Psichologė: „Galima ir reikia vaikus bausti, išskyrus vieną dalyką“

„Galima ir reikia vaikus bausti, išskyrus vieną dalyką – negalima taikyti fizinių bausmių, naudoti smurtinių metodų, vaikų kankinti“, – sako psichologė Aušra Kurienė.

 Vaikus disciplinuoti, nustatyti ribas, priskirti atsakomybes, duoti nurodymus, pareikalauti, kad dalykai būtų padaryti, sustabdyti, kai yra pavojingoje situacijoje tikrai galima.<br> 123rf nuotr.
 Vaikus disciplinuoti, nustatyti ribas, priskirti atsakomybes, duoti nurodymus, pareikalauti, kad dalykai būtų padaryti, sustabdyti, kai yra pavojingoje situacijoje tikrai galima.<br> 123rf nuotr.
Aušra Kurienė.<br>D.Umbraso nuotr.
Aušra Kurienė.<br>D.Umbraso nuotr.
Kauniečių Kručinskų tragedija, kai iš jų buvo atimti vaikai, prikaustė visuomenės dėmesį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Kauniečių Kručinskų tragedija, kai iš jų buvo atimti vaikai, prikaustė visuomenės dėmesį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Kauniečių Kručinskų tragedija, kai iš jų buvo atimti vaikai, prikaustė visuomenės dėmesį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Kauniečių Kručinskų tragedija, kai iš jų buvo atimti vaikai, prikaustė visuomenės dėmesį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Kauniečių Kručinskų tragedija, kai iš jų buvo atimti vaikai, prikaustė visuomenės dėmesį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Kauniečių Kručinskų tragedija, kai iš jų buvo atimti vaikai, prikaustė visuomenės dėmesį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Kauniečių Kručinskų tragedija, kai iš jų buvo atimti vaikai, prikaustė visuomenės dėmesį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Kauniečių Kručinskų tragedija, kai iš jų buvo atimti vaikai, prikaustė visuomenės dėmesį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Kauniečių Kručinskų tragedija, kai iš jų buvo atimti vaikai, prikaustė visuomenės dėmesį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Kauniečių Kručinskų tragedija, kai iš jų buvo atimti vaikai, prikaustė visuomenės dėmesį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Kauniečių Kručinskų tragedija, kai iš jų buvo atimti vaikai, prikaustė visuomenės dėmesį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Kauniečių Kručinskų tragedija, kai iš jų buvo atimti vaikai, prikaustė visuomenės dėmesį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Kauniečių Kručinskų tragedija, kai iš jų buvo atimti vaikai, prikaustė visuomenės dėmesį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Kauniečių Kručinskų tragedija, kai iš jų buvo atimti vaikai, prikaustė visuomenės dėmesį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Kauniečių Kručinskų tragedija, kai iš jų buvo atimti vaikai, prikaustė visuomenės dėmesį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Kauniečių Kručinskų tragedija, kai iš jų buvo atimti vaikai, prikaustė visuomenės dėmesį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Kauniečių Kručinskų tragedija, kai iš jų buvo atimti vaikai, prikaustė visuomenės dėmesį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Kauniečių Kručinskų tragedija, kai iš jų buvo atimti vaikai, prikaustė visuomenės dėmesį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (11)

Lrytas.lt

Nov 2, 2018, 5:19 PM, atnaujinta Nov 2, 2018, 5:25 PM

Anot jos, taikydami net ir menkiausias fizines bausmes vaikui, mes tik sustabdome vaiką nuo kažko darymo, bet visiškai jo neišmokome, kodėl to daryti negalima. Anot A.Kurienės, būtina pasitikėti ir valstybinėmis institucijomis, kurios siekia apginti vaikų teises ir padėti tėvams. O tėvų nenoras su jomis bendradarbiauti ar baimė, kad jie nori tik atimti vaikus, ateina dar iš sovietmečio.

Žurnalistės Daivos Žeimytės ir A.Kurienės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.

– Ponia Kuriene, pastarieji įvykiai Kaune suskirstė visuomenę į dvi stovyklas, bet atrodo, kad šioje situacijoje pamirštami vaikai. Ką vaikai išgyvena, kai šeimoje įvyksta tokie dalykai? Jūs esate sakiusi, kad kai vaikas atskiriamas nuo šeimos, tai yra katastrofa.

