Kūno kultūra mokyklose: išaiškėjo, kad ministerija spjauna į įstatymą

Įstatymas yra, bet jo laikytis neprivaloma. Kol Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skelbia pavojų, fizinio neaktyvumo žalą prilygindama rūkymo sukeltai žalai ir net pandemijai, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) Lietuvoje spjauna net į įstatymą, skatinantį moksleivius daugiau judėti.

 Ministerija jau nemažai metų užmerkia akis į 3 kūno kultūros pamokas per savaitę numatantį įstatymą.<br> 123rf nuotr.
 Ministerija jau nemažai metų užmerkia akis į 3 kūno kultūros pamokas per savaitę numatantį įstatymą.<br> 123rf nuotr.
 Specialistai tvirtina, kad fiziškai aktyvūs vaikai yra gerokai sveikesni.<br> LR archyvo nuotr.
 Specialistai tvirtina, kad fiziškai aktyvūs vaikai yra gerokai sveikesni.<br> LR archyvo nuotr.
 Specialistai tvirtina, kad fiziškai aktyvūs vaikai yra gerokai sveikesni.<br> LR archyvo nuotr.
 Specialistai tvirtina, kad fiziškai aktyvūs vaikai yra gerokai sveikesni.<br> LR archyvo nuotr.
 Specialistai tvirtina, kad fiziškai aktyvūs vaikai yra gerokai sveikesni.<br> LR archyvo nuotr.
 Specialistai tvirtina, kad fiziškai aktyvūs vaikai yra gerokai sveikesni.<br> LR archyvo nuotr.
 Specialistai tvirtina, kad fiziškai aktyvūs vaikai yra gerokai sveikesni.<br> LR archyvo nuotr.
 Specialistai tvirtina, kad fiziškai aktyvūs vaikai yra gerokai sveikesni.<br> LR archyvo nuotr.
 Specialistai tvirtina, kad fiziškai aktyvūs vaikai yra gerokai sveikesni.<br> LR archyvo nuotr.
 Specialistai tvirtina, kad fiziškai aktyvūs vaikai yra gerokai sveikesni.<br> LR archyvo nuotr.
 A.Emeljanovas.
 A.Emeljanovas.
 L.Trinkūnienė.
 L.Trinkūnienė.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Feb 27, 2019, 9:16 PM, atnaujinta Feb 27, 2019, 9:16 PM

Lietuvoje jau kelis dešimtmečius įstatymas nurodo, kokį privalomą fizinį krūvį turėtų gauti moksleiviai. Tačiau ministerija nurodymų nepaisė anksčiau, neketina paisyti ir neseniai įsigaliojusio naujo įstatymo.

Nuo 1995 m. galiojęs Kūno kultūros ir sporto įstatymas nurodė, kad kūno kultūros pamokos formaliojo švietimo programas vykdančiose įstaigose, išskyrus aukštąsias mokyklas, yra privalomos ne mažiau kaip 3 valandas per savaitę.

Bendrųjų ugdymo planų sudarytojai į tai nekreipė dėmesio, kūno kultūrai mokyklose skirdami po dvi privalomas pamokas, o vieną palikdami asmeniniam pasirinkimui, jei moksleivis lankydavo neformaliojo ugdymo būrelį.

Pernai spalį priimtas Sporto įstatymas, kuris dar aiškiau apibrėžia, kiek fizinio krūvio turėtų per savaitę gauti moksleiviai. Įstatyme nurodoma, kad pagal pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas privalomos ne mažiau kaip trys fizinio ugdymo pamokos per savaitę.

Tačiau ŠMSM, atrodo, vėl žada spjauti į įstatymą. Paskelbus Bendrųjų ugdymo planų ateinančiam periodui (2019-2020 ir 2020-2021 m.) projektą, jame privalomų fizinio ugdymo pamokų moksleiviams vėl yra mažiau.

Projekto nuostatos prieštarauja vienos kitoms, mat viename papunktyje numatyta, kad moksleiviai privalo turėti tris fizinio ugdymo pamokas per savaitę, tačiau kitame papunktyje jau skaičiuojama taip, kad trijų privalomų pamokų nebelieka.

„Anksčiau ministerija galėjo manipuliuoti įstatymu, nes jame nebuvo žodžio „pamokos“. Daug metų buvo manoma, kad valanda iš trijų privalomų per savaitę gali būti skirta neformaliajam ugdymui, kuris neprivalomas. Dabartiniame įstatyme aiškiai parašyta, kad privalomos trys pamokos per savaitę, bet ministerija vėl siūlo dvi privalomas pamokas ir vieną neformaliojo ugdymo“, – sakė Lietuvos kūno kultūros mokytojų asociacijos (LKKMA) prezidentė Laima Trinkūnienė.

Kaip skaičiuoja pinigus?

Paklausta, kodėl nesilaikoma įstatymo, ŠMSM turi parengusi kelis argumentus. Vienas jų tas, kad valstybė neturi pinigų trečiajai fizinio ugdymo pamokai. Neva tam reikėtų 12-15 mln. eurų per metus.

