„Stebėjausi, kad galima taip vengti žiūrėti į veidą. Kūdikiai dažniausiai tik tai ir daro, kai juos maitina, nešioja, tačiau Austėjai, rodos, pasaulis nuo pat pirmų gyvenimo dienų neatrodė toks, kuriuo būtų galima pasitikėti,“ – dalinasi savanorė Greta, kuri prie mažylės budėjo naktimis.
Pirmosios nakties metu Austėja buvo labai tyli, nereikalavo dėmesio, nesiprašė nė valgyti, nors tikrai norėjo. Specialistai net įtarė klausos sutrikimus – mergaitė visiškai nereagavo į garsus.
„Vidury nakties netyčia kažką garsiai numečiau, tačiau mažylė nė nekrustelėjo. Gydytojai bandė tikrinti jos klausą, tačiau jokios reakcijos nesulaukė,“ – pasakoja Greta.
Tačiau po keleto jautrių budėjimų savanorė pastebėjo, kad įvyko lūžis:
„Atsiguliau šalia Austėjos, pradėjome bendrauti ir staiga įvyko tikras stebuklas – mergytė pradėjo žiūrėti man tiesiai į akis. Negalėjau patikėti, kad prieš mane guli ir švelniai šypsosi ta pati nerimastinga mergaitė, su kuria susipažinau prieš keletą dienų.“
Užteko vos kelių parų nenutrūkstančio savanorių dėmesio ir pagaliau mažylė pradėjo žiūrėti į akis, veidus. Pradėjo juoktis, šypsotis ir net reaguoti į garsus.
Greta atvirauja, kad kol kas šis budėjimas jai tapo pačiu įsimintiniausiu:
„Nuoširdžiai netikėjau, kad galima pamatyti tokį pokytį per tokį trumpą laiką. Ši patirtis leido šimtu procentų įsitikinti, kad net ir sudaužytą širdį galima sulipdyti ir kiekviena diena vaiko raidoje yra be galo svarbi.“
Savanoriai daro bene viską, ką darytų tėvai ar globėjai
Jau daugiau nei 6-erius metus iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanoriai rūpinasi vienišais vaikais ligoninėse. Savanoriai su vaikais žaidžia, juos ramina, migdo, guodžia, moko naujų įgūdžių, palydi į procedūras. Per visą iniciatyvos veiklos laikotarpį savanoriai pasirūpino jau daugiau nei 1300 vaikų.
Kiekvienas galime prisidėti prie to, kad nė vienas vaikas ligoninėje neliktų vienas. Sutrumpink vaikų vienatvę ligoninėje ir Tu: https://niekienovaikai.lt/1.2proc/.