„Ji tūnojo po antklode, neištarusi nė žodžio, tarsi norėdama tapti nematoma. Jos kūnelis buvo įsitempęs, o akys, vos tik susitikdavome žvilgsniais, iškart vėl pasislėpdavo. Žinojau – jei priartėsiu per greitai, galiu viską sugadinti,“ – dalinasi iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanorė Agnė.
Ieškodama būdų, kaip užmegzti kontaktą su dvimete mergaite, Agnė prisiminė tai, ko mokėsi savanorystės mokymuose – veidrodinį bendravimą.
„Atsisėdau netoliese ant lovos, pasiėmiau pagalvę ir taip pat pasislėpiau. Ji vis trumpam iškišdavo akytę, pasidairydavo – aš padarydavau tą patį. Ir vėl ji. Ir vėl aš. Taip tyliai žaidėme slėpynių bent dešimt minučių. Be žodžių, bet labai prasmingai. Su kiekviena minute jaučiau, kaip slopsta jos įtampa, kaip lėtai ima skleistis pasitikėjimas.“
Agnė pastebėjo dar vieną smagų dalyką – jų abiejų aprangoje dominavo rožinė spalva.
„Nusišypsojau ir pasakiau: „Oho, mes abi taip gražiai apsirengusios – panašios kaip sesės!“ Mažylė stebėjo mane, dar akimirką svarstė, ar gali pasitikėti… ir tada viskas pasikeitė. Pirmiausia ji tiesiog išbuvo šalia, stebėtojo pozicijoje. Bet netrukus jau ištiesė rankutes į mane ir pagaliau pati priėjo. Supratau – ryšys užsimezgė. Visi mažieji triukai suveikė.“
Savanorė Agnė dalinasi, kad šis draugystės užmezgimas jai buvo ypatingai jautrus ir svarbus. Tai tapo priminimu, kaip kartais vaikams reikia ne žodžių, o tiesiog kantriai išbūti kartu jų pasaulyje, kol jie patys panorės įsileisti naują žmogų.
Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanoriai jau daugiau nei 6-erius metus rūpinasi vienišais vaikais ligoninėse. Savanoriai su vaikais žaidžia, juos ramina, migdo, guodžia, moko naujų įgūdžių, palydi į procedūras. Per visą iniciatyvos veiklos laikotarpį savanoriai pasirūpino jau daugiau nei 1300 vaikų. Kaip galite padėti vienišiems vaikams ligoninėje, sužinokite čia.