Kai maži darbai tampa dideliu stebuklu

Praėjęs savaitgalis klaipėdiečiams Justinui, Edgarui, Raigardui, Maksimui ir Skaistei buvo neįprastas. Jaunuoliai dvi dienas darbavosi Klaipėdos „Švyturio“ arenoje vykusioje parodoje „Sveikata 2018“. Čia įkurtoje kavinėje „Be recepto“ jie padėjo personalui pasitikti lankytojus, nešioti maistą ir tvarkyti patalpas.

Nors po dviejų darbo dienų visi jautėsi pavargę, užtat džiugūs ir laimingi. „Viskas sekėsi gerai. Nešiojome maistą, kavą, arbatą, tvarkėme stalus. Buvome apsirengę taip pat, kaip ir kiti kavinėje dirbantys žmonės – baltais marškinėliais, žaliomis prijuostėmis, kaip tikri darbuotojai“, – šypsosi Raigardas.

Viena iš projekto „Matau tave“ iniciatorių, VšĮ „Vaiko raida“ direktorė Kristina Mockevičienė, pabrėžia, jog specialiųjų poreikių turintys jaunuoliai – ypatingi, jie labai atsakingi ir nuoširdūs. „Kiekvienas turi vis kitų savybių. Raigardas su Justinu geba su šypsena pasitikti kiekvieną klientą, su juo pasisveikinti, padėti nusirengti, atsisėsti. Maksimas itin kruopščiai, iki blizgesio, sutvarko stalus. Aš esu labai nepastabi, neatidi detalėms, todėl jo pedantiškumas mane žavi. Skaistė visus stebino gebėjimu viena ranka nešioti padėklus su arbata, neišliedama nė lašelio. Vargu ar kiekvienas taip sugebėtume“, – pastebi K. Mockevičienė.

Raigardas sako, kad dirbti jam buvo labai įdomu. „Visi žmonės – geri, mandagūs, palikdavo arbatpinigių. Puiku, kad turėjome progą padirbėti. Man labai patinka padėti kitiems. Dirbti ir padėti yra gera. Dar nežinau, kokį darbą rinkčiausi, jei reikėtų dirbti visą laiką. Bet norėčiau dirbti ir užsidirbti“, – svarsto vaikinas.

Socialinė iniciatyva „Matau tave“ ir darbas įvairiose Klaipėdos įstaigose – VšĮ „Vaiko raida“ vykdomo Klaipėdos miesto socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projekto dalis. Iniciatyvos tikslas – parodyti, kad intelekto sutrikimų turintys žmonės gali sėkmingai integruotis darbo rinkoje. Projekte dalyvauja jaunuolių iš įvairių įstaigų: Klaipėdos „Medeinės“ mokyklos, VšĮ Klaipėdos SMDC „Svetliačiok“, taip pat neįgaliųjų centro „Klaipėdos lakštutė“.

Ne vienus metus su specialiųjų poreikių vaikais ir jaunuoliais dirbanti Kristina sako pastebinti, kaip šiems jaunuoliams sunku baigus mokyklą integruotis darbo rinkoje. Kitoks žmogus darbe – stresas ir darbdaviui. Ne kiekvienas jų žino, kaip su tokiu žmogumi bendrauti, be to, ne visi intelekto negalią turintys jaunuoliai kalba ar geba aiškiai reikšti mintis. Tokiu atveju reikia specialisto, kuris būtų lyg tarpininkas tarp naujo darbuotojo ir darbdavio.

„Pradėję įgyvendinti projektą, ėmėme ieškoti potencialių darbdavių. Kreipėmės į vieną įstaigą, kuri mums atrodė ideali vieta specialiųjų poreikių jaunuoliams. Jos vadovas pabrėžė – taip, idėja puiki, bet šiame darbe reikia greičio ir kokybės, vargu ar šie žmonės sugebės tokius reikalavimus įvykdyti. Iš dalies suprantu ir darbdavį – verslui Lietuvoje sunku, verslininkus slegia didelė mokesčių našta, o čia dar reikia prisiimti atsakomybę už kitokį žmogų. Tačiau jie net neleido pamėginti“, – apgailestauja Kristina.

Specialistė nenuleido rankų – jai norėjosi parodyti, kad šie jaunuoliai gali kur kas daugiau, negu aplinkiniai įsivaizduoja. Tinkamą veiklą rasti pavyko: specialiųjų poreikių turintys jaunuoliai padėjo perkraustyti vieno Klaipėdos fotografo dirbtuves. „Šiam darbui reikėjo ir atsakingumo, ir kruopštumo. Pakavome ir nešėme dūžtančius, didesnių gabaritų daiktus. Juos reikėjo saugoti, ypač nešant laiptais. Viskas mūsiškiams puikiai pavyko be mažiausių nesklandumų“, – pasakoja K. Mockevičienė.