„Tie skaičiai – laužti iš piršto, nes nesulaukėme paaiškinimo, kuo jie grįsti. Juolab nesuprantama, kaip gali būti priimtas įstatymas, jei nėra pinigų tam, kad būtų jo laikomasi“, – stebėjosi L.Trinkūnienė.

Be to, ŠMSM argumentuoja, kad įstatymo laikytis sudėtinga neva dėl to, kad mokyklų sporto bazės yra prastos, o salės tokios mažos, kad vaikai jose netelpa.

Šie argumentai L.Trinkūnienės irgi neįtikina: „Siūlėme įvairių variantų, kaip vaikai galėtų papildomai sportuoti. Pavyzdžiui, lauke, kaip tai daroma Skandinavijoje. Tačiau niekas į tai nekreipia dėmesio.“

LKKMA atstovai dažnai girdi priekaištų, kad fizinio ugdymo mokytojų kvalifikacija prasta, todėl pamokos vaikams neįdomios.

Tačiau į tai L.Trinkūnienė atkerta, kad Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros ataskaitose penkerius metus fizinio ugdymo pamokos buvo antrojoje vietoje po neformaliojo ugdymo užsiėmimų, tik pastaraisiais metais jas aplenkė dar ir užsienio kalbų pamokos.

Judėjimas – sveikatos pagrindas

„Lietuva yra viena šalių, turinčių mažiausiai privalomų fizinio ugdymo pamokų. Pavyzdžiui, Vengrijoje jau kelinti metai yra penkios privalomos tokios pamokos per savaitę, o mes turime tik dvi, nors įstatymas nurodo, kad turėtų būti trys.

Pagal PSO rekomendacijas, vaikams per dieną privaloma mažiausiai valanda vidutinio ar didelio fizinio aktyvumo ir dar bent tris kartus per savaitę dirbti papildomai. Tad net penkių fizinio ugdymo pamokų moksleiviams būtų per mažai“, – tvirtino Lietuvos sporto universiteto (LSU) profesorius, daktaras Arūnas Emeljanovas.

A.Emeljanovas tyrinėja mokinių fizinį aktyvumą ir fizinio ugdymo pamokų problematiką. Anot profesoriaus, pasaulyje jau žinomas šūkis, kad neaktyvumas yra naujasis rūkymas, mat teigiama, kad rūkymo žala ir mirtingumas – tokie pat kaip neaktyvumo.

PSO vaikų neaktyvumą net vadina pandemija, o 2007 m. Europos Parlamento priimta rezoliucija skelbia, kad fizinio ugdymo pamoka – vienintelis mokomasis dalykas mokykloje, tiesiogiai susijęs su mokinių sveikata.

LSU prieš kelerius metus atliktas tyrimas parodė, kad daugiau kaip pusė įvairaus amžiaus grupių lietuvių, tarp jų ir vaikai, nesilaiko net minimalių fizinio aktyvumo rekomendacijų.

„Ministerija dažniausiai akcentuoja, kad papildomai fizinio ugdymo pamokai nėra pinigų. Bet reikėtų pasverti, kas mums svarbiau: keliolika milijonų dabar ar sveikesnė visuomenė po keliolikos metų. Trečia, ketvirta ar net penkta fizinio ugdymo pamoka tiesiogiai prisidėtų gerinant dabartinių vaikų sveikatą ateityje“, – įsitikinęs A.Emeljanovas.

Argumentai – neįtikinantys

Paklausta, kaip nutiko, kad ministerija daug metų nesilaiko įstatymo, nurodančio, kiek fizinio ugdymo pamokų privalo turėti moksleiviai, švietimo, mokslo ir sporto viceministrė Monika Bilotienė aiškino, kad iki šiol mokyklos galėjo pasirinkti – skirti nuo 2 iki 4 kūno kultūros pamokų.

„Bet nebuvo nustatytas privalomas skaičius, tad dauguma mokyklų realiai rinkdavosi tik 2 pamokas. Dabar, kalbant dėl 3-osios tokios pamokos, daugelis mokyklų atkreipia dėmesį, kad neturi tinkamų patalpų sportui, skundžiasi sporto salių, priemonių stygiumi. Organizuoti tris kokybiškas (būtent – kokybiškas) kūno kultūros pamokas per savaitę nemažai daliai mokyklų, ypač didmiesčiuose, gana problematiška“, – teigė viceministrė.

