Laidotuvės vyko rugsėjo 30-ąją, kaip įprasta – paskutinę mėnesio dieną, kai Vilniaus mieste organizuojamos bendros vienišų ir neatpažintų asmenų laidotuvės.
Prie specialios kapavietės rinkosi Pilaitės parapijos klebonas Ričardas Doveika, Karveliškių kapinių administracijos darbuotojai, Joanitų bendruomenės nariai, Šv. Motinos Teresės seserys, Laidojimo paslaugų centro atstovai bei kiti žmonės, norintys palydėti tuos, kurių artimieji nenorėjo ar negalėjo palaidoti.
Nėra nereikalingų žmonių
Karveliškių kapinėse vykusių laidotuvių metu Pilaitės parapijos klebonas R.Doveika priminė, kad kiekvienas žmogus nusipelno oraus išlydėjimo. Klebonas kalbėjo apie žmogiškumo esmę – gebėjimą patarnauti ir mylėti.
„Dar vienas ankstyvas rytas, kuris kas tris mėnesius mus sutelkia čia, pulsuojančioje miesto širdyje. Atrodo, kaip kapinės gali pulsuoti? Kodėl kapinės kartais pavadinamos sąžinės ir santykio širdimi? Todėl, kad mes kartu šį rytmetį dar kartą atliekame pačią gražiausią žmogiškumo raišką – patarnauti.
Ką tik girdėjome vardus ir pavardes – tai nėra vien tik popierinis formalumas ar protokolinis veiksmas. Dar kartą į erdvę nuskamba žmogaus vardas, pavardė. Ir tose dviejose raiškose telpa visas to žmogaus gyvenimas: jo svajonės, pasirinkimai, sutikti žmonės, kaip ir kiekvieno mūsų, padaromos klaidos. Galbūt keliami didieji gyvenimo klausimai“, – susirinkusiesiems sakė klebonas.
Pasak dvasininko, kapinės nėra vieta teisti ar smerkti. R.Doveikos teigimu, būtent čia atsiskleidžia esminė tiesa – visi žmonės yra svarbūs ir reikalingi.
„Kartais atrodo, kad ši vieta, šie gražūs kauburėliai, kurie daugelio čia esančių žmonių rūpestingumu ir dėka tapo tokios civilizacijos raiška, tarsi yra niekam nereikalingi. Tarsi kažkas bandytų pasakyti: „Tu mano gyvenime daugiau neegzistuoji“. Tačiau būtent čia slypi krikščionybės esmė – mums nėra nereikalingų žmonių.
Todėl mes susirinkome patarnauti. Mes nė vienas nesame teisėjai. Tai nėra vieta, kurioje reikėtų kalbėti apie tų, kurie jų atsisakė, sąžinės ar sąmonės gylį. Mes šiandien patarnaujame ir mylime.“, – kalbėjo jis.
Laidojimo ceremonijoje nuskambėjo mintis, kad žodis „mylim“ nėra pigus ar nuvalkiotas.
„Kodėl mes žmogų mylime, atsakymą puikiai žinome. Nes jis Dievo sukurtas, vyro ir moters pradėtas, moters išnešiotas, skausme pagimdytas, krūtimi išžindytas, vardą turintis. Dėl to mes jį mylime.
Gerbiame kūną, nes Dievas tapo žmogumi. Palaidojame savo mirusiuosius, o ne išbarstome pavėjui, nes žinome, kad jų gyvenimo kelionė čia dar nepasibaigė“, – sakė R.Doveika.
Klebonas prisiminė ir jautrias istorijas, kaip prie šių kapų sugrįžta palaidotų vienišų asmenų artimieji.
„Kartais kapai praveriami ir ateina žmogus pasiimti savo žmogaus. Viename iš jų moteris pasiėmė savo naujagimį, kurį jauna būdama pagimdė negyvą ir išgąstyje jo atsisakė, paliko.
Ta jauna mergina subrendo, užaugo, sukūrė šeimą. Ir su savo sutuoktiniu atliko visą procesą: atėjo čia, atvėrė kapą ir pasiėmė savo vaiką, persilaidojo savo šeimos kape“, – pasakojo dvasininkas.
Tokios patirtys padeda suprasti gyvenimo prasmę
R.Doveikos teigimu, tokios laidotuvės yra ne tik atsisveikinimas su mirusiaisiais, bet ir gyvas liudijimas apie bendruomenės vienybę.
