Europoje įvairių rūšių seksualinį tvirkinimą patiria vienas iš penkių vaikų. Lietuvos teisėsauga per metus vidutiniškai užfiksuoja 100–150 atvejų dėl seksualinio smurto prieš vaikus.
Teigiama, kad tai – nedidelė dalis to, kas iš tiesų vyksta.
– Kaip atpažinti vaiką, patiriantį seksualinį smurtą? – „Lietuvos rytas“ paklausė Paramos vaikams centro psichologės Ernos Petkutės.
– Pirmieji požymiai, kuriuos pastebės arti esantys žmonės, – vaiko ar paauglio pasikeitimas.
Jis gali tapti labai liūdnas arba piktas, pradėti neįprastai daug valgyti, nustoti miegoti, kalbėdamas nuolat kaltinti save.
Rimtesni signalai, kai vaikas pradeda seksualizuotai elgtis netinkamose vietose ir netinkamu būdu, – nuolat kalbėti, piešti, žaisti, imituoti lytinius santykius. Gali kur nors užrašyti istoriją trečiuoju asmeniu, tarsi kokiam kitam vaikui tai atsitiko. Tai ženklai, kad reikia susirūpinti.
O rimčiausi požymiai – sužalojimai ant intymių kūnų vietų ar aplink jas, sėklos palikimas.
Tai tiria ir patvirtina arba atmeta gydytojai ekspertai.
– Vaikai natūraliai domisi savo vystymusi, brendimu ir yra linkę kalbėti apie tai. Kaip suprasti, kada jie ne fantazuoja, o kalba apie rimtą patirtį?
– Suaugusieji linkę sakyti, kad vaikas išsigalvoja, meluoja, ypač po seksualinės prievartos atskleidimo iškart jį vadina melagiu.
Svarbu neignoruoti vaiko pasakojimo, pačiam neišsigąsti ir suvaldyti savo reakciją. Po tokių išgyvenimų vaikai duoda įvairių užuominų, tiesa, ne visada jos yra tiesioginės.
Natūralu, kad vaikai kalba apie šeimą, santykius, o paaugliai domisi lytiniais santykiais.
Bet reikia pamatyti, kada vaikai tai daro ypač atkakliai netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje, su pastebima stipria neigiama emocija, pavyzdžiui, baikščiai arba piktai.
Jeigu vaiko, ypač jaunesnio amžiaus, žinios apie lytinį suaugusiųjų gyvenimą neatitinka jo amžiaus, tai jau gali būti signalas. Natūralu, jeigu vaikas paguldo lėles į lovą, bet nenatūralu, jeigu vaikas detaliai pasakoja apie lytinį aktą.
– Dažnai manoma, kad seksualinę prievartą vaikai patiria gyvendami socialinės rizikos šeimose.
– Šeimos statusas ir suaugusių išsilavinimas nėra lemiantis bruožas. Dauguma atvejų (iki 90 proc.), kai vaikai yra ilgiau tvirkinami, vyksta su jiems pažįstamais žmonėmis – su šeimos, giminės nariais, mokytojais, treneriais, kaimynais. Kur kas retesni atvejai yra užpuolimai ar atsitiktiniai išprievartavimai.
Seksualinius smurtautojus vienija dar vienas požymis – jeigu tvirkinimas vyksta tarp artimų giminaičių ir jis nenutraukiamas. Giminėje būna, kai tai galėjo būti perduota iš kartos į kartą. Maždaug pusė ar šiek tiek mažiau atvejų, kai prievarta užsiėmė giminaičiai, – gali būti nepilnamečiai broliai arba pusbroliai, nes dažnai tokia pati buvo to vaiko patirtis.
– Vadinasi, prievartą patyręs vaikas vėliau gali pats taip elgtis. Koks dar vėlesnis elgesys būdingas prievartą patyrusioms aukoms?
– Po tokios patirties blogiausia ne fiziniai sužeidimai, bet dvasiniai: tokie vaikai labai prastai save vertina, kaltina.
Vėliau jiems sunku užmegzti santykius, kurti šeimą, suvokti lytinius santykius, nes gali patys užsiimti tvirkinimu. Jiems itin sunku atskirti, kada žmogus geranoriškai su jais bendrauja, o kada tik nori jais pasinaudoti.
– Kaip elgtis įtariant, kad vaikas patiria seksualinį smurtą?
– Kaip sakiau, svarbiausia suvaldyti savo reakciją apie tai sužinojus. Nors sunku tvardytis išgirdus, kad tai galėjo vykti, pavyzdžiui, būrelyje, bažnyčioje, kaimynų namuose, pas pažįstamus žmones.
Svarbu neišsigąsti, nenusivilti, netardyti vaiko, būti jautriam. Kitas dalykas – neskubėti daryti išvadų.
Reikia kiek galima sudaryti galimybes vaikui pasakoti. Akivaizdžiais atvejais privaloma kreiptis į policiją. Jeigu kyla abejonių dėl to, ką matote ar girdite, reikia pasitarti su vaiko teisių ar kitais specialistais.
Manau, Lietuvoje daugėja specialistų, kurie įstengia pamatyti tvirkinamų vaikų skausmą, bet dar trūksta profesionalumo renkant faktus ir ypač apsaugant nepilnamečius nuo tolesnio galimo žalojimo, jeigu tai paliekama tik šeimos atsakomybei.
Ateityje turėtų būti privalomas visų specialistų, dirbančių su vaikais, švietimas apie visų rūšių smurtą.
Taip pat ir visuomenė turi būti labiau šviečiama, kas yra seksualinis vaikų tvirkinimas, įsidrąsinti pamatyti tokius atvejus ir deramai reaguoti.
