– Ar Jūsų mokiniai kelia klausimą – ar prasminga mokytis istorijos? Ką jiems atsakote?
– Kai mano mokiniai pradeda uždavinėti tokius klausimus, suprantu, kad jau „einu į lankas“ – tampu mokytoja, kuri stovi klasėje pati sau... Ne mokiniams, o sau: tokia, kuri pati sau papasakoja, pati savęs paklausia, pati ir atsako...
Klausimui „kam reikia mokytis istorijos“ siekiu užkirsti kelią per kiekvieną pamoką, pačioje jos pradžioje pakviesdama vaikus apsvarstyti kokią nors dabarties laikotarpio ar jų amžiaus žmonėms aktualią situaciją, problemą, atvejį. Mano manymu, prasmingiausia pamoka prasideda nuo klausimo, iššūkio ir baigiasi, kai atsakoma į išsikeltą klausimą ir įveikiamas iššūkis.
Tarp klausimo ir atsakymo telpa istorija – žmonijos patirties, įvairovės, galimybių, netikėtų sprendimų lobynas. Joje mes ieškome, kas, kaip ir kodėl. Istorijos pamoka praplečia mūsų tyrimų, pažinimo, mąstymo lauką. Mokytojo paskirtis – išugdyti vaiko poreikį prasmingai, aktyviai ir kūrybiškai veikti tame lauke. Išugdyti taip, kad vaikui nebekiltų klausimas – kam man to reikia, o jis veiktų, vedinas motyvo – „darau tai, nes tai labai prasminga, įdomu, reikalinga“.
Kartais vaikai mokymosi priemonėse randa informacijos, kurią priemonės kūrėjai reikalauja įsidėmėti. Neretai jie paklausia, kam to reikia. Visada pasiūlau kartu pamąstyti, kuo ta informacija svarbi, aktuali šių dienų pasaulyje ar paties vaiko gyvenime. Tenka pripažinti, ne visada randame. Pasiguodžiame, kad tai irgi žmonijos patirtis – visais laikais žmonės nevengė savęs apsunkinti tuščiais dalykais, šitaip, matyt, ugdydami savo valią...
– Kas svarbiau mokantis istorijos – gebėti įsiminti datas ar suvokti įvykių priežastis ir pasekmes?
– Atmintis visada buvo privalumas. Gal dėl to ir sukuriama tiek daug priemonių, padedančių kaupti ir saugoti dalykus, kuriuos norime įsiminti. Tik ką darysime su ta sankaupa? Kam ji? Puikuosimės vieni prieš kitus protų mūšiuose ir džiaugsimės išlošę picą, nes daug atsiminėme? Aš bandžiau – po kelių kartų pabodo... O štai gyventi suvokiant, kas, kodėl ir kaip, tampa vis įdomiau, nes kuo daugiau supranti, tuo įdomiau. Pasaulis labai įvairus. Gebėjimas toje įvairovėje susigaudyti – daug didesnis privalumas, negu ką nors atsiminti. Susieti dalykus tarpusavyje, matyti, kaip jie vieni kitus veikia, kaip keičia mus supantį pasaulį – šie gebėjimai suteikia laisvės pojūtį. Kai vaikai jį pajunta, tampa istorijos fanais. Išpainioti neaiškias situacijas, įžvelgti paslėptas gijas – tai be galo azartiški dalykai.
– Kokių specialybių žmonėms praverčia gilios istorijos žinios ir istorinio tyrimo gebėjimai?
– Istorijos yra visur, nes ji apima mūsų visų patirtis. Nėra mokslo, kuris nebūtų susijęs su kultūriniu, socialiniu, istorinio laikotarpio kontekstu. Nėra gyvenimo srities, kurios nepaveikė praeitis. Tad istorijos išmanymas – išankstinis pasiruošimas nerti į bet kokios srities gelmes. Labai svarbūs ir istorinio tyrimo gebėjimai. Juk istorija – praktiškai vienintelis mokymo dalykas, kuris padeda įgyti darbo su šaltiniais, įvairiais tekstais pradmenų: išmokti juos suprasti, pritaikyti praktiškai, interpretuoti.
– Mokytis matematikos vaikai pradeda įgydami gebėjimą skaičiuoti – sudėti, atimti, dauginti, dalyti. Kas sudaro istorijos pradžiamokslį? Kokį pagrindą mokiniai turi susikurti V klasėje, kad sėkmė lydėtų ir XII klasėje? Dabar dažnai vartojama sąvoka istorinis raštingumas. Ką turi gebėti istoriškai raštingas žmogus?
