Jų nepaprasta kelionė prasidėjo tada, kai Lilija per 11 savaičių nėštumo echoskopiją sužinojo, kad nešioja dvynukus. Tačiau tai buvo ne bet kokie dvynukai – gydytojai iš karto pamatė, kad moteris laukiasi Siamo dvynių.
Lilija pasidalino savo jautriu pasakojimu apie išgyvenimus gimus dukrelėms ir tuomet, kai jos buvo atskirtos.
„Bėgioti nuo vienos ligoninės lovelės prie kitos ir pamatyti kiekvieną iš savo mergaičių buvo pats keisčiausias jausmas.
Unikali operacija Izraelyje: sėkmingai atskirtos pakaušiais suaugusios Siamo dvynės
Dauguma daugiavaikių motinų yra patyrusios, kaip vienu metu būti dviejose vietose, tačiau 10 mėnesių dvynukės pirmą kartą buvo atskirai, ir aš prie to nebuvau pripratusi!
Per 11 savaičių tyrimą man buvo pasakyta, kad mano kūdikiai yra dvynukai, ir perspėta, kad jų išgyvenimo galimybės yra menkos.
Susiję straipsniai
Gydytojai negalėjo pasakyti, ar kada nors bus įmanoma jas atskirti.
Tačiau mes su vyru Anatolijumi norėjome išsaugoti nėštumą.
Dabar 30 medikų komanda juos atsargiai atskyrė per sudėtingą 24 valandas trukusią operaciją.
Jau būdami trijų berniukų – aštuonerių metų Timofejaus, šešerių metų Timūro ir ketverių Vladislavo – tėvai, džiaugėmės sužinoję, kad vėl esu nėščia.
Tačiau per mano tyrimą gydytojas pasakė: „Atrodo, kad jūs nešiojate Siamo dvynius“. Anglų kalba yra mano antroji kalba, todėl nesupratau, ką jis sako. Bet išvertusi žodžius iš man duoto lankstinuko į rusų kalbą, supratau, kad mano kūdikiai kažkaip sujungti. Mane ištiko šokas ir pradėjau verkti.
Tačiau Anatolijus buvo ryžtingas. „Mes mylime šiuos kūdikius, – pasakė jis. – Mes jų lauksime“. Tyrimas parodė, kad jie buvo kraniopaginiai dvyniai – susijungę galvomis ir nusisukę į šalis. Tai buvo neįtikėtinai retas atvejis.
Nepaisant nuolatinių vizitų pas gydytojus, stengiausi gyventi įprastą gyvenimą.
Mano draugai stebėjosi, kad aš einu su jais vakarieniauti ir bendrauju.
Tačiau, išskyrus tai, kad buvau didesnė nei laukdamasi berniukų, nėštumo metu nesijaučiau blogiau. Per penkių mėnesių ultragarso tyrimą gydytojai pasakė, kad mergaitės gali turėti širdies problemų arba po gimimo gali mirti, bet aš susitelkiau į savo meilę joms.
Asmeninio archyvo nuotr.
Tuo metu magnetinio rezonanso tyrimai patvirtino, kad yra didelė tikimybė, jog jos gali būti atskirtos. Tai buvo didžiulis palengvėjimas, bet stengiausi negalvoti per daug į priekį.
Pasiruošimas mano cezario pjūviui 35 nėštumo savaitę buvo intensyvus – 200 medikų komanda treniravosi mano kūdikių atėjimui.
Gulėdama operacinėje 2019 m. gruodį jaučiausi nerealiai. Vos gimusios, beveik 7 kg sverianti Abigail ir beveik 6 kg sverianti Micaela buvo išvežtos į intensyviosios terapijos skyrių.
Tačiau mano palengvėjimas, kad jos čia, saugios ir kvėpuojančios, buvo didžiulis.
Kitą dieną jas pamačiau ir buvau apimta meilės. Laikydama jas ant rankų žinojau, kad viskas bus gerai.
Jos buvo tiesiog mano mergaitės, o mūsų berniukai jas iškart pamilo.
Kai dvynukės buvo šešių mėnesių, gydytojai pasakė, kad jas reikia atskirti, nes buvo rizika, kad augant bendros kraujagyslės ir organai gali padidėti arba labiau susipinti.
Žinoma, buvo baimės, bet mes pasitikėjome gydytojais, todėl sutikome.
2020 m. spalį jiems buvo atlikta operacija. Tuo metu jau buvo kovido pandemija, todėl negalėjome jų laukti ligoninėje.
Tačiau per visą operaciją mums buvo siunčiamos naujausios žinios SMS žinutėmis, o kai perskaičiau, kad mergaitės buvo atskirtos po 24 valandų operacijos, pajutau didžiulį palengvėjimą.
Įbėgusi į Naujagimių intensyviosios terapijos skyrių verkiau iš laimės, ir buvo nerealu, kokia lengva kiekviena iš mergaičių buvo mano rankose.
Jos sėkmingai sveiko, ir Kalėdų išvakarėse mūsų mergaitės grįžo namo. Buvo neįtikėtina matyti, kaip jos žvelgia viena į kitą, nes anksčiau to daryti negalėjo, – jos atrodė tokios laimingos.
Nuo to laiko joms buvo atlikta daugybė medicininių procedūrų: fizioterapija, akių ir širdies patikrinimai, o kada nors ateityje joms prireiks operacijos, kad būtų atstatyti galvos kaulai.
Tačiau jos yra pačios laimingiausios, nuostabiausios mergaitės, tarp jų toks glaudus ryšys.
Jos dar tik pradeda suprasti, kad gimė susijungusios, ir mes joms daugiau papasakosime, kai jos paaugs.
Per jų penktąjį gimtadienį praėjusių metų gruodį stebėjau, kaip jos žaidžia su savo penkiais broliais – Adomas gimė 2021 m., o Nikolajus – 2024 m. – ir jaučiausi tokia laiminga.
Žinau, kad man buvo lemta būti jų mama. Visada būsiu už juos visus dėkinga.“
Parengta pagal thesun.co.uk