„Tai šviesos, ramaus džiaugsmo ir dėkingumo diena, kad mes galime labai gražiai, civilizuotai, tvarkingai ir su gilia krikščioniška pagarba žmogui susiburti čia kas tris mėnesius ir patarnauti savo miestelėnams, kurie turi savo vardus, pavardes, gyvenimo istorijas, artimuosius. Mes susirenkame ne teisti, ne smerkti, ne kažkam sąžinę pakrapštyti, bet tiesiog mylėti ir padėkoti“, – kalbėjo dvasininkas.
Jis pabrėžė, kad tokios patirtys tampa tikru solidarumo ženklu – erdve, kurioje atsiranda artumas, ramybė, susitelkimas ir dėkingumas už gyvenimą.
„Mes nekvestionuojame nei jų gyvenimo kokybės, nei religinių įsitikinimų ar jų nebuvimo. Mes tiesiog mylime, gerbiame ir dėkojame už jų gyvenimą“, – sakė klebonas.
R.Doveika akcentavo, kad net ir vieniši ar pamiršti žmonės palieka gyvenimo istoriją, kuri yra dovana kitiems.
„Žmogus nėra balastas, jo gyvenimas nėra žaidimų aikštelė ar bandymų poligonas. Jis yra sukurtas, pradėtas, pagimdytas ir tarnystė šiai tiesai, kaip pamatinei krikščioniškai vertybei, tampa mūsų visų drąsa liudyti pasauliui.
Ta istorija tampa tikra, nesuvaidinta ir dovana kiekvienam sutiktajam. Šiandien palaidoti žmonės daugeliui buvo, yra ir išlieka gyvenimo džiaugsmo patirties akimirka“, – kalbėjo dvasininkas.
R.Doveika pabrėžė, kad tokios laidotuvės moko ne tik empatijos, pagarbos ir supratimo – jos primena ir apie mus pačius.
„Net dideliame mieste žmogus gali mirti iš vienišumo, šokti nuo tiltų, atsiduoti tam tikriems savęs naikinimo instrumentams: alkoholiui, narkotikams ar ciniškam požiūriui į gyvenimą.
Tai čia yra galimybė surinkti save atgal. Ir tiems, kurie yra drąsūs surinkti save atgal ir galbūt išdrįsti tokių patirčių akivaizdoje ne kiek atsiskirti nuo šiandienos tikrovės, kiek keisti mąstymą ir savo mąstymu išgyventi šią tikrovę, tokios patirtys yra labai naudingos“, – kalbėjo Pilaitės parapijos klebonas.
R.Doveika neslėpė, kad tokios laidotuvės jam pačiam tampa ypatinga patirtimi, o bendruomenės narius tokios patirtys neretai sukrečia.
„Aš esu ne tikintis kunigas – esu žinantis. Žinau, kad yra Dievas, kad egzistuoja mirtis, gyvenimas po mirties ir prisikėlimas. Man nereikia nieko įrodinėti. Tačiau apie tai išgirdę žmonės nustemba, kaip mūsų mieste – tokiam nuostabiam, žaliam, tobulam, pasaulio ir Europos sostinių dešimtuke esančiame – turime tiek nereikalingų žmonių“, – pasakojo R.Doveika.
Tokios akimirkos, anot jo, padeda iš naujo atrasti gyvenimo prasmę. „Kai pamatai mažą kapsulę, naujagimio urną, suvoki, kad gyvenimo esmė yra ne tik kažką nuveikti, bet tiesiog būti. Tas, net ir negimęs kūdikis, jau dovanojo mamai motinystę, o tėvui – tėvystę. Kai leidiesi į tokią mąstymo kelionę, tai yra pačios didžiausios rekolekcijos, geriausia paskaita ir seminaras. Išeini kitoks – duona tampa skanesnė, kamščiai nebeatrodo tokie baisūs, o diena – prasmingesnė“, – atviravo dvasininkas.
Klebonas sakė, kad apie tokias laidotuves jis visada užsimena ir bendruomenei, vis daugiau žmonių išgirsta apie šią iniciatyvą.
Kaip vyksta vienišų asmenų laidojimo procesas?
UAB „Laidojimo paslaugų centras“ direktoriaus pavaduotojas Stasys Guja paaiškino, kad vienišų asmenų laidojimo procesas prasideda nuo informacijos gavimo apie palaikus, kuriuos artimieji atsisakė laidoti arba visai nesikreipė dėl laidojimo.