– Jeigu formuluočiau sąvokos „istorinis raštingumas“ turinį, jis turėtų atspindėti šiuos dalykus: istorijos, kaip mokslo, sampratą; istorijos dalykinių kompetencijų turėjimą; bendrąjį kultūrinį, socialinį išprusimą. Istoriškai raštingas žmogus turi savo sampratą apie praeitį, praeities įvykius, praeities įtaką dabarčiai. Istorijos suvokimas jam padeda praktiškai pritaikyti istorijos dalykinę kompetenciją pačiu geriausiu būdu tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.
Istorinio raštingumo sąvoka apibrėžia, kokių gebėjimų, įgūdžių ir kokią sampratą turi turėti mokiniai, kad galėtume juos vertinti kaip įgijusius pakankamą pagal jų amžių istorijos dalykinės kompetencijos lygmenį. Vienas pagrindinių dalykų, būtinų istoriniam raštingumui susiformuoti, tai gebėjimas skaityti, suprasti, ką perskaitei, ir atpažįstamomis bei priimtinomis formomis perteikti savo supratimą kitiems. Tad startinė istorijos mokymosi bazė – mokymasis skaityti analizuojant, suprantant, vertinant. Tai ne raidžių sudėliojimas į žodžius, ar žodžių į sakinius, bet gebėjimas pagauti teksto prasmę, reikšmę, aktualumą. Šiuos dalykus gebantys vaikai istorijos puslapiuose nepaklysta. Mokytojas jiems padeda prie šio pagrindinio įgūdžio prilipdyti kitus, ne mažiau svarbius įgūdžius. Tai sąvokų kūrimo, erdvinio, chronologinio suvokimo, priežasčių ir pasekmių ryšio nustatymo, raidos, kaitos apibūdinimo įgūdžiai.
– Kokioje kasdieninėje situacijoje žmogui gali praversti (ar net tapti būtinas) istorinių faktų žinojimas ir gebėjimas jais tinkamai pasinaudoti?
– Jei naudosimės linijine laiko samprata, galime vardyti tokia tvarka: nuo ryto, kai išgirstame dienos naujienas (per TV, internetu ar per radiją). Kas yra tai, ką girdžiu, – melagingos naujienos, propaganda, kieno nors nuomonė ar tiesiog informacija? Ką man veikti su tuo, ką išgirdau (pamačiau)? Kita dienos dalis – santykiai su sutiktais žmonėmis. Kaip padėti vienas kitam įgyti daugiau patirties, kaip kurti darnius santykius? Tai galime padaryti tik suvokdami mūsų kultūrines, socialines ypatybes.
– Jūs esate turbūt dešimties istorijos vadovėlių ir kitų mokymosi priemonių autorė arba bendraautorė. Ar pritariate minčiai, kad popierinis vadovėlis yra atgyvenusi mokymo(si) priemonė? Kokia turi būti mokymo(si) priemonė, kad padėtų įgyti susistemintų istorijos žinių, reikalingų kasdieniame gyvenime?
– Tikrai ne... Spausdinta knyga – neatsiejama mūsų civilizacijos dalis. Sunyks knyga, sunyks ir ši civilizacija. Tada gims kita, kurioje ir informacija bus perduodama kitu būdu. Bet šiandien spausdinta knyga visada yra šalia besimokančiojo ir besidominčiojo.
O kokia mokymo priemonė turi būti, vienareikšmiškai atsakyti sunku. Kokia ji bebūtų – popierinė, skaitmeninė ar mišri – ji turi palikti laisvės saviraiškai, mąstymui, atradimams, kūrybai. Mokymo priemonė turi būti tik priemonė, padedanti veikti savarankiškai. Priemonė, bet ne tikslas. Tikslas turi būti laisvas ir raštingas žmogus.
– Analizuojant istorijos mokymo(si) specifiką, dažnai pabrėžiama, kad per istorijos pamokas dominuoja mokytojas, o dažniausias istorijos mokytojų taikomas mokymo metodas – tradicinė paskaita. Ar pritariate šiam požiūriui? Kaip pasiekti aukštesnio istorijos pamokų lygio?
– Nesu išsamiai susipažinusi su tais tyrimais... Žinau tik viena, kad istorijos, kaip mokyklinio dalyko, populiarumas mokyklose krinta. Mokiniai baigiamosiose klasėse istorijos nebesirenka. Vadinasi, nuomonė, kad istorijos pamokoms kažko trūksta, gali turėti pagrindo... Kai mąstau, kas tas kažkas, vis sugrįžtu prie tos pačios minties – tai, ką veikiame per istorijos pamokas, nėra aktualu mokiniams. Jie nemato prasmės. Retai rasime žmogų, galintį prisiversti stengtis srityje, kuri neaktuali. Tačiau jeigu atskleidžiame, kad veikla prasminga ir svarbi, situacija keičiasi...
