Vaikų mokymas pirmiausia juos mokant žaisti
Skamba kaip visiškas paradoksas, nes dažniausiai tėvai iš ikimokyklinio ugdymo įstaigos tikisi priešingo rezultato. Norima, kad darželis paklotų tvirtą pagrindą mokyklai. O vaikai juk moka žaisti ir taip. Tačiau aš mėgstu sakyti, kad vaikai neabejotinai mėgsta žaisti. O mokyti sudėtingo žaidimo juos reikia.
Kodėl to reikia, atsakymą radau beveik gerą dešimtmetį analizuojant vaikų ankstyvąją raidą ir tyrinėjant žaidimo įtaką jų mokymuisi. Tai daryti reikia, nes žaisdamas sudėtingo tipo vaizduotės žaidimus vaikas išmoksta būtinųjų socialinių įgūdžių, išvysto asmenybės savybes bei įgyja akademinių žinių jį motyvuojančiu ir priimtiniausiu būdu. Ir tai pasaulyje jau vykdoma – vaikai ugdomi naratyvinio žaidimo metodu, kur pirmoji vaikų „abėcėlė“ yra išmokti kurti, pasakoti ir išgyventi istorijas.
Naratyvinis žaidimas – ne burtažodis, o metodas
Naratyvinio žaidimo ugdymas paremtas, visų pirma, kolektyviniu vaidmenų žaidimu, kurio pagrindas yra istorijos kūrimas, o į šį procesą aktyviai įsitraukia ir vaikai, ir suaugę. Žaidimas čia reiškia sistemingą veiklą, kuri nukreipta konkrečių įgūdžių lavinimui bei pasaulio suvokimui. Tad čia veiklos neskaidomas į padrikus užsiėmimus, kada vaikai tai piešia, tai lipdo, šoka ar dainuoja. Net jei ir lipdo – tai tie lipdiniai poryt bus panaudoti kaip įrankiai, reikalingi konkrečiame žaidime.
Dažname darželyje vis dar įsišaknijusi kitokia praktika – vaikams suplanuojamos veiklos konkretiems akademiniams įgūdžiams arba jų žaidimai paliekami savieigai – kažką lyg daro, stumdo, bet klausimas ar tikrai žaidžia, ar tik atlieka žaidybinius veiksmus? Ypatingai po pietų miego daugelyje darželių vaikų veiklai daug dėmesio nebeskiriama – vaikai dūksta kieme ir laukia tėvų, nors tuo metu jie kaip tik yra laisvesni, pailsėję ir labiau nusiteikę įtraukiančiai veiklai.
Vaikai bus kūrybiški, bet nieko nemokės?
Tėvai buvo įpratę dalykus išmokti kitaip, tad natūralu, jog baiminasi, ar žaidimas tinkamas formatas. O ir jam priskiria tik pramoginį atspalvį. Tačiau naratyvinis žaidimas tuo ir naudingas, jog vaikai ugdo ne tik savo asmenybės savybes, socialinius įgūdžius, bet ir įgauna akademinių žinių. Esminis skirtumas įvyksta formoje, kurioje vaikams tų akademinių žinių suteikiame.
Čia kaip su gyvenimo realijomis: gali 100 kartų perskaityti tą patį receptą, tačiau kol nepabandysi jo pagaminti bent kartą ir viso proceso neišgyvensi – viską žinosi tik teoriškai. Praktika leidžia geriau perprasti procesus ir aplinkos dėsnius. Naratyvinis žaidimas tuo ir remiasi, tad vaikai gauna akademinių žinių, bet nesėdi kartodami raideles dailyraščiu.
Taip pat tai nereiškia, jog pagal šį metodą vaikai visai neturi dienotvarkės. Pasikartojanti sistema vaikams ypatingai svarbi, tad tokios rutininės veiklos kaip valgymas, prausimasis ir miegas yra visuomet suplanuotos.
Tuo tarpu naratyvinis žaidimas tampa pagrindinės veiklos ašis, kur vaikams užsiėmimai nėra „primetami“, o pasiūlomi stebint, kas jiems yra įdomiausia konkrečiu periodu. Taip žaidimai trunka ilgesnį laikotarpį, o vaikų ugdymas vykdomas etapais. Kaip tai atrodo praktikoje?
Knygos ir aplinka –„slaptas“ pedagogas
Naratyvinio žaidimo istorijos gimsta remiantis pirmiausia mus supančia aplinka ir knygomis. Mėgstu sakyti, kad čia knygos ir aplinka veikia kaip „slaptas“ pedagogas. Pavyzdžiui, pedagogas skaito su vaikais istoriją apie paukščių šeimyną ir užfiksuoja, jog personažu vaikai labai susidomi, jį perkelia ir į savo žaidimus. Kitą dieną užsiėmimo metu vaikai patys kuria paukščių lizdą ir sužino detaliau, jog tai yra paukščių namai. Dar po dienos pedagogas pasiūlo jiems žaidimą, kurio metu reikės padėti paukščiams surasti namus. Vaikai šiuos personažus jau pažįsta iš knygos, tad lengviau ir noriau įsitraukia į veiklą, o kurti lizdai irgi įgauna aiškią prasmę. Paukščių ir lizdo tema atitinkamai parenkama, nes artėja ruduo ir dalis paukščių iškris į šiltus kraštus. Taip atsižvelgiama į mus supančią aplinką, o ugdymo turinys sudėtingėja ir tampa daugiasluoksnis.
