Oskaro mama Margarita Vinslovas (31 m.) papasakojo, kad nerimauti dėl savo vienturčio sūnaus sveikatos pradėjo balandžio pradžioje Vokietijoje. Jam labai padidėjo seilėtekis. Neseniai jis buvo lankęsis pas ortodontę dėl breketų uždėjimo, toji dar nusiuntė jį į užsiėmimus pas logopedę. Ši sakė nesijaudinti – vaikas mokosi naujų liežuvio judesių, dėl to seilės ir bėga.
Uždėjus breketus, seilės bėgo dar smarkiau, mama vėl pasidalijo nerimu su logopede, tačiau toji ją net subarė – nėra čia ko prisigalvoti problemų.
Vieną dieną mokyklėlėje, kurioje leidžia laiką po pamokų, valgydamas Oskaras smarkiai užspringo, pedagogai net greitąją pagalbą kvietė. Tėvai, žinoma, labai išsigando, bet tąsyk galvojo, gal judrus berniukas skubėjo pavalgyti, nes norėjo eiti žaisti, ir dėl to springo.
Kai po to savaitgalį šeima išvažiavo pasidairyti į nematytą Vokietijos miestelį, vaikas atrodė lyg nuobodžiaujantis ir pavargęs, be to, jo akys atrodė apdujusios. Vėliau namie mama jam ant dantenų pastebėjo pūslelę ir įtarė, kad prasideda stomatitas.
Šeimos gydytoja kitą dieną nuramino, kad stomatito nėra, sakė, gal vaikas tiesiog pavargęs nuo mokslų. Be to, stomatologas jam ištraukė supūliavusį dantį. Vaiko akys tebeatrodė apdujusios, tačiau ir stomatologas, ir šeimos gydytoja patikino, kad tai gali būti dėl danties. Jie užtikrino, kad Oskaras gali važiuoti atostogų į Lietuvą.
Kai atvyko čia, į kaimelį greta Nemenčinės (Vilniaus raj.), močiutė nusistebėjo, kad anūkas atrodo kitaip nei seniau.
Per Velykas šeima pastebėjo, kad sutriko vaiko judesių koordinacija, o vakare jį prausdama ant kūno mama pamatė mėlynių ir tada labai išsigando, pamaniusi, kad tai gali būti leukemija.
Margaritos sesuo pirmadienį, antrąją dieną Velykų dieną, užrašė berniuką į privačią kliniką. Ten dirbusi vaikų neurologė vos po kelių minučių apžiūros pasakė, kad, matyt, vaikui smegenų vėžys.
Jis greitai atsidūrė Vaikų ligoninėje Santariškėse, kur buvo atlikti kompiuterinės tomografijos ir magnetinio rezonanso tyrimai, kurie baisią diagnozę patvirtino.
Oskarui diagnozuota difuzinė vidinė pontinė glioma. Tai – bene pati sunkiausia smegenų vėžio forma.
„Gydytojai sakė, kad operacija negalima, nes pažeidimai – smegenų centre. Ir biopsiją atlikti būtų labai pavojinga, nes tai gali pažeisti smegenis. Vienintelis gydymas, kuris mūsų atveju įmanomas, tai radioterapija (švitinimas). Gydytojai prasitarė, kad ši liga neišgydoma, ir mūsų vaikui likę gyventi 6 ar 9 mėnesius“, – liūdnai konstatavo mama.
Pradėjus gydymą jaučiasi geriau
Paguldyto į ligoninę vaiko būklė kurį laiką dar blogėjo, nes auglys brinko. Dabar auglio augimas pristabdytas hormoniniais vaistais. Iš 30-ies skirtų radioterapijos seansų jau praėjo 18, pradėjo kristi vaiko plaukučiai.
„Lyginant su tuo, kas neseniai buvo, dabar Oskaras jaučiasi geriau. Vienu metu jis nebegalėjo paeiti, vis griūdavo dėl sutrikusios koordinacijos, o dabar vaikšto neblogai, tik reikia, kad kažkas būtų šalia ir sulaikytų, jei jis visgi virstų. Be to, jis vienu metu visai negalėjo kramtyti, valgė tik trintą maistą, o dabar valgo normaliai. Ir valgo labai daug, nebeturi saiko jausmo – tai hormoninių vaistų šalutinis poveikis“, – sakė Margarita.
Dar vienas hormoninių vaistų šalutinis poveikis, dėl kurio įspėjo gydytojai – pykčio priepuoliai. „Tačiau jie nėra stiprūs, be to, mes suprantame, kad Oskaras gali būti irzlus ir piktas dėl to, kad auglys spaudžia galvytę ir jis prastai jaučiasi. Tad jeigu ir užrėkia kažką negražaus, pasakome, kad taip elgtis nedera, bet ant jo nepykstame ir nebarame. Juk norisi, kad gyvenimas jam dabar būtų kuo gražesnis“, – sakė mama.
