Vilnietė Eugenija pasakojo: „Man labai keistai atrodo, kai paplūdimiuose tėvai leidžia vaikams bėgioti be jokių drabužėlių. Ir net miškelyje, kur vedžioju šunį, vis sutinka tėtį, kuris trimetį ar keturmetį sūnų vedžioja neaprengtą. Taip pat mane trikdo didelės mergaitės, kokių dešimties metų, kurios maudosi be viršutinės maudymuko dalies. Man tai atrodo neestetiška ir nehigieniška.“
Moteris pastebėjo, kad tėvai nuolat baiminasi pedofilų ir dėl to nededa nuogų vaikų nuotraukų į socialinius tinklus, bet juk tie pedofilai paplūdimiuose galėtų tuos vaikus stebėti gyvai, maža to, galėtų paslapčia juos nufotografuoti ir nežinia kur panaudoti jų nuotraukas. „Nesuprantu, kaip tėvai nesusimąsto?..“, – svarstė vilnietė.
Lrytas.lt pakalbinti specialistai nebuvo tokie griežti, kaip Eugenija. Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys sakė, kad problemos, jog vaikai paplūdimyje bus nuogi, nemato: „Tik jeigu kažkas vaikui nuolat aiškins, kad nuogam būti negražu, tai yra, kels vaikui gėdą dėl jo kūno, bus negerai. Paprastai mažas vaikas savo kūno nesigėdija ir be maudymosi drabužėlių jaučiasi gerai. Ilgainiui jis pats ims drovėtis – štai tuomet ir reikės jį aprengti. O iki tol, jeigu tėvams tai atrodo priimtina ir higieniška, jie gali vaikui leisti paplūdimyje būti nuogam. Jeigu aplinkinius žmones tai trikdo, jiems telieka žiūrėti kitur.“
O kaip tuomet su vaikų nuotraukomis socialiniuose tinkluose? L.Slušnys sutiko, kad jų ten kelti nereikėtų, nes neaišku, kur tos nuotraukos gali atsidurti ir kokiame konstekste jos gali būti panaudotos, tačiau jei paplūdimyje vaiką prižiūrite, blogų pasekmių neturėtumėte sulaukti.
Etiketo specialistas Arminas Lydeka patikino, kad tėvai turi teisę rinktis, pridengti mažo vaiko intymias vietas ar ne: „Žinoma, suaugusieji turi laikytis tam tikroje vietoje priimtino aplinkos kodo, o paplūdymyje tas aprangos kodas – maudymosi kostiumas. Tačiau vaikams etiketo reikalavimai nėra griežti, taigi, jeigu jums atrodo, kad nuogam vaikui būtų smagiau ir sveikiau, nei su sintetiniu maudymosi kostiumu, jūs turite teisę jo nerengti.“
Tačiau A.Lydeka pridūrė, kad jeigu matote, jog kiti greta žaidžiantys vaikai yra apsirengę ir nustebę nužiūrinėja jūsiškį nuogalių, būtų mandagu jį aprengti, kad kitų jis nestatytų į nepatogią padėtį.
Bet jeigu suaugusieji neturi teisės bendruose paplūdimiuose būti nuogi, gal tokie patys įstatymai galioja ir vaikams? Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vyr.specialistė Simona Ludavičiūtė atsakė: „Lietuvos įstatymai tokio elgesio nereguliuoja. Elgesys privalo būti nulemtas visuomenės moralinių nuostatų ir kultūros. Jeigu visuomenė vienokį ar kitokį poelgį toleruoja, tai neiššaukia ženklios visuomenės dalies pasipiktinimo, laikytina, kad toks elgesys leistinas ir taip besielgiantis žmogus nieko nepažeidžia.“
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyr. specialistė Ginreta Valinčiūtė teigė, kad žaidžiant smėlyje gali atsirasti rizika susirgti tam tikromis užkrečiamosiomis ligomis, pavyzdžiui, echinokokoze, toksoplazmoze, toksokaroze. Šias ligas platina gyvūnai, o žmonės užsikrečia, ligų sukėlėjams patekus į organizmą per burną, dažniausiai – per nešvarias rankas ar valgant neplautus vaisius, daržoves, uogas. Taigi rizika susirgti nepriklauso nuo to, ar vaikas paplūdimyje apsirengęs, ar ne.
Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos atstovė spaudai Vaiva Arnašė sakė, jog tėvai turi teisę leisti savo mažiems vaikams paplūdimyje būti nuogiems, tačiau pastebėtina, jog suaugusiesiems paplūdimiuose skiriamos atskiros teritorijos, kuriose jie gali būti nuogi. Tai rodo, kad, pagal visuomenėje priimtas normas, žmogaus kūno privačios vietos paplūdimiuose yra pridengiamos, tad vertėtų to mokyti ir vaikus.
„Mažamečiui pradėjus eiti į darželį ir mokyklą, neretai kalbama su juo apie kūno sandarą, kitos lyties tam tikrus fiziologinius skirtumus, taip pat mokoma, jog intymios vietos yra privačios ir jas reikia saugoti, siekiama, kad vaikas gebėtų pats atpažinti, kokie prisilietimai nėra tinkami ir pan. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad supratimas apie visuomenėje priimtinas elgesio normas bei savo asmeninio gyvenimo ir kūno privatumą diegiamas jau vaikystėje,“ – kvietė susimąstyti V.Arnašė.