Knygoms šiuo atveju skiriamas ypatingas dėmesys. Vaikams daug skaitome, jog jie turėtų turtingą žodyną, vaizduotę bei žinių bagažą. Svarbus akcentas, kad knygų pasakojimai yra tik įkvėpimas, nes naratyviniuose žaidimuose niekada jų šabloniškai nesiimsime kartoti. Tai tiesiog neįdomu. Vaikai turi būti mokomi kūrybiškai ir kritiškai mąstyti, pasitelkti savo žinias, atrasti savus kelius ir sprendimus. Žinoma, šiuo metodu dirba ir profesionalūs pedagogai, kurių rolė nenuginčijamai svarbi.
Auklėtojos vaidmuo ypatingas
Vaikas auklėtoją mato daugiausia laiko, tad pasitikėjimo ir glaudaus ryšio užmezgimas yra esminis aspektas norint, kad ugdymas darželyje būtų sėkmingas.
Dirbdama žaidimo tyrimų laboratorijoje jau 5 metus, pastebėjau, jog ugdant vaikus naratyvinio žaidimo principais, vaikų adaptacija dažnai yra lengvesnė, nes čia pedagogas kviečia vaikus žaisti ir yra matomas kaip patikimas žaidimų draugas. Vaikams žaisti visuomet įdomu, tad ir auklėtojai sukurti pasitikėjimą tampa lengviau. Tuo pačiu vaikai užsiimdami mėgstama veikla labiau atsipalaiduoja ir atsiveria, tad pedagogui greičiau perpranta vaiko individualius asmenybės subtilumus. Tai skiriasi nuo įprastos hierarchinės darželio struktūros, kuomet auklėtoja matoma kaip grupės vadovė.
Dėmesys vaikui ar dokumentams?
Auklėtojos vaidmuo svarbus, tačiau dažnai jį realizuoti yra keblu, nes darželių metodika įspraudžia jas į rėmus. Auklėtojų pagrindinė rolė užgožiama techniniais ir rutininiais darbais. Dokumentai apie pasiekimus ir planus tampa svarbesni už tiesioginį dėmesį vaikui.
Žinoma, nuo pareigų nepabėgsi ir švietimo sistemos normų nepaneigsi, bet klausimų tuomet kyla dėl darželių darbų planavimo vadybos. Vaikų auklėtoja negali būti penkiuose vaidmenyse – jos pagrindinė funkcija turi būti bendravimas su vaikais.
Naratyvinio žaidimo metodika remiasi stipraus bendruomeniškumo ir pasitikėjimo kūrimu. Vaikas ugdomas remiantis pozityviąja psichologija ir yra priimamas kaip lygiavertis bendruomenės narys. Profesionaliai apmokytos auklėtojos daugiausia dėmesio skiria būtent bendravimui su vaiku ir jo stebėjimui tam, kad padėtų jam išvystyti aukščiausią žaidimo lygį. Žinoma, tėvai visuomet žinos, kaip sekasi jų vaikui, bet pagrindiniu atspirties tašku laikome jo raidą.
Vaiko raidą reikia stebėti, o ne primetinėti
Man asmeniškai norisi gana griežtai kritikuoti didelių metinių planų rašymą darželiuose, nes vaiko raidos po metų nenuspėsi. Taip veiklos planuojamos nubrėžiant išankstines ribas, kas po metų jam turi būti įdomu ir ką jis jau turėtų sugebėti. Tai primena standartines tėvų lenktynes, ką jau sugeba mano vaikas. Sistemingo mokymosi vaikas išmoks mokykloje, o darželyje siūlau pradėti nuo tikslingo ugdymo žaidžiant.
Ugdymas naratyvinio žaidimo principais tinkamas skirtingo amžiaus vaikų grupei ir lengvai leidžia įsitraukti vaikams su skirtingais gebėjimais. Kadangi pedagogai kasdien stebi, kas vaikams yra įdomu bei seka kasdienius pasiekimus, jie gali sistemingai numatyti, kokią vaikui užduotį pasiūlyti žaidžiant žaidimą, atsižvelgiant į tai, kokią jo savybę reikia dar pastiprinti.
Čia ir yra tikroji žaidimo magija. Juk būdami suaugę mėgstame kartoti frazę – raski mėgstamą veiklą ir niekuomet nereikės dirbti. Vaikų mėgstama veikla neabejotinai yra žaidimas. Tad jų ugdymo nepaverskite jų darbu dar darželyje, o leiskite tobulėti su malonumu.
Straipsnį parengė ankstyvojo ugdymo psichologė, mokslininkė, vaikų darželio „Istorijų namai“ įkūrėja Giedrė Sujetaitė – Volungevičienė