– Turbūt yra daug dalykų, kuriuos vaiko gyvenime galime pavadinti žodžiu katastrofa. Vienas iš jų būtų atskyrimas nuo tėvų, bet didesnė katastrofa vaikui būtų augti labai nesaugiai, būti mušamam, žeminamam, išnaudojamam, stumdomam ar kitaip kankinamam.

Aš nenoriu komentuoti konkretaus įvykio, bet jei kalbame apie vaiko būseną apskritai, tėvų funkcija yra užtikrinti optimalų vaiko saugumą. Mes nekalbame apie šiltnamio sąlygas, kur niekas niekada nesupyksta, nesusinervina, neišvažiuoja. Vaikus reikia ir į darželį atiduoti – štai yra atsiskyrimas. Vaikai paliekami pas močiutes, aukles, galų gale, draugai pažiūri, yra žaidimų kambariai.

Vaikai su tėvais būna gimdoje sulipę ir dar iki pirmų metų nuolatos yra glėbyje, rankose. Vaikui paaugus, vienas iš raidos uždavinių yra atsiskirti ir jis atsiskiria. Kad atsiskyrimas būtų saugus ir palaikomas, tokioje normalioje raidoje ir saugioje šeimoje mes vaikams padedame – vedame pas močiutę ir sakome: „Močiutė su tavim pažais, mes būtinai grįšim, tave mylim“. Ir tada padedam vaikui atsiskirti.

Kai atsitinka dalykai, kai vaiką reikia paimti, nes jam namuose pasidarė nesaugu dėl įvairiausių priežasčių, labai svarbu, kad ir žmonės, iš kurių ima, ir tie, kurie atskiria, paima vaiką dar nežinodami, kuriam laikui – ar valandai, parai, mėnesiui ar paaiškės, kad visam gyvenimui – suprastų, kad čia labai svarbus, visiems skausmingas momentas. Jis pareikalauja didelio profesionalumo ir žmogiškumo. Kad vaikui būtų pasakyti vis tie patys dalykai – tu būsi saugus, tie žmonės su tavimi gerai elgsis.

Tie dalykai labai svarbūs, kad vaikui atsiskyrimas ar paėmimas iš vienos vietos ir padėjimas į kitą vietą būtų kaip įmanoma saugesnis ir prasmingesnis. Bet yra labai svarbu nepradėti akcentuoti vienos pusės – paėmimas yra žala, o pliaukštelėjimas gal ne žala. Bet koks netinkamas elgesys su vaiku yra žala. Kartais paėmimas yra didysis išgelbėjimas, kartais palikimas yra didysis išgelbėjimas. Nėra apskritai atvejo, yra labai konkretūs atvejai.

– Ar laiko tarpas, kuriam vaikas yra atskiriamas, turi reikšmės vėlesnei vaiko psichologinei savijautai?

– Turi, bet žymiai daugiau įtakos turės, kas su juo tuo metu vyks ir ką šalia jo esantys žmonės jam sakys. Tarkime, saugaus gyvenimo sąlygomis vaikui yra pusantrų metų, mama turi pradėti dirbti ir iš karto išvykti į komandiruotę mėnesiui. Gal ji gali turėti pasirinkimą ir likti su vaiku, kad jo netraumuotų, bet šiuolaikiniame gyvenime vis tiek teks išvykti.

Labai svarbu, kad likę žmonės žinotų, ką sakyti – mama yra, tikrai parvažiuos, ji tave myli, tavęs pasiilgo. Čia yra labai svarbūs dalykai, net jei mes manom, kad vaikas nesupranta žodžių. Vis tiek jam labai svarbu pasakyti, kad nepaisant to, kad mamos šalia nėra, ji yra. Jeigu mes nežinom, kada mama grįš, tai turime suprasti, kad vaikui yra liūdna, neramu ir ką nors padaryti su liūdesiu ir nerimu.

– Galbūt mamos nebus, jei tai yra būtinas atskyrimas?