– Tenka išgirsti priekaištų, kad per istorijos pamokas nepakankamai gerai kuriama mokymosi aplinka – per retai ir ne visada veiksmingai naudojamasi informacinėmis komunikacinėmis technologijomis, informacijos šaltiniais, literatūra, žemėlapiais ir kitomis priemonėmis. Ar galėtumėte tai pakomentuoti?
– Manau, kad kiekvienas mokytojas yra įdomus mokiniui tiek, kiek geba sukurti savo mokymo stilių, sudaryti savitą, mokinius įtraukiančią aplinką. O ne kiek ir kokių technologijų jis pasitelkia per pamokas. Nesvarbu, kokių technologijų yra ar bus, žmogus bus (tikiuosi) įdomesnis ir išmanesnis už jas. Technologijos sužėri ir nublanksta – prisiminkite planšetinių kompiuterių bumą. Atrodė, jeigu jais naudosiesi per pamoką, pamoka bus tobula. Tačiau jie vaikams pabodo. Dabar mokiniai nori ko nors kito. O mokytojas, kaip žmogus, yra unikalus ir nepakartojamas. Savo stiliumi, savo požiūriu jis turi daug daugiau galimybių įtraukti vaiką į istorijos pamokas negu bet kokios technologijos. Tad itin svarbu, kaip mokytojas organizuoja pamoką, o ne įrankiai, kuriais jis tai daro.
– Ar (kaip) dažnai naudojate skaitmenines mokymo priemones savo pamokoje?
– Be abejo, naudoju. Kaip ir minėjau, tai gera informacijos saugykla, puiki priemonė nagrinėjamoms temoms vizualizuoti, savo supratimui perteikti, mokiniai įpratę jomis naudotis įvairiose situacijose. Jeigu sutariame, kad istorijos mokymasis yra aktualus mokiniams, kaipgi galime riboti jų pasirinktus mokymosi metodus?
– Kuo skiriasi skaitmeninės ir tradicinės mokymo priemonės? Kokių privalumų (trūkumų) turi skaitmeninės mokymosi priemonės?
– Nedarau skirties tarp šių priemonių, man labai patinka žodis įvairovė. Trūkumas būna tada, kai nelieka įvairovės. Skaitmeninės mokymosi priemonės labai papildo tradicines ir atvirkščiai. Dar vienas baisus bet kokio mokymosi trūkumas, kada priemonė tampa savaiminiu tikslu. Pamenu, kartą buvo stebima mano pamoka. Po pamokos buvo išsakytos pastabos, kodėl aš piešiau lentoje, o ne pateikiau jau gatavą kompiuterinį piešinį. O mano tema buvo atskleisti procesą ir aš tiesiog kalbėdama su vaikais kūriau komiksą – pagal jų komentarus ir savo pastebėjimus. Lenta ir kreida – tradicinės priemonės ir gyvas veiksmas. Ar galėjau piešti su kompiuteriu iš karto rodydama ekrane? Matyt, galėjau, bet nemoku. Ar dėl to sumenko pamokos kokybė? Manau, kad ne. Nesureikšminkime priemonių. Kalbėkime apie įvairovę. Nenuvertinkime nieko, kas gali padėti perteikti tai, ką nori pasakyti ir mokytojas, ir mokinys.
– Kokia mokymosi aplinka ir mokymosi priemonės tinkamiausios XXI a. mokiniui, kuris siekia ne tiksliųjų, o socialinių mokslų?
– Pati geriausia mokymosi aplinka – tai, ką vadiname tikrove, realybe. Kasdienis gyvenimas, mus supantis sociumas, gyvenamoji, gamtinė aplinka. Kaip gyvenu ir kaip gyvename – pagrindiniai klausimai, kuriuos turime suprasti. Kaip vyksta gyvenimas ir kiek kiekvienas iš mūsų turime (ar galime turėti) įtakos tam vyksmui? Šis klausimas gyvybiškai svarbus kiekvienam ir kartu jis palieka vietos individualiems, savitiems atsakymams. Pasaulis ir jame veikiantys žmonės yra be galo įvairūs. Būti šioje įvairovėje ir gebėti su kitais sąveikauti, kuriant bendrą gėrį, – mūsų pasaulio, postmodernaus amžiaus iššūkis ir siekiamybė. Socialiniai mokslai – tai mokslai, kurie padeda įveikti šiuos iššūkius ir siekti tiek bendros, tiek asmeninės laimės.
