Kai pirmoji Esthér Herrero draugė pranešė apie nėštumą, trisdešimtmetė madridietė patyrė tikrą šoką. Tai buvo gera žinia, tačiau kartu sukėlė daugybę vidinių klausimų ir baimių. „Vis sukau galvoje mintis“, – pasakoja ji interviu metu.
Ji klausinėjo savęs, kodėl jos draugė nori tapti mama, o ji pati nejaučia tokio noro. Galbūt su ja kažkas ne taip? Iš pradžių ji nieko nesakė, bet vėliau pasidalijo savo mintimis su drauge. „Na, taip pat kaip tau gali kilti noras studijuoti naują specialybę, man kyla noras susilaukti vaikų“, – paaiškino nėščioji draugė, kuriai tuo metu buvo 27-eri.
Įkopus į trisdešimtmetį, daugumos draugų rate vis dažniau atsiranda vaikų. 2018 m. Ispanijos nacionalinio statistikos instituto atliktas vaisingumo tyrimas parodė, kad vidutinis amžius pirmam vaikui susilaukti buvo 32 metai. Be to, vis daugiau moterų virš 30-ies vis dar neturėjo vaikų. 2018 m. jų dalis buvo 51,99 proc. tarp 30–34 metų amžiaus moterų ir 27,58 proc. tarp 35–39 metų amžiaus moterų. Palyginimui, 1999 m. šie skaičiai buvo gerokai mažesni – atitinkamai 25,72 proc. ir 12,34 proc.
Šie skaičiai rodo, kad trisdešimties metų sulaukusių moterų draugystėse vis dažniau atsiranda dvi skirtingos patirtys – motinystė ir gyvenimas be vaikų (kuris ateityje gali pasikeisti arba ne). Akivaizdu, kad tapti tėvais reiškia didelius pokyčius, bet šie pokyčiai dažnai sukrečia ir jų santykius su tais žmonėmis, kurie vaikų neturi.
O moterų draugystėje ši dinamika gali būti dar ryškesnė, nes būtent joms visuomenė kelia didžiausius lūkesčius susilaukti vaikų. Kaip ir E. Herrero atveju, draugės nėštumas gali tapti veidrodžiu, verčiančiu susimąstyti apie savo gyvenimą.
Draugystės persitvarkymas
„Žinoma, kad draugystė pasikeis – ir labai. Ypač kai reiks planuoti susitikimus“, – sako 48-erių Eva Garcia, kuri pati vaikų neturi. Jos amžius jau aplenkė aplinkinių nėštumo bumą. Ji su draugėmis pažįstama visą savo gyvenimą, todėl nepaisant sunkumų išliko artimos, bet pripažįsta, kad pirmieji metai po vaikų gimimo būna sudėtingi. „Kai reikia rimtų pokalbių ar pagalbos, mes visada esame šalia“, – sako ji, – „bet natūraliai dažniau laiką leidi su tomis, kurios neturi vaikų ir todėl turi daugiau laisvės“.
Tačiau viskas priklauso nuo ryšio stiprumo. Eva pasakoja apie savo artimiausią draugę, su kuria draugystė nė kiek nesusilpnėjo net po vaikų gimimo. „Niekada nesijautėme nutolusios, galbūt todėl, kad abi dėjome pastangas, kad tą draugystę išsaugotumėm“, – svarsto ji. Draugė ją aktyviai įtraukė į šeimos gyvenimą, o ji pati stengėsi neprarasti ryšio.
Psichologė Ana Sánchez sutinka, kad motinystė išbando draugystes, bet jei abi pusės to nori, jos gali lydėti viena kitą skirtinguose gyvenimo etapuose. Tai patvirtina ir E. Herrero, kuri prisitaikė prie draugų su vaikais poreikių. „Mes tampame tarsi komanda“, – juokiasi ji. „Reikia išsiplauti galvą? Jokių problemų – aš praleisiu laiką su tavo vaiku, kol tu ramiai nusimaudysi ar net snūstelėsi“.
35-erių M. Ramos sako tą patį: „Žinoma, santykiai keičiasi, bet viskas priklauso nuo lankstumo ir prisitaikymo“. Galbūt jau nebeplanuoji vakarėlių iki ryto, bet vietoje to susitinki pietų arba pasisvečiuoji pas draugę, kol vaikai miega.
Derinti laiką ir pokalbių temas
Idealus variantas – kai abi pusės stengiasi prisitaikyti, tačiau realybėje viskas dažnai būna sudėtingiau nei mes manome. Rašytoja Silvia Nanclares prisimena, kaip savo trisdešimtmetyje kiekvienos draugės pastojimą priimdavo kaip praradimą. Ji atidavė visą save tam, kad palaikytų drauges motinystėje, tačiau pastebėjo, kad jos pačios niekas nebegirdi. „Planai keičiasi, pokalbiai keičiasi…“ – pasakoja ji. Savo knygoje „Kas nori tapti mama?“ ji juokaudama kūdikius vadina „draugių vagimis“.
Pokalbių temos keičiasi beveik visada. Net kai vaikas nėra šalia, kalbos dažniausiai sukasi apie jį. Diana Lopez Varela, 33 metų rašytoja, sako, kad jai nėra problema aptarti motinystės patirtis, bet ją erzina, kai visas dėmesys skiriamas tik vaikui. „Man įdomu, kaip draugė jaučiasi, kaip ji pati gyvena tą etapą, bet ne tai, ką tiksliai veikia jos vaikas“, – sako ji.
Kita vertus, jei moteris norėjo vaikų, bet jų negalėjo susilaukti, situacija būna priešinga – kartais vaikai tampa uždrausta tema. 49-erių Sandra Albert po daugybės nesėkmingų bandymų susilaukti vaikų prarado ir santykius ir dalį draugų. Vieną dieną ji netikėtai sutiko seną draugę su vaikais, tačiau pajuto, kad ši vengia kalbėti apie savo šeimą. Kai paklausė, kodėl, draugė prisipažino: „Man buvo tavęs gaila“. Sandra atsakė, kad nėra dėl ko jaustis kaltai – juk ji pati užkalbino ir pati pradėjo pokalbį apie vaikus.
Ar iš tiesų atsiranda praraja tarp draugių?
Kai kurios moterys su laiku atranda bendrą kalbą iš naujo. E. Garcia pastebi, kad po kelerių metų daugelis draugių, kurios „pradingo“ vaikų auginimo rutinoje, sugrįžta su dar didesniu noru socializuotis. D. Lopez Varela sako tą patį: kai kurios draugės supranta, kiek santykių prarado ir todėl nori sugrįžti kompensuodamos viską ką praleido.
Psichologė A. Sanchez pabrėžia, kad draugystė tai ne konkurencija – svarbu ne kas lengviau ar sunkiau gyvena, o gebėjimas viena kitą palaikyti. Kaip rašė Caroline Donofrio, suaugusiųjų draugystė yra tarsi vandenynas – kartais bangos jus išskiria, bet galiausiai vis tiek sugrąžina viena prie kitos.
Parengta pagal verne.elpais.com