– Gal. Tokiose situacijose svarbu labai aiškūs laiko rėmai – per dvi dienas, mėnesį įvyks kažkokie dalykai, paskui bus organizuoti pasimatymai, mama galės ar negalės atvykti. Jeigu tikrai mama yra tokia, kuri skriaudė vaiką ir dėl to jai yra uždrausta matytis su vaiku, vaikas supras, apie ką eina kalba, jeigu jam labai ramiai pasakys, kad mama buvo pikta, todėl dabar negali, bet stengiasi ir tikrai susitiksite.

Čia negali įdėti žodžių konkrečiam vaikui į konkrečią situaciją, bet yra labai svarbu, kad žmogus, kuris tuo metu yra su vaiku, turi suprasti jo jausmus, žinoti situaciją. Labai svarbu žinoti, kokia yra situacija, kaip ji spręsis, kaip ji sprendžiama dabar, kokie veiksmai numatyti ir tą vaikui pasakyti. Net ir labai mažam vaikui reikia padėti išgyventi su realybe, kokia ji yra.

– Tai turi būti daroma nuo pat pirmos sekundės. O tai reiškia, kad didžiausia atsakomybė pirmiausia tenka vaiko teisių apsaugos tarnybos pareigūnams.

– Taip. Jie turi labai didelę atsakomybę ir sudėtingas situacijas. Jie turi priimti sprendimą labai įtemptose emocinėse situacijose. Tikrai neįsivaizduoju žmonių, kurie niekada nesuklysta. Jie turi didžiulę atsakomybę – reikia suprasti, kokia yra įtampa.

Ypatingai, kai pakyla įtampa, koks yra pavojus ar pagunda daryti sprendimus, kurie yra patrauklūs kam nors ir nepatrauklūs kam nors. Tai labai sudėtinga asmeninė atsakomybė, ką jie turi padaryti, ir dar išlikti profesionalūs, suvaldyti savo žodžius, veiksmus ir turėt žinių, kaip elgtis.

– Tėvai po visų nuskambėjusių atvejų yra išsigandę. Net yra palyginimų, kad pas mus pradėjo veikti norvegiška „Barnevernet“ sistema.

– Man labai gaila, kad žmonės gąsdinasi. Bet kartais galvoju, kad žmonės, kurie augina vaikus ir yra geri tėvai, patys sako: „Aš dabar bijau, pas mane ateis, jeigu vaikui pliaukštelėsiu“. Aš galvoju, ar jie žino apylinkėse nors vieną žmogų, iš kurio atėjo ir paėmė. Nebuvau Norvegijoje ir nežinau norvegų įstatymų, bet tikrai mūsų įstatymas, kuris yra patvirtintas, nėra nurašymas jokios šalies įstatymo. Žmonės sėdėjo ir dirbo, įstatymas labai daug dėmesio skiria, kad šeima gautų pagalbą – pirmiausia pagalbą, įvertinimą.

Čia yra to įstatymo didis gėris – jis suponuoja pilną, visuminį šeimos poreikių įvertinimą. Ar šeima turi socialinių rūpesčių, ar tėvai, kaip žmonės, turi rūpesčių, ar viskas tvarkoje su socialiniais dalykais ir jais pačiais, bet jie neturi įgūdžių, reikalingų vaikus auginti. O galbūt vaikas turi sunkumų ir tėvams reikia ypatingų įgūdžių su vaiku. Pirmiausia yra įvertinimas.

Kai iškyla pranešimas, kai yra laiko, emocinė įtampa, tas įvertinimas yra ypatingai svarbus ir turi būti atliktas greitai ir pilnai – nustatyta, kokios pagalbos žmonėms reikės. Gali būti, kad vaikas tuo metu turi būti kur nors saugiau padėtas, kol visi susivoks, ko kam reikia.

Man gaila, kad žmonės išsigąsta dalykų, kurie yra nebūti baubai. Sklandančios natos, ar galima vaiką užauginti nebaudžiant. Galima ir reikia vaikus bausti, išskyrus vieną dalyką – negalima taikyti fizinių bausmių, naudoti smurtinių metodų, vaikų kankinti.

Bet juos disciplinuoti, nustatyti ribas, priskirti atsakomybes, duoti nurodymus, pareikalauti, kad dalykai būtų padaryti, sustabdyti, kai yra pavojingoje situacijoje tikrai galima. Tikrai galima griebti dvimetį, neštis po pažastimi iš pavojingos situacijos. Ir reikia, nėra ko dvimečiui aiškinti, kad nebėgtų. Reikia griebti jį ir traukti iš po mašinos ar griūvančio medžio. Nereikia būti fariziejiškais ir sakyti, kad taip nebūna.