Kiek vėliau jaunuoliams duris atvėrė ir šeimos restoranas „Šiškų sala“, kur viskas taip pat sekėsi sklandžiai. Taigi rengdamiesi savaitgalio darbui kavinėje „Be recepto“, klaipėdiečiai jau turėjo patirties. „Labai džiaugiamės, kad kavinės savininkai įsileido mus atvira širdimi, nors iš pradžių ir patys neįsivaizdavo, kaip mūsiškiams pavyks. Iš anksto apgalvojome, kuris jaunuolis ką veiks kavinėje. Kiekvienas turi savo stipriąją pusę, kiekvienas kažką daro geriausiai. Vieniems tinka sunkesnis fizinis darbas, kitiems – daugiau kruopštumo, atidumo“, – pasakoja Kristina.

Kavinės „Be recepto“ bendrasavininkė Laura Kazakauskienė pripažįsta, kad šiokio tokio nerimo dėl specialių poreikių turinčių jaunuolių darbo būta: „Labiausiai nerimavau dėl to, ar kavinėje nekils chaosas, ar joje nebus per daug personalo. Prie mūsų nuolatinių darbuotojų prisijungė dar penki jaunuoliai ir trys mokytojai. Be to, buvo neramu, ar kas nors iš klientų kitokių darbuotojų neįžeis, neįskaudins, ar nebus piktų replikų.“ Visos moters baimės išgaravo, kai prasidėjo darbas. „Kiekvieną jie pradžiugindavo šypsenomis, nuoširdumu, užsidegimu, noru dirbti. Justinas netgi flirtavo su kavinės lankytojais. Visa tai buvo labai miela“, – sako L. Kazakauskienė.

Kavinės bendrasavininkė džiaugiasi, kad visi svečiai buvo geranoriški, kantriai laukė užsakytų patiekalų. Pagalbininkų darbu liko labai patenkinti ir nuolatiniai kavinės darbuotojai. Kadangi darbas jaunuoliams puikiai sekėsi, vietoj vienos numatytos dienos jie dirbo dvi. „Visi mūsų pagalbininkai dirbo tą patį, ką ir kiti darbuotojai – sunkų ir atsakingą padavėjo bei tvarkytojo darbą. Reikia pripažinti, kad ne kiekvienam ką tik įdarbintam žmogui išsyk pavyksta nunešti prie staliuko pilną padėklą, neretam sudreba rankos. Mūsų pagalbininkai su šia užduotimi puikiai susitvarkė. Jie dirbo drąsiai ir užtikrintai“, – pasakoja L. Kazakauskienė.

Nemažai klientų į kavinę užsuko jau žinodami, kad joje savaitgalį darbuojasi kitokių žmonių. Atėjo ir mamyčių su kitokiais vaikais, joms buvo smalsu pažiūrėti, kaip sekasi likimo draugams, juos palaikyti. „Labai tikiuosi, kad mūsų visuomenė subręs, pamatys kitokius žmones ir juos priims. Šiais žmonėmis negali nesusižavėti. Jie visiškai nuoširdūs, be melo, kaukių. Būdamas šalia jų tarsi gauni teigiamos energijos, pats tampi geresnis“, – šypsosi kavinės bendrasavininkė.

Kristina labai dėkinga visoms bendradarbiaujančioms įstaigoms. „Praėjusių veiklų ir renginių sėkmė nėra mūsų vienų nuopelnas. Veiklose dalyvavę jaunuoliai darbinių įgūdžių įgijo savo ugdymo, socialinių paslaugų įstaigose. Savo iniciatyva prisiėmėme atsakomybę įprasminti jų gebėjimus darbo rinkoje“, – teigia įstaigos direktorė.

Specialistė sako, kad tiek perkraustymas, tiek darbas kavinėse – ne vienkartinės akcijos. Ji tikisi, kad tokiu būdu pavyks atkreipti ir kitų potencialių darbdavių dėmesį: „Besidarbuodami kavinėje „Be recepto“, sulaukėme dar vienos įstaigos dėmesio ir kvietimo prisijungti prie jos kolektyvo. Sieksime, kad tai taptų gražia tradicija, kuri įtrauktų ir tėvus, ir įvairias įstaigas.“

VšĮ „Vaiko raida“ atstovė norėtų, kad graži iniciatyva įdarbinti kitokius žmones paplistų ne tik po Klaipėdą, bet ir po visą Lietuvą, kad atsirastų vis daugiau įstaigų, kurios priimtų kitokius žmones. „Mes tikime, kad neįgaliųjų integracija įmanoma. Tikime jaunuoliais, jų ugdytojais, idėjų bendraautoriais, savanoriais, taip pat įstaigomis, atvėrusiomis mums savo duris, patikėjusiomis mūsų jaunuolių galimybėmis. Nenorime kalbėti, tik pasakoti apie tai, kokie mes šaunūs, kokie šaunūs mūsų jaunuoliai, norime darbais įrodyti, kad viskas įmanoma, kad mes viską galime“, – pokalbį baigia K. Mockevičienė.