose.
Moteris neslepia ilgai maniusi, kad su Dauno sindromu gimusi jos dukrelė gali mokytis kartu su visais vaikais. Pradinėse klasėse Silvija taip ir mokėsi: „Pirmoje, antroje klasėje buvo viskas gerai, – prisimena mama. – Trečioje viskas pradėjo keistis, vaikai ėmė šalintis Silvijos, o ketvirtoje netgi ėmė tyčiotis, skriausti. Dukra nesiskundė, namuose nieko nepasakojo, tik dar labiau užsisklendė.“ Penktą klasę Silvija pradėjo lankyti jau Kelmės specialiojoje mokykloje. Tarp tokių pačių vaikų nebuvo jokios atskirties, mergaitė jautėsi geriau.
Vis dėlto tėvai šia švietimo įstaiga nebuvo patenkinti. Pasak B. Paldavičienės, net penkta šešta klasė labiau priminė vaikų darželį, o ne tokio amžiaus vaikus ugdančią įstaigą. Tada iniciatyvos ėmėsi tėvai – jie pradėjo lankytis pamokose, stebėti, kaip jų vaikai ugdomi. „Padarėme revoliuciją – pasiekėme, kad būtų pakeistas mokyklos direktorius, – pasakoja moteris. – Ir to užteko. Viskas iš esmės pasikeitė mokyklai pradėjus vadovauti Daliai Viliūnienei. Ji su mumis kalbasi, tariasi, įsiklauso į mūsų idėjas, patarimus. Viską darome kartu. Atsirado būrelių, sudaromos sąlygos mūsų vaikų kūrybinei veiklai.“
Vaikų kūrybą turi išvysti kuo daugiau žmonių
V. Kančauskas taip pat neslepia, kad būtent direktorė, žinojusi, jog jis užsiima vektorine tapyba, paskatino šito pamokyti ir neįgalius vaikus. Tuomet, ko gero, nei vienas, nei kitas nesitikėjo, kuo ši idėja pavirs, koks svarbus šis postūmis bus ne tik mokytojui, bet ir jo mokiniams, mokyklai ir net visuomenei.
„Siekiu atskleisti, kad vaikai, turintys sunkią ir labai sunkią protinę ir fizinę negalią, savo meniniais gabumais, jų raiška gali lenkti ne vieną. Jie geba kurti grožį, kurį turi pamatyti kuo daugiau žmonių. Kiekvienas jų atliktas darbas yra kupinas šilumos, tikrumo ir meilės“, – sako V. Kančauskas. Pasak jo, per fotografiją ir vektorinio piešimo meną mokiniai išmoksta išreikšti savo kūrybiškumą ir individualumą, lavina vaizduotę ir pastabumą.
Valstybės šimtmečiui skirta unikali paroda eksponuota Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, o dabar traukia Vilniaus miesto savivaldybėje besilankančių žmonių dėmesį. Ji dar bus pristatyta ir Medininkų pilyje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. V. Kančauskas turi daugiau sumanymų, kokias reprezentacines sostinės erdves galėtų papuošti specialiųjų poreikių vaikų darbai, tačiau kol kas jų neatskleidžia.
Susiję straipsniai