Auginant vaikus būna labai įvairių situacijų. Noriu tikėti mūsų teismais, profesionalais ir galvoti, kad niekas nepaima vaiko dėl vieno pliaukštelėjimo per kombinezoną ar kitą vietą. Bet jeigu yra padarytos klaidos, gerai, kad jos aiškinamos, jos iškyla, kad yra kažkokie mechanizmai, kaip juos spręsti. Paskutiniai nutarimai – kurti monitoringą, sistemą yra žingsniai, kuriais judame. Būtų labai pavojinga grįžti ir pasakyti: „Mes turime tradiciją mušti vaikus“. Mano galva, čia būtų didesnis pavojus.

– Po įvykių Kaune žmonės pradėjo kalbėti taip: mus auklėjo su diržu, o neužaugome nei banditai, nei žudikai – užaugome geri žmonės ir galbūt bausmė rykštele yra nieko tokio ir nereiktų smerkti tokių dalykų. Kaip jūs galvojate?

– Mes užaugome labai įvairūs. Kai kas nors sako, kad nieko tokio, jog mušė ir užaugo geri žmonės: man trenkė ir aš dėl to nebedariau nusikaltimo, man praėjo noras ką nors blogo daryti ir užėjo noras ką nors gero daryti – mes vis dar turime vaikų nusikaltėlių.

Jeigu pažiūrėtume į vaikų nusikalstamumą, mes turime gana didelį skaičių nusikalstančių vaikų. Ne tik vaikų, prieš kuriuos smurtauja suaugę, bet ir nusikalstančių vaikų – vaikų kolonijos, specialios mokyklos. Jeigu ten vaikus susitiktume, tai jie visi yra mušti. Jie mušti ir visaip kaip kitaip skriausti. Juos auklėjo tokiu metodu ir tai jų nesustabdė. Tai toks argumentas, kad mušimas padaro žmogų geru žmogumi, tikrai yra niekinis.

Bet koks kito žmogaus mušimas pasako, kad taip elgtis galima, tik klausimas iškyla mažam vaikui, kurį muša. Jis supranta, kad taip elgtis galima, tik klausimas, kokiomis aplinkybėmis galima. Kai esi didelis, o šalia yra mažesnis – turime mušeikas darželyje, kurie gali trenkti mažesniam vaikui. Gali mušti, kai esi supykęs, kai tavo artimam iškilo pavojus – čia tik klausimas, kokiose situacijose gali mušti, bet yra visiškai aišku, kad mušti gali.

Man atrodo, kad tai yra labai ydinga praktika, vaikas nieko iš to neišmoksta. Mes galime galvoti, kad trenkdami vaikui sustabdome kažkokį elgesį, bet jis iš to neišmoksta, o kaip kitaip jis turėtų elgtis toje situacijoje. Jis trenkė kam nors ir mes jam trenkėm, kad suprastų, jog trenkti negalima. Bet jis neišmoko, ką reikės daryti, kai vėl bus supykęs ant to vaiko. Jis išmoko, kad reikia trenkti arba slapta, arba stipriau, kad nespėtų pasiskųsti.

Sakykime, vaikas sudaužė puodelį ar suplėšė knygutę, neišmoko rašyti ir mes jam trenkėm. Jis suprato, kad čia yra kažkas blogai, bet nesuprato, kad reikia surinkti šukes, išvalyti, atsargiai laikyti puodelį. Mušimas, tokia bausmė išgąsdina vaiką ir jis nieko iš to neišmoksta.

Kai mušamas žmogus užauga, tai jis ir užauga į tokį žmogų, kuris žino, kad didelis žmogus – autoritetas. Iš pradžių gal tėtis ir mama, paskui mokytoja, gydytojas, policininkas, vaiko teisės ar socialiniai darbuotojai yra baudžiantys, smerkiantys, žeminantys, bet tikrai nėra padedantys. Kai ateina pas juos socialinės tarnybos ir sako: „Gal reikia pagalbos? Gal eisite į tėvystės įgūdžių kursus? Gal norite išmokti, kaip kitaip vaikus auginti?“, jie žino, kad prasidėjo siaubas – reikia bėgti, pasiėmus vaikus, rėkti, slėptis ir tikrai nebendradarbiauti. Štai, mes turime pasekmę, kad mus mušė.