Vaikui geriausia Lietuvoje
Oskaras dvi savaites gulėjo ligoninėje, o dabar būna močiutės namuose, tik kasdien vyksta į Santariškes į radioterapiją. Medikai rekomendavo ilgos kelionės namo į Vokietiją vengti ir kol kas gydytis Lietuvoje.
Oskarui močiutės namuose patinka daug labiau, nei svetimoje šalyje. Šalia gyvena jo teta su jo pusbroliu. Berniukai labai artimi, jų amžiaus skirtumas – vos 3,5 mėn. Taip pat Oskarui labai patinka, kad pas močiutę yra šuniukas ir kačiukas. Jis nekantriai laukia, kol namo kieme bus pastatytas pripučiamas baseinas.
Margarita prasitarė, kad apie gyvenimą užsienyje ji niekuomet negalvojo, tačiau, kai sūnui buvo 1,5 m., jos vyras gavo gerą darbo pasiūlymą ir apsisprendė išvykti. Maždaug metus jie gyveno atskirai, tačiau toks gyvenimo būdas nepatiko, taigi, kai Oskarui buvo 2,5 metų, Margarita su juo išvyko pas vyrą. Atostogų visuomet grįždavo į Lietuvą.
Jaučia, kad išeis?
Dabar ir Oskaro tėtis, darbe pasiėmęs atostogas, laiką leidžia su šeima Lietuvoje. Berniukas nebe toks judrus, kaip seniau, dažnai tiesiog sėdi. Tačiau artimieji pastebėjo, kad jis vis stengiasi šeimos narius suburti į vieną vietą. „Mes dažnai einame pasivaikščioti, ir Oskaras nori, kad eitume visi kartu – tai ir traukiame būreliu kaip čigonai“, – sakė mama.
Šeima pastebi ir kitų ženklų, kurie tarsi rodo, kad Oskaras nujaučia, kad jam gyventi likę nedaug, nors jam niekas to ir nesakė, tik konstatavo, kad jis serga. Kai sūnus atsidūrė ligoninėje, tėvai jam padovanojo mobilųjį telefoną. Jis netrukus nusifilmavo įvairiuose filmukuose ir juos išsiuntinėjo giminaičiams. Tuomet Margaritos brolis prasitarė, kad vaikas elgiasi taip, tarsi norėtų palikti po savęs pėdsaką.
Kartą ligoniukas mamos užklausė, gal jos pilve jau gyvena mažas lėliukas. Mama pasakė, kad ne. „Kodėl?“, – paklausė Oskaras. „Dievulis nedavė“, – atsakė mama. „Negerai, tau reikėtų naujo vaiko“, – patarė Oskaras.
Šiaip jau berniukas nesiskundžia, kad jam bloga, tik kartą, kai mama tvarkė prie jo pilvuko įtaisytą gastrostomą (ji onkologiniams ligoniams reikalinga, kad gautų daug skysčių) pasakė, kad skauda. Ir pridūrė: „Mama, aš nenoriu mirti.“
Darys viską, ką gali
Visgi tėvams nesinori nuleisti rankų ir susitaikyti su medikų prognoze. Jie daug meldžiasi ir nepraranda vilties.
Jie ėmėsi ieškoti kitų gydymo būdų ir rado kliniką Vokietijoje, Kelne, kur onkologiniams ligoniams taikomas imunoterapinis gydymas, galintis sustabdyti ligos plitimą. Toks gydymas kartais skiriamas ir Lietuvoje, tačiau tik tuomet, kai atliekama biopsija, o Oskarui, kaip minėta, ji būtų pernelyg pavojinga. Be to, Vokietijoje taikomos kelios imunoterapinio gydymo metodikos – pagal vaiko ir jo tėvų kraujo tyrimus būtų atrinkta, kas jo atveju veiksmingiausia ir geriausiai padėtų organizmui kovoti prieš vėžį.
Vienas gydymo kursas Vokietijoje kainuotų apie 55 000 eurų, ir Oskaro tėvai pasiryžę juos surinkti, prašydami žmonių pagalbos.
Pasak Margaritos, Lietuvos medikai neneigia, kad gydymas Vokietijoje gali pagerinti ligoniuko būklę, ir bendradarbiauja su vokiečių medikais, persiunčia jiems informaciją su Oskaro tyrimų rezultatais.
„Vokietijos medikai sako, kad jo ligos plitimą galima pristabdyti, nors daug kas priklauso nuo individualių organizmo savybių, kad ir nuo to, ar pakankamai stipri vaiko širdelė. Mes jaučiame, kad turime dėl sūnaus padaryti viską, ką galime. Jau esame sutarę dėl to, kad liepos pradžioje vyksime į tą Vokietijos kliniką. Mūsų miestelio žmonės vis ateina ir atneša pinigų, kad prisidėtų prie gydymo, o Oskaras stebisi, kad jie juo taip rūpinasi“, – sakė moteris.
Informaciją apie tai, kaip galima prisidėti prie Oskaro gydymo, rasite čia.