Tačiau A.Emeljanovui tokie argumentai kelia juoką: „Ministerija girdi mokyklų vadovų balsą, kad neva nebūtų sąlygų dar vienai pamokai, bet tai nėra rimtas pasiteisinimas, nes mokinių mokyklose mažėja ir administracijos darbas rasti variantus, kaip laikytis įstatymo. Juk nebūtina sportuoti vien sporto salėje. Galima lauke, galima rengti aerobikos treniruotes, pavyzdžiui, aktų salėje ar įrengti klasę, kurioje būtų galima dirbti su svarmenimis.“

Profesoriui antrino ir L.Trinkūnienė: „Esame paskaičiavę, kad jei standartinė mokyklos sporto salė yra 450 kvadratinių metrų, tai pagal higienos normas joje galėtų dirbti 53 mokiniai – maždaug dvi klasės. Bet didelėse mokyklose dirba ne tik dvi, bet ir trys ar dar daugiau klasių.

Vis dėlto bėda ne mokinių skaičius, o tvarkaraščio sudarymas. Jį sudarant fizinio ugdymo pamokai dažniausiai skiriamas laikas, kai lieka vadinamieji „langai“ tvarkaraštyje. Bet tvarkaraštį reikėtų pradėti dėlioti nuo fizinio ugdymo pamokų, nes yra daug atvejų, kai mokyklose tris ar daugiau pamokų sporto salė būna tuščia, o per likusias – perpildyta.“

Mokyklos gali pasirinkti

Anot ŠMSM viceministrės M.Bilotienės, atnaujinant bendrojo ugdymo programas ir planus, svarstoma ir apie tai, kokiu būdu pridėti dar vieną pamoką, kad mokiniams nedidėtų mokymo krūvis, neilgėtų buvimo mokykloje laikas.

„Šiemet mokykloms pateiktas naujas bendrojo ugdymo plano projektas. Jame pateikiami du variantai: minimalus pamokų skaičius mokiniams su dviem kūno kultūros pamokomis ir minimalus pamokų skaičius su trimis kūno kultūros pamokomis. Siūloma, kad tris kūno kultūros pamokas pirmiausia galėtų įsivesti tos mokyklos, kurios turi geras sporto sales, kitokią sporto infrastruktūrą.

Kita vertus, rūpindamosi vaikų sveikata, pastebėdamos, kad daug laiko jie praleidžia patalpose, mokyklos galėtų paieškoti ir kūrybiškesnių šio dalyko pamokų variantų. Pavyzdžiui, dalis kokybiškų kūno kultūros pamokų sėkmingai galėtų vykti lauke. Taip pat yra siūlymas kaip trečią kūno kultūros pamoką įskaityti mokinio pasirinktą neformaliojo švietimo programą, susijusią su fiziniu aktyvumu. Pavyzdžiui, futbolo, krepšinio, teniso ar kitokios sporto šakos treniruotę“, – teigė M.Bilotienė.

Būtina kreiptis į teismą

Teisės specialistė, advokatų kontoros „TGS Baltic“ viena steigėjų ir vyresnioji partnerė Eugenija Sutkienė sako, kad jei yra įstatymas, privaloma jo laikytis.

„Naujajame Sporto įstatyme yra nuoroda į pamokas, o ne į valandas ir akivaizdu, kad ši norma yra imperatyvioji. Tai reiškia, kad įgyvendinant pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas ir vykdant pirminį profesinį mokymą, ši imperatyvioji norma yra privaloma, tad turi būti trys fizinio ugdymo pamokos per savaitę“, – teigė E.Sutkienė.

Teisės žinovė spėja, kad bendrojo ugdymo programos tvirtinamos Švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymu, o tokį įsakymą teisininkai vertina kaip administracinį aktą. Tad, ginant viešąjį interesą, būtina aiškintis, ar šis aktas neprieštarauja įstatymui.

Seimo nariai gali kreiptis tiesiai į Vyriausiąjį administracinį teismą, kuris pagal Administracinių bylų įstatymą yra pirmoji ir galutinė institucija nagrinėjant administracinių aktų teisėtumą.

Jei viešojo intereso negina Seimo nariai, vaikų fiziniu ugdymu susirūpinę tėvų komitetai galėtų kreiptis į Seimo kontrolierių, kuris nagrinėja fizinių asmenų pareiškimus. Seimo kontrolierius taip pat gali kreiptis tiesiai į Vyriausiąjį administracinį teismą.

Tiesiai į šį teismą galėtų kreiptis mokytojų profsąjungos.

Fiziniai asmenys, pavyzdžiui, atskirų mokinių tėvai negali tiesiai kreiptis į Vyriausiąjį administracinį teismą, tad turėtų pradėti nuo bendrosios kompetencijos teismo.

„Bet kuriuo atveju, kas nors turėtų ginti viešąjį interesą, nes teisingumas savaime neatsiranda. Svarbu suprasti, kad Vyriausiajam administraciniam teismui negalioja tokie argumentai, kad įstatymui įgyvendinti nėra pinigų. Šis teismas nenagrinėja įstatymo politinio ar ekonominio tikslingumo. Teismas nagrinėja, ar administracinis aktas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Tik teismas pasakys, aktas teisėtas ar ne, o filosofijai ar atsikalbinėjimams nebebus vietos“, – tvirtino E.Sutkienė.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.