„Tuos palaikus atsivežame į savo įmonę, šaldymo patalpą, ir ieškome artimųjų – kreipiamės į policiją dėl giminystės ryšių nustatymo. Jei artimųjų nėra arba jie atsisako laidoti, prašome leidimo palaidoti valstybės lėšomis“, – sakė jis.
Pasak S.Gujos, gavus tokį leidimą palaikai paruošiami kremavimui, vežami į krematoriumą, o iki laidojimo dienos laikomi įmonėje. Kartą per ketvirtį sukaupti palaikai laidojami Karveliškių kapinėse, specialioje kapavietėje, kur suformuojamas požeminis kolumbariumas.
„Tai tarsi betonuota dėžė, į kurią sudedamos kapsulės – urnos su palaikais. Ant viršaus uždedama granitinė plokštė, kurioje iškalti vardai ir pavardės“, – aiškino jis.
Taip pat užrašomi ir palaidojimo metai – taip paliekama galimybė artimiesiems, jei jie atsirastų, perlaidoti žmogų. Su savivaldybės leidimu plokštę galima nuimti ir kapsulę su palaikais paimti perlaidojimui.
Tokių situacijų, anot S.Gujos, pasitaiko. Tada asmenys kreipiasi į Laidojimo paslaugų centrą arba kitą įmonę. Šiemet buvo atvejis, kai šeima persilaidojo artimąjį, prieš kelerius metus palaidotą šiame bendrame kape.
„Mūsų prašo pasirūpinti dokumentais ir pačiu perlaidojimu: atidengti kolumbariumą, išimti kapsulę ir palaidoti tame kape, kurį artimieji nurodo“, – pasakojo UAB „Laidojimo paslaugų centras“ direktoriaus pavaduotojas.
Kartais dėl atstumo, kainos ar kitų priežasčių artimieji prašo asmenis laidoti bendrame kape kartu su kitais. Tarp rugsėjo paskutinę dieną palaidotų žmonių buvo ir Japonijos pilietis.
„Kartais šita kapavietė veikia kaip laikinas pasaugojimas, nes žmonės atsigauna po išgyvenimo, finansinė padėtis pasikeičia, galbūt giminės turi laiko susitikti, pasitarsi, susiburti.
Tada kyla noras perlaidoti, sako, kad tai vis tiek buvo šeimos narys, koks bebuvo, nori palaidoti prie tėvų ar kitose kapinėse prie savo artimųjų“, – dalijosi jis. S.Gujos teigimu, statistiškai matyti, kad asmenų, kuriuos artimieji atsisako laidoti, kasmet mažėja.
UAB „Laidojimo paslaugų centro“ direktoriaus pavaduotojas pripažino, kad tokios laidotuvės paliečia ir jį patį.
„Į vieną kapavietę sudedame daug asmenų, daug gyvenimo istorijų. Tai visada kelia jaudulį. Esame profesionalai ir žinome, kaip ką daryti, bet esame ir žmonės. Visada įvertini, kad nežinai, koks tavo likimas ar kaip baigsis tavo paties istorija. Žiūrint per šią prizmę, jautrumas tam tikrais atvejais yra padidėjęs.
Asmeniškai prisilieti, prisidedi ir išgyveni, tai nėra paprasti dalykai, nors kartais iš mūsų veidų gali taip atrodyti. Nors esame profesionaliai, jautrumas yra savybė, kurios neišeina atsisakyti“, – sakė jis.
Neatpažinti asmenys laidojami karstuose – taip sudaromos sąlygos prireikus atlikti DNR tyrimus. Ant kapo statomas kryžius su lentele „Nežinomas vyras“ ar „Nežinoma moteris“, nurodant apytikslį amžių, radimo ir laidojimo datą, mirties liudijimo numerį.
Pasak Laidojimo paslaugų centro, per pirmus tris 2025-ųjų ketvirčius sostinėje buvo palaidoti 48 vieniši asmenys, taip pat 2 neatpažinti žmonės ir žmogaus embrionai bei vaisiai iki 22 savaitės. Palyginimui, per tą patį laikotarpį 2024 metais laidota 55 vieniši asmenys, o per visus metus – 72.
Šios ceremonijos valstybės (savivaldybės) lėšomis ir Laidojimo paslaugų centro rūpesčiu vyksta kas ketvirtį – paskutinėmis kovo, birželio, rugsėjo ir gruodžio dienomis. Kitos bendrosios laidotuvės vyks gruodžio pabaigoje.