Mūsų tėvų jaunystės autoritetai galėjo ateiti į namus, pasiimti už pakarpos ir išvežti į Sibirą be jokio perspėjimo. Čia mes vis dar turime tą paveldą, kai žmonės sako: „Ateis, paims, išveš, išneš“. Todėl, kad mes užaugome su baudžiančiais, smerkiančiais, mušančiais, žalojančiais autoritetais. Ir tik mokomės būti kitokiais autoritetais savo vaikams, kurie gali nustatyti ribas, pasakyti, kad taip negalima daryti, turi išvalyti, negalima niekam trenkti, turi atsiprašyti, eiti pagalvoti, ką padarei, jeigu labai pikta – patrepsėti koja, pasakyti auklėtojai, kas atsitiko.

Mes tik mokomės pagarbaus bendradarbiavimo tarpusavyje, šeimoje su autoritetais, tarp kolegų. Dar užtruksime tame kelyje, bet esame pajudėję. Tai duoda vilties, kad atsiranda kažkokio susikalbėjimo ar pasitikėjimo. Bet yra labai didelis pavojus staiga nebetikėti niekuo – nei teisėjais, nei tarnybomis, nei kolegomis. Paranoja gali padaryti labai daug žalos, nes nebegali pasiremti į nieką ir niekuo pasitikėti.

– Ką daryti tėveliams, gyvenantiems paranojos atmosferoje?

– Tikrai yra daug įvairių dalykų, ką galima daryti. Jeigu kam nors tikrai baisu ar taip, kaip auginu vaiką, yra tinkama ar netinkama, galima ateiti ir pasitarti su specialistais, nueiti į vaikų teises ir pasiklausti, kaip jie vertintų tokį elgesį. Jie gali ateiti pas bet kokį specialistą mokykloje ar tarnybose ir pasiteirauti.

– Nebus taip, kad nuėjus pasiteirauti, sukuriama situacija, kad jei tau reikia pagalbos, tai ne viskas gerai? Atvažiuos patikrinti ir maža kas pasirodys. Buvo atvejis, kai autistas vaikas save žalojo, 7 mėnesius su broliuku praleido globėjų šeimoje. Po to paaiškėjo, kad to visiškai nereikėjo.

– Tikrai yra labai skaudžios klaidos. Turbūt buvo labai skaudžios vertinimo klaidos, bet reikia suprasti – yra 3 mėnesiai, kai žmonės naudoja naujus įrankius. Jie bando kažką suprasti ir manau, kad būtų labai ydinga galvoti, kad jums ar kažkam vaikas rūpi labiau ir dėl jo pergyvename, negu žmogus, kuris padarė sprendimą – jis padarė sprendimą, nes nemėgsta tėvų, vaikų, mėgsta valdžią demonstruoti.

Ne visada gerais norais mūsų kelias grįstas į tokius labai nemalonius dalykus. Turbūt kelyje atsitinka visokių klaidų, tai labai apmaudžios ir skaudžios klaidos. Bet nereikia pamiršti, kad tai vienetinės klaidos, iš kurių reikia pasimokyti, atsiprašyti, susitaikyti, atrast santarvę su savimi ar šeima, kurią galbūt nuskriaudei.

Būtų labai svarbu išmokti ne susipykti visiems, bet išmokti kažką naujo – naujai imti vaikus, vertinti, kalbėtis, rasti mechanizmą, jeigu nesutinki su sprendimu, kaip gali apskųsti ar kad tavo atvejis būtų persvarstytas. Čia reikia ieškoti oficialių kelių, jeigu tėvai yra įsitikinę, kad yra padaryta klaida. Turi būti keliai, kaip jie gali eiti ir ieškoti naujo įvertinimo, persvarstymo, atvejo peržiūrėjimo ne po metų ar pusės metų, o po mėnesio ar 2 savaičių – jeigu tikrai yra labai aiškus žinojimas, kad buvo padaryta klaida vertinime, kad tai yra vaiko ypatumai, kurie duoda tokį rezultatą.

„Kitoks pokalbis“ – penktadieniais 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.