Beveik pusei mažylių – šeimai įprastas maistas
Vaiko mitybos poreikiai yra kitokie nei suaugusiųjų: 1–3 metų vaiko skrandis yra 5 kartus mažesnis nei suaugusiojo, o kai kurių būtinų maisto medžiagų mažyliui reikia net iki 7 kartų daugiau. Vis dėlto, kaip parodė 1–3 metų amžiaus vaikų ir jų šeimų mitybos įpročių tyrimas*, tik mažiau nei 8 proc. tėvų Lietuvoje visą šio amžiaus vaikams duodamą maistą gamina tik jiems bei pritaiko prie jų poreikių. Apklausos rezultatai tapo žinomų mamų ir ekspertų diskusijos objektu bei paskatino inicijuoti šviečiamąją kampaniją tėvams „Mažasis nėra didelis“.
Kaip paaiškėjo, beveik pusė (49 proc.) apklaustų tėvų tvirtina, kad 1–3 metų vaikas gali valgyti viską, ką ir visa šeima. Net 46 proc. respondentų nustojo gaminti specialiai vaikui skirtą maistą, kai jam sukako 1–1,5 metai. Dauguma tėvų nėra tikri, kad vaikas valgo tai, ką reikia, ir tik 16,6 proc. tėvų yra tikri, kad jų vaikas su kasdieniu maistu gauna visų būtinųjų medžiagų ir vitaminų.
Randa priežasčių nesveikai maitinti vaiką
Apklausa taip pat atskleidė, kad labai daug tėvų randa priežasčių nesveikai maitinti vaiką. Net 28,5 proc. apklaustųjų pripažino, kad jų šeimos maitinimosi įpročiai greičiausiai nėra sveiki. 11,9 proc. apklaustųjų kaip priežastį maitintis nesveikai nurodo, kad sveiki produktai jiems per brangūs, 18,5 proc. – kad trūksta laiko gaminti maistą, 14,9 proc. – trūksta žinių apie maistą ir jo paruošimą. Net 12,8 proc. pripažįsta, kad nesveikesni produktai dažnai yra skanesni, o 18,9 proc. tvirtina, kad jiems trukdo šeimos tradicijos ir įpročiai.
„Tinkamos mitybos piramidė iš esmės išlieka nepakitusi ilgą laiką, apie ją esame girdėję visi. Tačiau gyventi pagal šią piramidę, pasirodo, yra nemažas iššūkis, ypač vaikus auginantiems tėvams. Nors vaikams nuo vienerių metų jau rekomenduojamas bendras, visai šeimai skirtas maistas, bet bėda ta, kad dažnai šeimoje suaugusiųjų racionas nėra tinkamas net ir patiems suaugusiems. Todėl nereikėtų tikėtis, kad vaikas sveikai ir teisingai maitinsis, jeigu šeimoje tokių maitinimosi įpročių nėra. Šiuo atveju reikėtų kalbėti apie atsakingą maitinimą ir valgymą. Pirmiausia, turėtume reaguoti į vaiko siunčiamus signalus – kada jis pasiruošęs valgyti, kada alkanas ar sotus – nekišti maisto per prievartą, neversti suvalgyti iki paskutinio kąsnio“, – sako gydytoja dietologė L. Barauskienė.
Ji taip pat pastebi, kad mūsų visuomenėje laikytis kokių nors sveikos mitybos taisyklių pirmiausia reiškia, kad turėtume ko nors nevalgyti, ką nors drausti arba kažką valgyti per prievartą, nes tai neva sveika. Vaikams tai ne tik netinka, bet atvirkščiai – netgi kenkia. Draudimas vaikui veikia priešingai: jei drausi, jam norėsis dar labiau ir jis ieškos būdo ar galimybės, kaip pasiekti draudžiamą vaisių, jeigu bruksi – nevalgys.
Užkandžiavimas išlieka populiarus
Kaip parodė tyrimas, dauguma tėvų, arba net 62,3 proc. respondentų, tarp vaiko valgymų yra linkę duoti užkandžių.
Gydytoja dietologė atkreipia dėmesį, kad vaikams reguliarūs užkandžiai būtini. 1–3 metų amžiaus vaiko skrandžio talpa 3–5 kartus mažesnė nei suaugusiojo, o energijos ir augti ir žaisti reikia beveik tiek pat, kiek ir suaugusiajam. Tad ir valgymas turi būti dažnesnis. Tokio amžiaus vaikai dar nėra paragavę visų maisto produktų, todėl užkandis gera proga pabandyti ką nors naujo. Tam tiktų įvairiaspalvės daržovės, vaisiai, uogos, sultys, pieno produktai (ypač rūgusio), vieno kąsnio sumuštinukai ar desertas.
Specialistė taip pat pabrėžia, kad tarpai tarp maitinimų turėtų būti stabilūs ir pritaikyti pagal vaiko apetitą ir amžių – 2–3 valandos. Užkandžiai valgomi ne bet kur, o tik tam skirtoje vietoje, atsisėdus, o ne bėgiojant. „Vaikui turi susiformuoti valgymo kultūra ir rutina, jis turi išmokti pajusti alkį. Daugumos tėvų labai grubi klaida – nuolatinis maitinimas, užkandžiavimas be jokių pertraukų. Pavyzdžiui, nesuvalgęs pietų porcijos vaikas gauna kokį nors užkandį ir eina žaisti, tada po valandėlės gauna dar dar vieną užkandį, ir taip nuolatos iki vakarienės, kurios jis greičiausiai nebevalgys, nes buvo maitinamas iki tol. Reikia aiškaus režimo: jei vaikas nevalgo pietų, jis turi žinoti, kad iki kito maitinimo – ateinančias 2–3 valandas – jis nieko kito, išskyrus vandenį, negaus. Taip jis supras, kada valgome, o kada ne”, – aiškina specialistė.
L. Barauskienė taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvoje vis labiau aštrėjančią vaikų nutukimo problemą. Tyrimas parodė, kad saldainius ir kitus saldumynus kaip užkandžius kasdien arba beveik kasdien valgo 5,7 proc. tėvų vaikų, kelis kartus per savaitę – 23,5 proc. Kelis kartus per savaitę bandeles ar pyragaičius kaip užkandžius vartoja 18 proc. apklaustųjų vaikų, varškės sūrelius – 17 proc. vaikų., jogurtus ar jogurto gėrimus su priedais – 39,4 proc. vaikų.
„Daugelis žmonių maistą naudoja ne tik tam, kad pasistiprintų – jis pasitelkiamas nuraminti, padrąsinti, pagąsdinti, praleisti laiką, užmušti nuobodulį. Tai irgi yra ydinga praktika, kuri išbalansuoja vaiko alkio ir sotumo jausmus, vaikas išmoksta valgyti emocijų pagautas. Ateityje tai gali lemti antsvorį arba nutukimo ligą. Specialistai pastaruoju metu nutukimą jau vadina epidemija. Lietuvoje vienas iš penkių vaikų turi antsvorį, o nutukimu sergančių vaikų skaičiuojama 5 procentai. Per pastaruosius porą dešimtmečių šie skaičiai padvigubėjo“, – sako L. Barauskienė.
